VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

09 30. Jonas Murka – iškilus tarpukario Lietuvos pedagogas

Jūratė Jagminienė

Lietuvos švietimo istorijos muziejus

Mūsų visuomenėje įprasta paminėti iškilių asmenybių jubiliejines sukaktis. Didžiuojamės tais Lietuvos inteligentais, kurie XX a. pradžioje dėjo pirmuosius akmenis į tautinės mokyklos kūrimosi pamatus, kovojo dėl teisės vaikus mokyti gimtąja kalba, daug nuveikė švietimo ir kultūros srityje. Tarp tokių Lietuvos inteligentų–švietėjų aktyviai darbavosi ir, gal kiek nepelnytai primirštas, Jonas Murka (1889–1945) – pedagogas, publicistas, vadovėlių mokykloms autorius, visuomenės veikėjas.

Jonas Murka (1889–1945).Nuotraukos iš muziejaus fondų

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje spalio mėnesį visuomenei bus pristatyta virtuali paroda iš ciklo „Istorinės atminties spalvų retrospektyva. Jonas Murka – mokytojas iš pašaukimo“, skirta žinomo Lietuvos pedagogo 125-osioms gimimo metinėms paminėti.

J. Murka gyveno ir dirbo sudėtingu, istoriniais įvykiais turtingu XX amžiaus pirmos pusės laikotarpiu. Jis gimė 1889 m. spalio 21 d. Juodžiūnų kaime (Kupiškio raj.) gausioje vidutinių valstiečių šeimoje, kurioje augo trys sūnūs ir dukra. Tėvas Simonas Murka buvo raštingas, šviesus žmogus, mokęsis pradžios mokykloje, mokėjo skaityti ir rašyti rusiškai. Todėl siekė, kad ir vaikai gautų išsilavinimą. Sūnūs Jonas ir Juozas baigė mokslus. Tačiau likimas Murkų šeimai buvo negailestingas – vienas po kito šeimos nariai iškeliavo anapilin. Pirmutinę džiova pakirto motiną, vėliau mirė broliai Juozas ir Viktoras, galiausiai tėvas ir sesuo. Jonas buvo vyriausias sūnus šeimoje, silpnos sveikatos, tačiau labai tvirtos valios ir begalinio darbštumo žmogus. Jonas jau nuo vaikystės uoliai kibo į mokslus. Savarankiškai pasiruošė, išėjo gimnazijos kursą ir įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, kurioje besimokant, jam didelės įtakos turėjo kalbininko Jono Jablonskio paskaitos.

Panevėžio mokytojų seminarijos absolventai. Pirmoje eilėje iš dešinės trečias – J. Murka. Panevėžys, 1909 m.

Auksučiuose...

