EKONOMIKA
04 02. Pigiausias produktas parduodamas brangiai
Socialinių mokslų daktarė, docentė M. Rastenytė
Bendra situacijos apžvalga
Vanduo yra gyvybės pasaulyje pagrindas. Šiuolaikinėje visuomenėje be vandens neišsiverčia nei viena veiklos sritis. Todėl vandenį reikėtų branginti, tausoti ir saugoti nuo žalingo poveikio. O iš tiesų jis teršiamas, švaistomas ir niokojamas. Beveik pusė pasaulio gyventojų kenčia nuo ligų, kurias sukelia vandens stoka ar jo užterštumas. Pasaulinės Sveikatos organizacijos duomenimis, 2 milijardams žmonių gresia pavojus susirgti vandens ir maisto kilmės viduriavimais, nuo kurių kasmet miršta per 5 milijonus vaikų.
Vandens ištekliai vis labiau teršiami nevalytomis pramonės nuotekomis arba tiek nualinami, kad jų nebegalima atkurti. Vandens šaltinius teršia netinkamai nukenksmintos atliekos, lietaus kanalizacija ir kietų atliekų surinkimas. Vadinasi, vandens kokybė ir sanitarija priklauso nuo miesto paslaugų komplekso-vandentiekos, vandenvalos, lietaus kanalizacijos ir kietų atliekų tvarkymo.
Vanduo yra labiausiai paplitusi žemėje medžiaga, tačiau iš 1,4 milijardo kubinių kilometrų tik apie 0,003 procento-galima naudoti. Vis dėl to iš 40 000 kubinių kilometrų gėlo vandens, pratekančio pasaulio upėmis, panaudojama tik šiek tiek daugiau nei 3000 kubinių kilometrų per metus.Dalis šio vandens yra toli nuo vartotojų ir neapsimoka jį vežti ten, kur jo trūksta, o kita dalis susikaupia musoninių liūčių metu, kurios trunka tik kelis mėnesius per metus. Vandens sukaupimui sausros metu reikalingos užtvankos ir brangiai kainuojančios saugyklos.
Geros kokybės ir lengvai gaunamo vandens vis mažėja (20-yje pasaulio šalių vandens ištekliai vienam žmogui per metus sumažėjo iki 1000 kubinių metrų, o dar 18- siekia apie 2000 kubinių metrų vienam žmogui). Vandens naudojimas turi įtaką žemės druskingumui atsirasti ir žemei virsti netinkamais žemdirbystei plotais. Greta to pasaulio gyventojų skaičius, kuris dabar tesiekia virš 5,3 milijardo, o 2025 metams numatoma pasiekti 8,5 milijardo. Pasaulio ekspertų nuomone manoma, kad gyventojų skaičius sustos augęs pasiekus 16 milijardų. Tuo pačiu ir poreikis vandens sunaudojimo atitinkamai turėtų keistis. Gyventojų skaičius sparčiausiai auga tose pasaulio dalyse, kur labiausiai trūksta vandens.
Kai kuriose pasaulio šalyse didžiausia vandentiekos problema tampa ne absoliutus vandens trūkumas, o netikę vandens naudojimo būdai ir jų laikymasis net gi tada, kai jau senai paaiškėjo jų daroma žala.
Vandens išteklių naudojimas ir niokojimas
Apie 80 procentų turimo vandens naudojama žemdirbystei, ypatingai daug sunaudojama ten, kur veikia drėkinimo sistemos, todėl kyla klausimas, kas naudingiau ar drėkinimo sistemas naudoti žemdirbystės vystymui ar išaugintus kitur žemės ūkio produktus tiekti šių pasaulio šalių gyventojams. Pramonės įmonės suvartoja kur kas mažiau vandens, bet jos poveikis žymus dėl dviejų priežasčių: Šių įmonių dažnai nevaržo valstybių vandens išteklių įstatymai, todėl jos linkusios jį pereikvoti. Antra, nevalytos pramonės nuotekos gali padaryti paviršinius ir požeminius vandenis pernelyg pavojingus sveikatai.
