Asmenybės
02 08. Asmenybė prasideda gimnazijoje
Prof. habil. dr. Norbertui Vėliui – 75
Petras Bielskis
Laukuva atšventė garsaus savo gentainiolietuvių etninės kultūros tyrinėtojo, mitologo ir folkloristo, profesoriaus Norberto Vėliaus 75-tąjį gimtadienį. Iškilmės vyko miestelio kultūros namų pilnutėlėje salėje. Daugiausia jaunimo ir gimnazistų. Atvyko Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo signatarai ir jubiliato bičiuliai filosofai Romualdas Ozolas ir Bronislovas Genzelis, Seimo kancleris Jonas Milerius, Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminties įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė, Muzikos ir teatro akademijos, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetų mokslininkai, būrys Norberto gimnazijos laikų bendramokslių.Viena garbingiausių viešnių – Norberto bendražygė, dailininkė Ramunė Vėliuvienė.
Bendra nuotrauka. Vyto Joniko nuotraukos
Norbertas Vėlius yra ne tik mūsų kultūros viena didžiųjų asmenybių. Jo parašyti veikalai ir sudarytos knygos (Mitinės lietuvių sakmių būtybės, Senovės baltų pasaulėjauta, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, Lietuvių mitologija, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai) žinomi ir vertinami visame mokslo pasaulyje.
Dainius Razauskas argumentuotai vadina jį Didžiuoju Baltų kultūros pontifiku.
Ir tai nėra pasipūtimas ar provincialus perdėjimas
Pontifikas kaip tiltų per nepereinamas upes statytojas.
Mūsų etninė kultūra tyvuliavo kaip išsiliejusi upė. Vėlius sutelkė tą didžiulę jėgą ir suteikė kryptį. Sunkiausiais sutemų ir reakcijos laikais sukūrė mokslą apie mūsų pasaulėjautą
Jam pavyko suderinti žmogaus fizinę ir metafizinę priešpriešą.
Dieviškumas ir kuriantis žmogus yra didžiųjų asmenybių problema.
Sakmės arba tautos dvasios istorija be datų, atskleidžia, kad mūsų žmogus visada yra kieno nors zonoje arba žmogaus zonoje yra kas nors kitas. Egzistencijos ribinės situacijos. Ir autentiškas senųjų baltų pasaulėjautos reliktas – vėlinas, vėlės, Vėlius – yra riba.
Vėlius kaip žmogus ir kaip mokslininkas irgi formavosi laužtvinėje epochoje, nuolat atsidurdavo ribinėse situacijose. Reikėjo susikurti apsauginę zoną.
Tarp senų tekstų radau Norberto laišką, rašytą man į Sibirą, 1955. vasario 25 d. Tada buvome dar paprasti Laukuvos vaikinukai, kaimų kaimo vaikai. O jau pilni rūpesčio.
Liaudiškos muzikos kapela "Laukuva", vad. Alfredas Šniaukas
„Petruk, dažnai pasitaiko tokių netikėtumų gyvenime, kurie mums atrodo negalimi. Taip buvo ir su manimi. Juk nuo šiandien aš pradedu mokytojauti. Laukuvoje, dėstyti anglų kalbą vyresnėms kalasėms ir istoriją žemesnėms. Supranti, kokia savijauta įėjus į klasę, kur visi vyrai už mane vyresni, dar kiti buvę klasės draugai, kaip Stasiukas, Elzė. Kažkaip keistai atrodo.
Lig šiolei aš vargau kaip musė po išrūgas. Tur būt girdėjai, Petruk, kaip aš mėginau įstoti į V V universitetą, kaip nepasisekė, paskui kelis mėnesius dirbau bibliotekoje ir tik dabar, susirgus anglų kalbos mokytojui, man atiteko jo vieta. Ir šiandien bus, kaip sakoma, pirmasis krikštas – pirmoji pamoka dešimtoje klasėje.
Kiti mūsų buvę bendraklasiai vargsta vienas čia, kitas kitur. Žinoma kas buvo komjaunuoliai, tie pasiima neblogas vietas – karjerą. Kaip Šveistys – jis yra kažkoks komjaunimo sekretorius mokslo reikalams, Rietave. Atvažiuoja ir į Laukuvą. Teko su juo ir man susidurti (...). Mūsų Kastytė juk jau ištekėjusi. Vyras irgi dirba Rietave, kažkokiu VLKJS sekretoriumi.