1909 m., baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, dvidešimtmetis jaunuolis J. Murka išvyko Šiaulių kryptimi... ir pradėjo mokytojauti Auksučių pradžios mokykloje. Ta mokykla buvo įsikūrusi vietinio ūkininko seklyčioje. Kiek vėliau, J. Murkos iniciatyva, buvo pastatydinta nauja medinė pradinė mokykla, kuri, deja, sudegė per karą 1915 metais. Būtent Auksučiuose (Kuršėnų raj.) – prasidėjo aktyvus pedagogo, mokslininko gyvenimas ir veikla. J. Murka neapsiribojo vien tik vaikų mokymu bei suaugusiųjų švietimu, jaunas mokytojas ėmėsi kur kas platesnės švietėjiškos veiklos. 1909–1910 m. jis ne tik Auksučių, bet ir gretimų kaimų beraščiams suorganizavo lietuvių kalbos kursus, kuriuose mokė lietuviškai skaityti, rašyti ir šiek tiek literatūros – suprasti poezijos ir prozos kūrinėlius. O tai buvo pavojinga... laikai buvo labai sunkūs ir painūs... Apie tai savo atsiminimuose J. Murka rašė: „<...>pradžios mokyklos mokytojas tais laikais buvo šnipinėjamas trijų valdžių: žandarmerijos, viešosios policijos ir gubernatūros per žemiečių viršininką, kuriam žinias teikdavo viršaičiai ir seniūnai. Už pasižymėjimą lietuviškoje veikloje (susirinkimo sušaukimas, slapto vakarėlio suruošimas ir slapto būrelio įkūrimas) grėsė tada trys mėnesiai kalėjimo, ištrėmimas į Rusijos rytus ir kratos tarp pažįstamų, ką jau kalbėti apie atleidimą iš tarnybos. Antra vertus, žmonės buvo tamsūs, įbauginti ir naivūs: savo švietėjus girdavo viešai, pasakodavo apie juos, ką tik žinodavo, jei tik klausytojas nebuvo uriadnikas arba rusas. Vadinasi, nuo žemiečių, viršininko akies visiškai pasislėpti nebuvo galima“. Tačiau tokia pavojinga padėtis J. Murkos neišgąsdino, atvirkščiai – Auksučiuose jis su dar didesniu entuziazmu ėmėsi plėsti ne tik švietėjišką, bet ir kultūrinę veiklą: įkūrė klojimo teatrą, subūrė chorą, įsteigė jaunųjų ūkininkų būrelį, organizavo vakaruškas su tautiniais žaidimais, šokiais bei dainomis. Jo kraštietis Peliksas Bugailiškis atsiminimuose rašė: „Auksučiuose Jonas Murka visa siela ir turimomis žiniomis pasineria į darbą ne tik vaikų mokymo, bet ir suaugusių švietimo bei kultūrinimo darbo, per kelis metus gerokai išprusinant tos apylinkės kaimo visuomenę, su ja artimai bendraudamas ir visiškai pritapdamas, net sau žmoną pasirinkdamas iš savo išauklėtų ir išlavintų mokinių, būtent Eleną Gedaminaitę, būsimą jo darbų padėjėją, knygų vertėją, o ligos metu ištikimą slaugytoją ir rūpintoją. Jos gi brolis Albertas Gedaminas, gerai išsilavinęs vyras, tapo vėliau aktyviu spaudos darbuotoju ir vietos kultūrinio sąjūdžio žymiu veikėju“. A. Gedaminas uoliai talkino J. Murkai, įgyvendinant švietėjiškus sumanymus, tapo jo bičiuliu ir bendraminčiu. Gedaminų sodyba tapo šviesos ir žinių oaze vietos gyventojams. Troboje buvo skaitomi laikraščiai, knygos, žaidžiama šaškėmis, o seklyčioje šeštadieniais ir sekmadieniais vakarais jaunimas pasišokdavo...1912–1913 m. vasarą A. Gedaminoklojime buvo suvaidintos pjesės „Ekspropriatoriai“ ir „Tiktai niekam nesakyk“.

J. Murka palaikė draugiškus santykius ir su aplinkinių kaimų inteligentais. Tuo laiku Šiaulių apskrityje mokytojavo tuo metu dar nespėję išgarsėti, vėliau garsūs pedagogai, vadovėlių autoriai – Stasys Matjošaitis (Šiupylių kaime) ir Antanas Vireliūnas (Sereikių kaime), be kurių sunku įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos pradinių mokyklų kūrimosi procesą. Toks jau sutapimas, kad Šiaulių apskrityje vienu metu gyveno ir dirbo trys jauni, ambicingi Lietuvos vyrai,būsimi „Sakalėlio“, „Vaikų darbymečių“ bei geografijos vadovėlių autoriai. Buvęs J. Murkos mokinys rašytojas Augustinas Gricius savo prisiminimuose rašė: „<...> tada , kol dar nebuvo mokyklos Šiupyliuose, aš mokiausi Auksučiuose pas J. Murką. Mano atmintyje tie metai blizgėte blizga. Aš atsimenu J. Murką dar jauną, aukšto stoto, tik liesą. Mes, mokiniai, jau žinojom, kad jis ligonis, kad džiovininkas. Bet jis buvo mokiniams toks dėmesingas, taip jis kiekvieną tirdavo, tartum kiekvieną čiupinėte čiupinėdavo, ieškodamas asmenybės, jos savumų, polinkių, gabumų. Spėjamai suradęs kokį bruožą, žymintį asmenybės gabumus kokiai veiklos sričiai, jis tuos gabumus ir ugdė, puoselėjo. Mums buvo jis patrauklus savo orumu, savo intelektualumu“. Auksučiuose J. Murka rašė „Metodikos etiudus“ – vieną brandžiausių savo teorinių studijų, skirtą tėvams, pradedantiems dirbti mokytojams ir mokytojų kursų kursantams. Juos nuolatos papildydavo ir taisė visą savo gyvenimą iki pat mirties. „Metodikos etiudai – tai viena pirmųjų tokio pobūdžio knygų Lietuvoje, kurioje aiškiai pabrėžta mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo reikšmė.