Pramonėje vanduo taip pat dažnai naudojamas labai neekonomiškai. Daugelyje šalių, kuriose miesto vandentiekis neįstengia patenkinti pramonės poreikių, leista statyti įmonėms nuosavas vandentiekio sistemas. Kadangi vandens kaštai iš nuosavų gręžinių sudaro mažą bendrų gamybos kaštų dalį, tai įmonės visai nesistengia jo taupyti. Vanduo iš nuosavų gręžinių 8 kartus pigesnis negu iš miesto vandentiekio. Tinkamas vandens normavimas ir jo pardavimas už normuotą kainą skatintų taupiau naudoti vandenį, ir neturėtų didesnės įtakos gamybos kaštams. Net :imliose vandeniui” pramonės šakose negrįžtamai sunaudojama tik nedidelė dalis vandens: maisto pramonėje-dažniausiai apie 20 procentų, popieriaus gamyboje-25 proc., o tekstilės pramonėje-33 proc. Likęs vanduo arba vėl panaudojamas arba išleidžiamas, kaip nuotekos. Šiuo metu nustatytos vandens kainos nepakankamai skatina taupiai naudoti vandenį. Gerokai efektyviau veiktu griežtas vandens normavimas ir griežtesni teršalų emisijų normatyvai. Pavyzdžiui, Izraelyje įvairioms pramonės šakoms skiriamos tam tikros vandens naudojimo normos. Dėl to šioje šalyje per pastaruosius 20 metų vidutinis vandens suvartojimas pramonės produkcijos vienetui sumažėjo 70 proc. Pramonėje nuotekos kartais patenka į gruntinius vandenis.
Norėdamos atkreipti dėmesį į prastą vandentieką Jungtinės Tautos specialiai skelbė geriamo vandens tiekimo ir valymo programą. Sutinkamai su šia programa išaiškinta, kad turimas vanduo netinkamai naudojamas ar netolygiai paskirstomas. Labai didelė vandens dalis prarandama dėl prakiurusių vamzdžių. Pasaulio banko atliktais tyrimais nustatyta, kad vanduo, kuris buvo patiektas, bet neapmokėtas dėl “nuotėkių ar administracinių nuostolių” vidutiniškai sudarė 35 proc. viso tiekiamo vandens. Dale Whittingttonas su bendraautoriais leidinyje “Vandens pardavimas ir vandentiekos vystymas: dviejų šalių pamokos” rašo, jog ”Šeimos, perkančios vandenį iš tarpininkų, už dešimt kartų mažesnį kiekį vandens kas mėnesį moka nuo dviejų iki šešių kartų daugiau, negu tie, kurie turi vandentiekio atšaką”. Vandentiekio profilaktinė priežiūra vykdoma blogai arba visiškai nevykdoma teisinantis lėšų trūkumu tik ne administruojančių įmonių darbo užmokesčiams ir kitoms administracinėms išlaidoms. Dar didesnę problemą sudaro vandentiekos ir nuotekų surinkimo vamzdynų skirstymas į vandens ūkio įmonių bei gyvenamųjų namų butų savininkų nuosavybę bei eksploatacinę priklausomybę. Namo kontūrų ribose esantys vamzdynai negali būti atskiriami, eksploatuojami ir renovuojami atsietai nuo visos vandentiekos vamzdynų sistemos už papildomai iš butų savininkų renkamas įmokas, kadangi savininkas butą įsigijo tiek jų privatizavimo metu, tiek perkant iš savininko neatskirtus nuo visos vandentiekos ir vandenvalos sistemos. Vamzdynai yra vandens, kaip prekės įpakavimas arba priemonė paslaugai atlikti, vykdant vandenvalą.
Dėl šių priežasčių miestų vandentieka vystosi cikliškai: Kapitalinis remontas tol atidėliojamas, kol sistema beveik sugriūva, o tada prasideda kitas stambių investicijų į naujos statybos darbus etapas. Ką duoda tokios statybos, jeigu vamzdynai namo kontūrų ribose pasilieka nerenovuoti ir apleisti. Netinkamai prižiūrimi naujieji vamzdynai, o taip pat dalis palikta nerenuovuotų vėl tampa našta miesto ūkiui ir jų gyventojams. Ši praktika paplito todėl, kad lengviau gauti finansavimą naujų vandentiekos sistemų statybai, kuri atneša nemaža politinių dividendų, negu išėjusių iš rikiuotės vamzdynų remontui.
