Reikšminga šventė lanko mūsų kraštą, Ji sudrumsčia gimtos pastogės tylą, Apšviesdama darbščios tautietės austą raštą, Lietuvio giedrą veidą, žvilgsnį tyrą.   Lietuvio veidas – tai veidas ištisos tėvynės, Išnirusios iš pelenų, iš amžių glūdumos; Tas veidas –  skausmas mylimos gimtinės Baltijos perlo, žaluma spindinčios gamtos!   Istorija nebuvo kraštui motina gera; Ji nuolat draskė kūną, širdį vėrė. Retai lietuviams atsiverdavo giedra; Oi kaip ilgai tauta tamsybę gėrė.   Lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių Žydra bendra pastogė ir ta pati būtis. Šalis gyva bendru šalies piliečių triūsu, Kuris gaivins, o revanšistus šalins ateitis!   Mes mylime kiekviena brolį, Kuris tėvynei nėra abejingas; Kuris palaiko krašto šuolį Ir su tautiečiais jei vieningas.

O saule, nušviski šį rytą anksčiau. Per ilgąją naktį čia žvaigždės vis tviska ir Žemę aprengia baltai.  

Daug šimtmečių, kaip broliai, Vienoj bažnyčioj Dievą meldžiam, Petys petin sustoję, Bendrus ir priešus mušėm.  

Jau gruodu pabalę laukai. Rudos viksvos. Vanduo seklumų po ledu ir upokšniai lėti per pelkyną užmigę.  

Naktis siaubingai buvo nerami... Mes niekad nepamiršim šitos datos, Kai laisvės vėliavą iškėlėme pirmi, Pirmi mes griovėm komunizmo kazematus.

Evaldas Navys – Vyliusgimė Gražulių kaime, netoli Simno. Miškų ūkio inžinierius eilėraščius rašo antrąjį dešimtmetį. Jis surinko penkis milijonus parašų žymių žmonių atminimui ir kraštovaizdžio tema. E.Navio-Vylio tėvai po mirties Prezidentės apdovanoti Žuvusiųjų gelbėjimo kryžiais.

Kuo tik nėra buvęs mano brolis Boleslovas: poetas, GULAG kankinys, dainininkas, jaunalietuvis (metus vadovavo skyriui), šaulys, ulonas, pogrindinės organizacijos „Geležinio Vilko Lietuvos partizanai“ skyriaus vadovas, Lietuvos aktyvistų fronto skyriaus vadovas, pogrindinio laikraščio „Žygis“ redaktorius, politinis kalinys, Kauno sukilėlis, po karo – vėl politinis kalinys, tremtinys, kolūkietis, laiškanešys...

Daugiau nei du dešimtmečius Alsuojame mes laisve...

Geluonis slypi kartu su bitute. Sunkėja oras. Pasaulis nurengia kalnus, apnuogina nemeilę. *** Bitės geluonis - ne pasaulio netvarkai. Kalnuose lašų šuoliai žiedams sukrauna mintis. Suvirpa krūmai žili.

Šią pavakarę buvau turtingas – Skaičiavau į jūros krantą Lūžtančias bangas. *** Ankstyvas rudens vakaras. Suplyšę batai dairosi Kelio į Rytus. *** Kai bekraštėje jūroje Banga pavys bangą, Tada ir aš sustosiu. *** Pagauti rūką Ir nusiprausti veidą Gali tik meistras. *** Užpūsiu lempą, Ir dings keistas Drugelių šokis ant lango.  

Kur Neris, kur Žeimena, Lados kalnas ryte su Lazdynų dangum – pirmos meilės medum... Už Trakų ežere pirmą nuogą nyrį Žolinės gėlynų gaivumos apsuptin.

Išniro gluosnis iš vakarinio būvio. Po tylos uostu atodūsius pakasus nurimo rūko jūra. *** Šakotos vėtros per aukštą lają ritas. Ant žievės laiptų lietus suklupęs krito bučiuoti žemei kojų.

Šešėli, sėskis Kieno tu, poete, prisipažink geruoju? Benžameno. Tuomet laikyk mane nelabuoju. Himnai šviesai, kiekvienas tegul veika savo Baudžiavą kaip jūrą. Sutuoktinės senatvės Pasako. Šešėliai jauni. Virškinamas Naivumas kaip subuvimas. Tikyba - tai mano Apiera. Kur senatvė persekiojama. Politinės ir ekonominės Sutuoktinės. Orkestruotas lagaminas. Kur nukrito efemeriškos tvarkos mandarinas?

O prieš mane sustingęs laikas Be rytdienos, be ateities, Kažkur nublokš bevalis vėjas, Nepaisant virpulio širdies.

Man dabar sunku išgavo mirtis žaizdas, randai paberti. O kaip gyventi regint aukščiau šiek tiek nei skliautas?.. *** Varna sulesta juodžiausią naktį guodžia suaustos plunksnos žibuoklės pasijuokia lyg spalvos būtų girnom. ***

Debesis ošia po mano rūko vartais. Tik akustika sugėrė baltų skliauto grotų virštonius.

Senatvės lapai beveik nešlama tylai, tik vėtros žaizdai, o mudu nešam žiedą, tą patį, tiksintį.

Trūkis samanose ir ikrų krytis pragys po oro kalnais. *** Ak, kuri vaga, klaidų noragais versta, gali būt tiesi? *** Dideliam kalne viena vyšnelė drįsta baltai boluoti.