Lietuviai mokytojai Rusijoje 1918 m. Antroje eilėje iš kairės sėdi: Tekorytė, Marija Iešmantienė, Albinas Ieškanta, Marija Statkevičienė, Ignas Statkevičius, Dilytė, Vanda Neverauskienė, Povilas Karazija, Jonas Murka; stovi: (?), Elena Murkienė, Leonija Radziukynaitė, (?), Juozas Geniušas, Feliksas Dumčius, Aleksandras Geniušas, Majauskaitė, Adomas Balynas

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sujaukė įprastus žmonių gyvenimus...

Pedagoginį darbą nutraukė artėjantis frontas. J. Murka su A. Vireliūnu ir kitais karo pabėgėliais pasitraukė į Suomiją. 1916 m. jis gyveno Petrapilyje (dabar Sankt Peterburgas), kur karo pabėgėliams dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Antano Purėno vadovaujamuose kursuose. Tuo laikotarpiu jis išleido vadovėlio „Vaikų darbymečiui“ pirmąsias dalis. 1917 m. pavasarį persikėlė į Voronežą. Karo metais Voronežas tapo lietuvių švietimo ir kultūros židiniu Rusijoje. Čia gausiausiai susibūrė lietuvių karo pabėgėlių, tarp kurių ir nemažai Lietuvos inteligentijos. Tuo metu Voronežas suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos mokyklos istorijoje. Evakuotos lietuvių gimnazijos ne tik tęsė darbą, bet ir išplėtė savo tinklą. Juose dirbo garsūs pedagogai: Pranas Mašiotas, Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Sofija Kimantaitė-Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Zigmas Žemaitis, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis, J. Murka ir kiti. J. Murka ypač gerbė buvusį savo mokytoją J. Jablonskį, kurio įkvėptas jis pradėjo lituanisto darbą, kurį tęsė visą gyvenimą. Lietuvių gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, toliau rengė lietuvių kalbos vadovėlius mokykloms. 1917 m. išspausdino „Lietuvių kalbos vadovėlio“ antrą dalį. Voroneže vakarais jis lankė Mokytojų institutą, daug dirbo savarankiškai mokydamasis. Šis laikotarpis, nors ir labai sunkus, tačiau J. Murkos gyvenime jis buvo dar ir ypatingas: „1917 m. rugpjūčio 21 d. Voronežo Romos katalikų bažnyčioje kun. Jasienskis sutuokia J. Murką (27 m.) su Elena Gedaminaite (22 m.). Ponia Jablonskienė buvo svočia, Povilas Karazija ir Konstantinas Jablonskis – liudytojai“, – atsiminimuose rašė Elena Murkienė.

Šiauliuose praleisti brandžiausi gyvenimo ir veiklos metai...

