VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

10 17. Ginas Dabašinskas: kultūros kūrėjas radijo eteryje

Vytautas Žeimantas

Turbūt nepasakysiu didelės naujienos, jei teigsiu, kad televizijoje žurnalistai gali daug greičiau sublizgėti, negu dirbdami radijuje. Parodė gražų veidelį, dar mestelėjo kokią nors neįprastą frazę, štai ir žiūrėk, jau apie jį kalbą, jau jis televizijos “žvaigždė”. Bet pasirodo kita, trečia laida ir pamatai, kad prieš tave tik vidutinybė, jei dar neblogiau. Gal todėl taip dažnai, net įkyriai kepamos naujos televizijos “žvaigždės”. Tada žmogui sunku suvokti, kur jis - žvaigždžių parade ar “žvaigždėtame “ jovale. Be čia suvokimo niekas nenori, jo nelaukia, nes “žvaigždėtas” eteris neša gerą pinigėlį.

Populiari laida “Prie pietų stalo”

Žurnalistui, dirbančiam radijuje pagarsėti yra žymiai sunkiau. Todėl gerokai nustebau, kai vienas kolega žurnalistas kartą tarė:

-Patylėkime, pasiklausykime Gino Dabašinsko. Tuoj prasidės jo laida “Prie pietų stalo”.

Kolega įjungė radijo imtuvą. Iš pradžių aš į jį pasižiūrėjau nepatikliai: pagarsėjusi radijo laida? Ar taip gali būti? Nepatikėjau jau vien todėl, kad dabar Lietuvoje veikia daug radijo stočių. Nors jos ir konkuruoja, tačiau į eterį patenka ir visiško niekalo – pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, o galvoje nieko nepasilieka. Priežastis čia paprasta – trūksta gerų radijo žurnalistų. Prie mikrofono prileidžiami žmonės nieko bendro neturintys su profesionalia žurnalistika. Todėl ir byra į eterį daug elementaraus tuščiažodžiavimo, be to dar pagardinto kalbos šiukšlėmis.

Savo nepatiklumu su kolega, jau jungiančiu radiją, nepasidalinau, nutariau vėliau jam apie tai pasakyti. Bet nepasakiau, nes kartu įdėmiai išklausėme G. Dabašinsko laidą.

Tada turbūt pirmą kartą išgirdau jo balsą, ar bent jau šį balsą sutapatinau su pavarde – Dabašinskas. Laida patiko. Vėliau dažną vidudienį klausydavausi jo tiesiogiai rengiamų pokalbių “Prie pietų stalo”. Sužinojau, kad ji susilaukdavo daug klausytojų. Pabandžiau suprasti iš kur tokia sėkmė.

Radijo žurnalistas Ginas Dabašinskassu fotomenininku R.Dichavičiumi

Visų pirma supratau, kad G. Dabašinskas yra brandus žurnalistas, jo kviečiami net žymiausi ir garsiausi žmonės neatsisako, noriai eina į šią laidą, nors ir žino, kad ji tiesioginė, ir čia žodis, kaip žvirblis, paleisi, nesugausi.

Supratau ir tai, kad ne vien tik sumaniai parinkti pašnekovai neša laidai sėkmę. Nemažiau čia svarbu ir saviti, netradiciniai, tik kolegai Ginui būdingi klausimai, jo pastebėjimai, apskritai žaisminga pokalbio tonacija.

Kokios laidos pavyksta?

“Valgymas šiuo atveju yra grynai metaforiškas dalykas. Man svarbu, kaip per šią valandos trukmės laidą atsiskleidžia pašnekovas. Nes mano tikslas šioje laidoje — per pasikviestą žmogų atskleisti mūsų radijo klausytojams jam pažįstamą gyvenimo pusę. Pašnekovas pasakoja tai, ką išmano, o aš, kaip tas Nežiniukas, savo „naiviais“ klausimais tik paskatinu jį tai daryti”, - teigia kolega Ginas.

Pasiteiravau jo, kokius pokalbius laiko tikrai pavykusiais, kokius nepavykusiais?

“Labai įdomus pokalbis buvo su Ivanu Paleičiku, „Lukoil Baltija“ vadovu. Juk mes į šią įmonę žiūrime stereotipiškai: ji tokia pati, kaip ir pati „Lukoil“. O pasirodė, kad ponas Ivanas yra visai kitoks žmogus. Netgi prisipažino, kad jis — ne atvykėlis rusas, o vietinis lenkas. Ir papasakojo kaip jis, „Mažeikių naftos“ elektrikas, tapo tokios įmonės vadovu. Tai šiam žmogui irgi buvo tam tikras pasirinkimas ir netgi — tam tikra loterija. Žodžiu, jis papasakojo savo kelią: nuo elektriko iki vienos iš stambiausių naftos importo įmonių vadovo, - prisimena kolega Ginas. - O priešingas pavyzdys galėtų būti pokalbis su buvusiu VSD šefu Mečių Laurinkumi. Lietuvos saugumietis Nr.1 vos ne į kas antrą mano klausimą atsakinėjo kukliai šypsodamasis: „Neturiu komentaro“. Nors pasiusk! Padėtį ėmiau gelbėti visai „vaikišku“ klausimu: „O ką jūs dabar skaitote?“ Ir pasirodė, kad žmogus, kuris neturėjo komentarų beveik į visus mano užduotus klausimus, negali pasakyti, kokią knygą šiuo metu skaito: „Skaitau, bet… neprisimenu“. Žodžiu, mūsų buvęs pagrindinis saugumietis taip ir neparodė nieko daugiau, išskyrus „fasadinę“ savo pusę. Gal tai ir yra mūsų saugumiečių gyvenimo būdo esmė: niekuomet neatsiskleisti.