Tinkamai naudojamas vanduo yra nuostabiai pigi prekė JAV, kur komunalinis ūkis yra aukšto lygio (Vašingtone ir jo priemiesčiuose) vidutinė šeima moka 2,51 dolerio už 3800 litrų vandens, t.y. tik 60 centų už toną. Kanalizacijos ir nutekamųjų vandenų valymas kainuoja 90 centų už toną, turint omenyje, kad vandens ūkio darbuotojų darbo užmokestis ir kiti kaštai yra ne tokių dydžių, kaip mūsų šalyje.
Sėkmingam tolesniam vandentiekos sistemos vystymuisi svarbiausi yra trys principai:
Taupymas
Tai reiškia naudoti tik tiek vandens, kiek iš tikrųjų reikia, ir jo nešvaistyti. Efektyviai taupyti paprastai padeda ištisas priemonių kompleksas-vandens nuotėkio likvidavimas, taupančių vandenį prietaisų naudojimas, drausminančios vartotojus vandens kainos ir vandens pereikvojimo žalos aiškinimo vartotojams kompanijos.
Patvaruma
Tai reiškia: naudoti tokias technologijas ir sistemas, kurių funkcionavimą aptarnaudama bendruomenė gali palaikyti nuosavais ištekliais, pernelyg nepasikliaudama išorine pagalba. Reikia atsižvelgti į vandentiekio bei kanalizacijos sistemų priimtinumą (naudoti įrengimus, atitinkančius žmonių poreikius), o pasirenkant technologijas ir sprendžiant sistemų planavimo, statybos, valdymo ir eksploatacijos klausimus, turi dalyvauti bendruomenė, vartotojas.
Apytakinės sistemos
Didėjant gyventojų skaičiui ir esant ribotiems vandens ištekliams, reikia galvoti apie “apytakines”, o ne apie “linijines” sistemas. Nebegalima toliau leisti miestų ir pramonės įmonių atliekų pasroviui, pridarant bėdos kitiems. Priešingai, išvalytos nuotekos turėtų būti laikomos vertingais vandens ištekliais, kuriuos būtų galima daug kam panaudoti-drėkinimui, išgauto požeminio vandens papildymui, pumpavimui į pakrančių vandeninguosius sluoksnius, pramonei ir imantis ypatingų atsargumo priemonių-buičiai. Taip pat neturėtų niekais nueiti ir atliekose esančios maistingos medžiagos, sukeliančios augmenijos vešėjimą upėse (azotas, fosforas, kalis).
Reikia patobulinti ir sprendimų priėmimo procesą. Labai remtini tokie projektai, kuriuose numatyta vietinė įrengimų gamyba ir priežiūra bei didelės darbo sąnaudos, nes jie sukuria darbo vietų. Tokios sistemos ilgiau veiks ir duos ilgalaikę naudą, o moderni technika dažnai praranda visus savo privalumus po pirmo savo gedimo. Daugelyje šalių tame tarpe ir mūsų, susiduriama su taip vadinamu valdžios “netyčiniu tendencingumu”- kur labai vertinami sudėtingi, “modernūs” projektai, o stokojama vadovėlių bei kitos informacinės medžiagos apie tinkamesnius sprendimus. Daugelio projektų analizėse esama nemažo atotrūkio tarp ekonominių ir finansinių realijų. Tokia politika gali pasiteisinti valstybės mastu, bet ne vietinės valdžios organams, kurių veikla priklauso nuo bendruomenės esamos ir būsimos mokiosios galios. Tad besiorientuojant į didelio masto projektus galima prarasti progą gauti mažesnio dydžio išorinę paramą. Apskritai reikia sumažinti atotrūkį tarp vietinių valdžios organų ir centrinės valdžios institucijų, mąstančių makroekonomikos sąvokomis. Pavyzdžiui, JAV, Bostono miesto vandens išteklių valdyba nustatė vandens suvartojimo normą ir ėmėsi valdyti suvartojimą.