1918 m. J. Murka grįžo į Lietuvą. Pradžioje išvyko į tėviškę, kur netrukus ėmėsi rengti vadovėlius mokykloms ir keletą spėjo parašyti iki rudens. Rudenį apsigyveno Šiauliuose. Voroneže įgyta didelė pedagoginė patirtis, J. Murką įkvėpė dideliems švietėjiškiems užmojams – Šiauliuose jis tapo pedagoginės veiklos iniciatoriumi – „varikliu“. Įsitraukė ir į aktyvų visuomeninį–kultūrinį gyvenimą. Su kitais bendraminčiais 1919 m. įkūrė Šiaulių pedagogų ir specialistų būrelį, kuris rengė kursus matininkams, geležinkelininkams, paštininkams, buhalteriams, sąskaitininkams, mokytojams ir kitų profesijų specialistams. J. Murka jiems dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1920 m. būrelis paruošė 60 paštininkų, 30 sąskaitininkų, 20 mokytojų. Tais pačiais metais jo iniciatyva buvo atidaryti parengiamieji vidurinio mokslo kursai, vėliau tapę suaugusiųjų gimnazija. A. Gricius prisiminimuose apie buvusį mokytoją rašė:„1919 m. nuvažiavau į Šiaulius, nuėjau į buvusią mergaičių gimnaziją. O ten jaunimo! Vieni stoti į mokytojus, kiti į matininkus, treti buhalteriais nori būti. Visi jaudinasi – ar pavyks išlaikyti stojamuosius egzaminus. Iš egzaminatorių klasės vieni išeina nušvitę, kiti nusiminę, net ašarodami. Štai pašaukiamas ir aš.

Einant nuo durų iki egzaminatorių stalo, nežinau, kaip man apvirto viskas kojom aukštyn. Kai manęs paklausė, ko aš noriu mokytis, pareiškiau:

- Paštininku telegrafistu.

J. Murka pašoko, iškėlęs rankas, jo veide atsispindėjo nustebimas ir išgąstis:

- Ką tu, - sušuko jis. – Taigi tu žadėjai stoti į mokytojus!

Žadėjau. Ir norėjau. Tik nežinau, kas atsitiko, peržengus slenkstį į egzaminų kambarį.

<...> Tai buvo ūmus, neapgalvotas posūkis. Įstojau ir baigiau pašto telegrafo kursus.

O J. Murka kada tik susitikęs vis kraipydavo galvą ir sakydavo:

Ai-ai-ai... Na kaipgi tu šitaip padarei...

Mokytojo profesija jam buvo pati svarbiausia ir vertingiausia. Tik mokytojas jam buvo vertas

žmogus, ir visus, kas jam patiko, norėjo padaryti mokytojais“.

1918– 1921 m. J. Murka dėstė lietuvių kalbą Šiaulių gimnazijoje. 1921–1922 m. jis dirbo Dotnuvos žemės ūkio mokykloje. 1922–1923 m. – Šiaulių mokytojų seminarijoje, o 1926–1927 m. mokytojavo Šiaulių suaugusiųjų gimnazijoje.

„Mokytojas J. Murka buvo ne tik lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas, jis buvo didelis Tėvynės mylėtojas, patriotas. Taip, pavyzdžiui, 1919 m. vasarą vokiečiams palikus Lietuvą, Kuršėnuose pasirodė baltagvardiečių, Bermonto-Avalovo kariuomenė. Toji kariuomenė greitai užėmė Šiaulius ir kitas artimąsias vietoves – Radviliškį, Joniškį.

Šiaulių gimnazijos jaunimas pajuto gręsiantį pavojų Lietuvos Nepriklausomybei. Tada mokytojai Murka ir Šileika organizavo slaptą mokinių kovos būrį. Tam būriui priklausiau ir aš. Būrys pasitarimams rinkdavosi pas J. Murką (Dvaro g.). Aš pats tuose pasitarimuose dalyvavau du kartus“ – savo prisiminimuose rašė buvęs J. Murkos mokinys Jonas Petrauskas.