Kitą vertus, nepavykęs pokalbis taip pat yra rezultatas. Nes mano strategija vedant laidas yra tokia: pokalbis neturi skirtis nuo gyvenimo. Juk mes iš esmės visa laiką esame tiesioginiame eteryje (tik ne visada transliuojamame). O kai tai supranti, suvoki, kad jokios ribos tarp įjungto ir išjungto mikrofono neturi būti. Ir kai tai pagaliau suvokia nenorintis atsiskleisti pašnekovas, jis vis tiek pasakys per visą laidą nors 5 proc. to, kas bus įdomu ir mūsų klausytojams. Štai dėl tų 5 proc. ir verta stengtis.”

Sėkmės paslaptys

Taip, visada interviu bus įdomus, jei jam žurnalistas rimtai pasiruoš. Deja, dabar mūsų kolegos, ypač jauni, labai savimi pasitiki, eina į pokalbį visiškai nesiruošę, todėl ir išgirstame vis tuos pačius trafaretinius klausimus, kurie jau niekaip negali išjudinti pašnekovo. Rezultate – lėkštas, neįdomus produktas, žurnalistinė nesėkmė.

Kolega Ginas vedė ne tik laidą „Prie pietų stalo“. Dirbdamas įvairiose radijo stotyse, jis vedė laidas „Mano sveikata“, „Įvykiai ir komentarai“, Tėvams apie vaikus“, „Su Palmira”, kitas.

Kai pats pabuvau jo laidoje, artimiau susipažinau su kolega Ginu, sužinojau dar vieną jo sėkmės paslaptį. Pasirodo jo specialybė - socialinė psichologija. 1986 m. baigęs Vilniaus universitetą, jis įsigijo psichologijos specialybę. Šios žinios, be abejo, gerokai talkina jam bendraujant su žmonėmis, ruošiant naujas laidas.

Talkina ir žurnalistinė šeimos aplinka. Motina Silvija Dabašinskienė daug metų dirbo “Draugystės” laikraštyje, ELTOJE, tėvas Vytautas Dabašinskas - televizijos žurnalistas. Tetos Nijolė ir Jūra Marija Baužytės – irgi garsios žurnalistės, dėdė Vidmantas Bačiulis – televizijos režisierius.

Nemažą įtaką kolegai Ginui turėjo ir turi vis labiau didėjanti žurnalistinio darbo patirtis. Jis dirbo savaitraštyje “Atgimimas”, dienraštyje “Lietuvos žinios”, žurnaluose “Lithuania in the World” ir “Veidas”. 2009 m. įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Kultūros ministerijoje jis buvo ministro patarėjas ryšiams su visuomene, kultūros politikos skyriaus vadovas, ministerijos savaitinio biuletenio “Kultūros gyvenimas” vyr. redaktorius.

Knygos, televizijos filmai, apdovanojimai

1998 metais kolega Ginas sudarė ir redagavo knygą “Gyvosios istorijos programa : istorinė kultūra šiuolaikinės sąmonės formavimui”, yra knygos “Eimunto Nekrošiaus teatras” (2012) bendraautorius. Parašė scenarijų ir redagavo televizijos filmą “Tylioji epidemija” (2001). Kartu su kitais 1999 m. išleido kompaktinę plokštelę “Lietuva senuosiuose žemėlapiuose”.

2008 metais kolega Ginas tampa respublikinio kūrybinio konkurso „Žmogus ir aplinka“ laureatu.

2010 metais kolegos Gino rengta laida „Tėvams apie vaikus“ buvo LRT konkurse „Pragiedruliai“ pripažinta geriausia radijo laida vaikams. Jam įteiktas “Pragiedrulių” prizas.

Dabar kolegos Gino kūrybinėje dirbtuvėje įdomus projektas “Auksinis Lietuvos ruduo”. Tai pokalbiai su brandaus amžiaus sulaukusiais garsiais Lietuvos žmonėmis. Tikiuosi, kad ir šis projektas bus sėkmingai įgyvendintas, nes kolega Ginas – subrendęs kultūros kūrėjas.

 

 

Atgal