Programą sudaro šios dalys:
Vandens nuotėkio nustatymas ir likvidavimas;
Skaitikliai.Vandentiekio sistemų skaitikliai atnaujinami, o klientų skaitikliai kapitaliai remontuojami;
Gyvenamųjų namų sistemų rekonstrukcija ir remontas; Visoms gyvenančioms šioje teritorijoje šeimoms siūloma įrengti vandenį taupančią santechniką ir aptikti vandens nuotėkio vietas.
Pramonė.Tikrinamas vandens suvartojimas, keičiami ir remontuojami įrenginių mazgai.
Visuomeninių pastatų rekonstrukcija. Visuomeniniuose pastatuose (ligoninėse, mokyklose, kavinėse, kultūros įstaigose) įrengiami taupiai naudojantis vandenį tualetai.
Visuomenės informavimas. Visuomenės elgesys-efektyvi priemonė išteklių taupymo. Pavyzdžiui Kalifornijos Valstijoje pakeitus vandenį taupančiais tualetus ir dušus sutaupyta 25 proc. vandens. Labai svarbu keisti vartotojų požiūrį ir elgseną ypač tose šalyse, kur vandentieka prasta ir siūloma keisti vandens kainą.
Vandentiekio ir kanalizacijos sektoriuje neretai galioja taisyklė “Geriausias trukdo geram”. Ten kur nerealistiški sveikatos apsaugos įstatymai reikalauja įvesti į namus kanalizaciją, dažnai neišduodami leidimai lauko išvietėms įrengti, nes jos galėtų pagerinti higienos būklę, o kanalizacijos sistemos daugeliui žmonių gal būt niekada nebus prieinamos.
Griežčiau kontroliuojant pramonės įmonių vandens vartojimą galima pasiekti, kad įmonės neatskiedinėtų švariu vandeniu nuotekų, kuriose koncentracija siekia neleistinas ribas, idant būtų išvengiama baudų mokėjimo.
Taupymas
Nors vandentieka yra pramonės šaka- produkto gavyba ir pardavimas- ji praranda apie trečdalį savo produkcijos dar nepasiekus savo vartotojo. Šios programos svarbia dalimi yra teisingai nustatytos kainos. Mokestis už vandenį turėtų būti proporcingas suvartotam jo kiekiui. Bazinis vandens kiekis turėtų būti visiems prieinamas be jokių kompensacijų iš savivaldybių žemomis kainomis, o norint gauti daugiau vandens prabangai (drėkinti sodams, plauti automobiliams, pripildyti plaukymo baseinams) už jį reikėtų mokėti vis didesnę kainą. Tai skatintų taupymą.
Vandenvalos technologijos
Daugeliu atvejų trūksta lėšų ir specialistų sudėtingoms vandenvalos sistemoms įsirengti ir valdyti, netgi rajoniniams objektams reikia paprastų ir patvarių įrengimų. Pavyzdžiui, paprastame “lėtinančiame” filtre vanduo yra paskirstomas į keletą filtrų, ir kiekvienas jų yra valomas, kai jame pradeda rinktis vanduo (tai rodo, jog užsikimšo smėlis ar kita filtruojanti medžiaga). Kitas paprastas vandens skaidrinimo įrenginys-lėtasis smėlio filtras, pradėtas naudoti Europoje prieš 100 m..Jo filtravimo greitis nedidelis, bet jame nėra judančių dalių, jam dirbant natūralios kilmės dalelės sulaikomos smėlio sluoksnio paviršiuje, kuris nuolat valomas.
Daugeliu per vandenį plintančių ligų užsikrečiama dėl netinkamo nuotekų surinkimo ir jų pašalinimo.