Elena Murkienė ir Jonas Murka. Šiauliai, 1928 m.

J. Murka pasižymėjo tvirta valia ir begaliniu darbštumu. Nors ir būdamas silpnos sveikatos, daug dirbo įvairiuose mokytojų kursuose tiek Šiauliuose, tiek Palangoje, Kėdainiuose ir kitose Lietuvos miestuose. Švietimo ministerija jį skirdavo į įvairias egzaminų komisijas įvairiuose miestuose. O vakarais, neretai ir naktimis, J. Murka rašė vadovėlius, straipsnius į „Tautos mokyklą“, „Švietimo darbą“, „Vairą“, „Mokyklą ir gyvenimą“ bei kitus periodinius leidinius apie švietimo, mokyklos ir šeimos problemas. J. Murka per gana neilgą savo gyvenimą nuveikė labai daug – išleido 58 devyniolikos pavadinimų knygų laidas. Paminėtinos „Mažasis lietuvių kalbos vadovėlis“, (dvi dalys, 1925–1928 m.), „Diktantai pradžios mokyklai“ (1925 m., 1933 m.), Lietuvių kalbos vadovėlis“, (3 dalys, 1917–1921 m.), 13 laidų, „Metodikos etiudai“ (1919 m.), „Vaikų darbymečiui“ (1916–1935 m.) – šešios vadovėlio knygos keturių skyrių pradžios mokyklai, 37 laidos – pats didžiausias ir reikšmingiausias J. Murkos darbas.

Sunki įsisenėjusi liga nesiliovė varginus J. Murką. 1928 m. jis išvyko gydytis į TBC sanatoriją Prancūzijoje, Aubiure, o 1929 m. – į Davoso sanatoriją Šveicarijoje. Gydydamasis Šveicarijoje, jis neleido laiko veltui – klausė paskaitų Ciūricho universitete, studijavo specialią literatūrą , gilinosi į psichologijos bei pedagogikos dalykus, bendravo su kitų šalių pedagogais, kurie taip pat gydėsi. Domėjosi jų pedagogine patirtimi. Gyvendamas toli nuo namų, J. Murka ilgėjosi Lietuvos, o ypač šeimos – mylimos žmonos Elenos ir keturių dukrelių: Rūtos, Laimos, Grožvydos ir Danutės. Dažnai rašydavo joms laiškus ir atvirlaiškius iš Davoso, pasakodamas apie save ir apie nepakartojamą Šveicarijos gamtą, pasakiškas žiemas...

J. Murkos vadovėliai

J. Murka buvo labai išsilavinęs, aukštos inteligencijos, plačių interesų žmogus. Mokėjo septynias (gal ir daugiau) užsienio kalbas. Puikiai susikalbėdavo vokiečių ir prancūzų kalbomis, mokėjo rusų, lenkų, graikų, lotynų, latvių kalbas. Neatsitraukdamas nuo gausių darbų, 1932 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Turėjo sukaupęs turtingą biblioteką. E. Murkienė prisiminimuose rašė: „Savo darbui J. Murka buvo surinkęs gana turtingą – apie 4000 knygų lituanistikos bei pedagogikos ir dailiosios literatūros pasaulinių klasikų biblioteką, kurioje buvo ir rimtų šaltinių, ir retenybių. Netrukus po jo mirties biblioteka ir asmeninis archyvas dingo...“

J. Murkos gyvenimas nebuvo ilgas, tačiau labai prasmingas. Jis savo pedagogine veikla nusipelnė didelės pagarbos ir autoriteto ne tik kaip mokytojas, vadovėlių mokykloms autorius, visuomenės veikėjas, bet ir kaip aktyvus gimtosios lietuvių kalbos puoselėtojas.

1928 m. už pedagoginę veiklą J. Murka buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

Apie J. Murkos gyvenimą būtų galima pasakyti trumpai – jis nepailstamai dirbo Lietuvos žmonėms – buvo mokytojas iš pašaukimo.

Atgal