Petruk, kai parvažiuosi, gal atrasi nebe tik savo bendramokslius, bet ir kai kurių įpėdinius.“
Aiškiai matoma takoskyra – mes ir jie. Takoskyra aiškiai vertybinė
Ir aš vis galvoju, o kodėl jis nenuėjo su jais, kodėl pasmerkė save sunkesniam žygiui?
Lietuva jam buvo kaip sakmių jauja ar klojimas, kur iš kiekvienos šaludės ar čukuro tykojo pavojai, per gyvenimą ėjo kaip per mitologinį lauką – reikėjo pergudrauti kipšus, surasti priešnuodžius laumėms, žinoti užkeikimus ir burtažodžius. Kitaip jaunimas nebūtų masiškai patraukęs paskui jį į etnologines ekspedicijas, Rasomis nebūtų prasidėjęs atgimimas, neturėtune jo paliktų pasaulinės reikšmės veikalų ir tikėjimo – didingo baltų pasaulio suvokimo, išbaigtos savo dvasios struktūros.
R. Ozolas sakė, kas Vėlius atėjo į mokslą jau aiškiai žinodamas ko iėšo ir ko siekia.
Gimnazija. Mūsų žvilgsniai su dėkingumu atsigrįžta į Laukuvos gimnaziją.. Tų laikų mokytojai buvo šventieji. Jie kaip burtininkai kurstė mūsų jaunas sielas. Jų vedami mes daug skaitėme, rengėme keliones į piliakalnius, vaidinome atrodytų neįkandamus veikalus. Su gimnazistais vaidino ir mokytojai. Kaip mokėjo, taip vaidino. Bet buvo įdomu, nepaprasta. Tais laikais, masinių trėmimų ir sušaudytų partizanų fone mes užspringdami deklamuodavome Adomą Mickevičių:
„Tartumbei sakalas jaunas, narvo tvaike išaugintas,
Nors medžiotojai jamui protą kankynėm atimtų
Ir paleistų medžioklėn, kad prieš brolius kovotų
Kai pakils tik į aukštį, kai apims akimis tik
Neišmatuojamus plotus savo žydrosios tėvynės,
Kai tik, laisvai atsikvėpęs, savo sparnų pajus galia, –
Grįžk, medžiokli, namopi, sakalo nebesulauksi!“
(Rinktinė. Konradas Valenrodas, 1955, p. 206)
Ir Maironis, ir Baironas, ir Lermontovas buvo mūsų maldynas.
„Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės.
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.“
Norbertas Vėlius atsirado tada ir ten. Pirma buvo mokytojai: Grasilda Šimaitytė, Marytė Lekavičiūtė, Zofija Brinkytė, Petras Jakštas, Jadvyga Kiržgalvytė Regina Jurkauskaitė, Aldona Stasitytė, Steponas Laukys, Zigmas Beinorius, Monika Budraitytė, Magdalena Serapinaitė, Mykolas Verbauskas.
Sutarties tarp Seimo kanceliarijoas ir Laukuvos gimnazijos pasirašymas (A. Rupšytė, V. Jurgaitis, J. Milerius).
Tai mūsų jaunų dienų kultūros litanija. Už kiekvieno vardo, už pavardės stovi pasitikėjimas, o gal tikėjimas jaunu žmogumi. Jie mokėjo pažadinti smalsumą, sukelti nuostabą, mokėjo į jauną širdį įdėti viltį. Gimnazija yra mūsų aukso amžius, visų pradžių pradžia. Kartais galvoju, kad dabar gimnazijos tą šventą ugdymo misiją kažkaip nustūmė, pakeitė mokymu.
Ir be abejo Norbertui daug įkuždėjo mama Stanislava Jakaitė-Vėlienė. Nė vienas Laukuvos vaidinimas neapsiėjo be jos – giedorka, pasakotoja, fantazuotoja. Ir neapsakoma atjauta žmogui, ir rūpestingumas, ir mirtinas pareigos jutimas, padorumas kaip reta – viskas ko gero iš mamos. Norbertas labai globojo ir mylėjo mamą.
Daug pasiėmė iš gimtinės, iš jo gimtą vietą supusių alkų, kulgrindų, pilkapių, dulkių lauko, vaikių lauko, mergų kalno, kartuvių kalno, raganų kalno...
Žmogus neateina iš niekur. Viskam reikalinga pradžia.
Atgal
.jpg)