Vandentiekos projektavimo normos
Vandentiekos projektavimą būtina vykdyti kartu su bendruomene, vartotojais ir atsižvelgti į jų mokiąją galią dabar ir perspektyvoje. Žmonėms reikia siūlyti įvairaus lygio paslaugas, priklausomai nuo to, kiek jie galės mokėti. Pasaulio banko tyrimų duomenimis nustatyta, kad vandentiekos paslaugų ribiniai kaštai nuolat auga, tačiau panaudojus palyginamąją metodiką ir infliacijos koeficientą nustatyta, kad būtino kaštų didinimo mąstai pateikti tris kart didesni, skaičiuojant vienam kubiniam metrui vandens. Kadangi kaštų formavime dalyvauja tik viena pusė-vandenvalos sistemos įrengėjas be vartotojo, tad nėra kam ginti vartotojo interesus. Kaip reikėtų taupyti lėšas? Paprastai lėšos sutaupomos įrengiant mažesnio skersmens vamzdžius, ten kur vartojama nedaug vandens, mažinant vandens slėgio normas vienaaukščiuose pastatuose ir planuojant kolektyvinio naudojimo atšakas, užuot tarus, jog visi įstengs įsivesti vandentiekį. Vandentiekos kompanijos atsižvelgdamos į padidintus projektinius kaštus, nustato mokestį už vandenį 200 proc. didesnį negu realiai tai turėtų kainuoti.
Nutekamieji vandenys
Kanalizacijos problema ne mažiau svarbi nei plačiai išreklamuota vandens tiekimo problema. Senų modelių tualetuose per vieną nuleidimą išbėga 19 litrų vandens, o iš viso juose prarandama apie 40 proc. buityje sunaudojamo vandens. Tualetus pakeitus naujesniais, naudojančiais tik 0,7 l vienam nuleidimui, būtų galima sutaupyti 25 proc. buityje naudojamo vandens ir atitinkamai kanalizacijoje sumažėtų nuotekų. Didėjant vandens vartojimui tuo pačiu didėja ir nuotekų surinkimo, valymo ir pašalinimo kaštai. Pasaulio banko tyrimų duomenimis nustatyta, kad didėjant vandens suvartojimui, pašalinimas nuotekų pigesnis 5-6 kartus. Tik ne Lietuvoje, kur pašalinimas nuotekų artimas vandentiekos kaštams.
Pakartotinis vandens naudojimas
Trūkstant vandenų ir pakartotinai naudojant vandenį prie tinkamo jų tvarkymo ir nepadarant žalos žmonių sveikatai svarbiausia kanalizacijos naujiena, tai įteisinimas tų jų formų, kurios anksčiau buvo laikomos primityviomis. Po kelerius metus trukusių racionalizacijų ir taikomųjų trūkumų, lauko išvietės tapo populiariais ir moderniais įrenginiais, laidojančiais aukštą patogumų ir higienos lygį. Dvi pagrindinės jų rūšys: vėdinama pagerinta išvietė ir nupilamieji tualetai. Jos kainuoja 15 kartų mažiau, negu paprastieji tualetai, sujungti su septikais arba kanalizacijos sistemomis. Vėdinama pagerinta išvietė ir nupilamasis tualetas yra paprasti, patikimi, higieniški ir nebrangūs. Jie statomi ne iš importinių, o iš vietinių medžiagų, jiems projektuoti nereikia didelio technikos išmanymo, juos įrengti gali pavieniai asmenys ar bendruomenės su visai nedidele pašaline pagalba. Jie užima nedaug vietos, todėl tinka tankiai gyvenamuose rajonuose.Jais galima naudotis ten, kur trūksta vandens. Vėdinamoje pagerintoje išvietėje iš vis jo nereikia, o nupilamuose tualetuose - tik 2 litrų vandens. Be to galima panaudoti vandenį po maudymosi, skalbimo ir panašiai. Nuotekos visiškai išvalomos vietoje, o likusias medžiagas galima saugiai naudoti tręšti laukams. JAV ir Australijoje paplitusi kanalizacija be kietųjų medžiagų. Tai nedidelių (dažnai plastmasinių) vamzdelių tinklas, kuriuo nuotekos nuleidžiamos iš septikų į magistralinį kanalizacijos kolektorių arba valymo stotį. Tokia kanalizacija gali būti naudojama ne tik rinkti septikų nuotekoms, bet ir naujuose įrengimuose, jeigu tik pastatomas paprastas pirminio valymo kolektorius. Brazilija vienintelė išvystė nebrangių kanalizacijos sistemų kūrimo lygį. Pagal jų projektus sutaupoma nuo 40 iki 50 procentų lėšų, projektai parengiami greičiau, juose mažiau kontrolinių šulinių, mažesni minimalūs vamzdžių dydžiai (ypač keičiant molinius ar betoninius vamzdžius plastmasiniais, ir vamzdžiai klojami ne taip giliai. Anksčiau buvo statomos didelės centralizuotos sistemos, kaip Lietuvoje, tačiau didėjant urbanizacijos mastui, pasidarė neekonomiška rinkti nuotekas didžiuliuose kolektoriuose ir pumpuoti jas į vieną valymo centrą. Turint galvoje avarijų galimybę, kaip atsitiko 2005 m. gruodžio mėnesį Klaipėdoje, tokie centrai galėtų sukelti ekologinę katastrofą. Kur kas parankiau statyti decentralizuotas stotis, aptarnaujančius atskirus miesto rajonus. Brazilijoje atlikti skaičiavimai liudija, kad statant septynias valymo stotis vietoje dviejų, kaštai sumažėtų 15 procentų. Tokios decentralizuotos stotys taip pat padėtų geriau spręsti problemas, kylančias dėl nebevaldomo miestų plėtimosi. Daugelis žmonių nesupranta, jeigu nuotekos būtų efektyviai valomos įprastiniais būdais, jos vis tiek liktų labai patogeniškos, nes valymo būdu neįmanoma pašalinti patogenų.
Geriausia išeitis būtų panaudoti valymui biologinius tvenkinius. Juose nutekamieji vandenys laikomi tol, kol patogenai žūva savaime, ir juos nesunku tvarkyti ir eksploatuoti. Palankiomis aplinkybėmis nuotekos išvalomos dirbtinai ar natūraliai užliejamose žemėse. Tai naujas metodas, bet ateityje jo reikšmė didės. Biologinių tvenkinių trūkumas tame, kad jie užima didelius žemės plotus, kurių trūksta prie didmiesčių. Šią problemą galima spręsti dviem būdais: pirmas, padalyti miestą ir valyti decentralizuotai, sutaupant lėšų, ir, antras, įrengti tvenkinius kiek toliau nuo miesto, o jam plečiantis, tvenkiniai “suvirškinami” naujųjų rajonų, o nuotekos pumpuojamos į naujus tvenkinius. Trečiasis būdas, ten, kur biologiniuose tvenkiniuose auginama plūdena (Lemna), o ji naudojama žuvų ir vištų pašarui, tad tokiu būdu valomos nuotekos tampa pelningu pajamų šaltiniu. Nuotekų valymui galima panaudoti vandeninį hiacintą-neoficialiai praktikuojamą jau daugelį metų.
Išvada
Didžiausią dėmesį perspektyvoje reikėtų skirti vandens išteklių taupymui ir efektyviam jų naudojimui; užuot tenkinus rafinuotus išrinktųjų saujelės poreikius ir naudojus neilgai tveriančią bei gausių subsidijų reikalaujančią techniką, būtina laiduoti kiekvienam žmogui nenutrūkstamą, pigų ir priimtiną vandentiekos ir vandenvalos paslaugą.
Spręstinos problemos:
1.Diferencijuoti mokestinius tarifus už vandenį priklausomai nuo suvartojimo, mažinant mažiau suvartojantiems idant būtų skatinamas taupymas.
2.Panaikinti vamzdynų skirstymą į priklausomybę vandens ūkiui ir gyventojams nes vamzdynai yra prekės įpakavimas arba priemonė nuotekų surinkimo paslaugai teikti. Vandens ūkiui pilnumoje perimti visus vamzdynus savo žinion iki vandens patekimo pas vartotoją be papildomo mokesčio iš vartotojo.
3.Perspektyvoje orientuotis ne į linijinių, o į apytakinių sistemų vandenvaloje ir vandentiekoje įrengimą.
4.Koreguoti dabartiniu metu formalų turinį turinčias ir neatitinkančias Žmogaus teisių apsaugos principams sutartis tarp vartotojų ir vandens ūkio įmonių.Vandentiekos ir vandenvalos sistemas vystyti ir renovuoti atsižvelgiant į gyventojų mokiąją galią dabar ir perspektyvoje.
6.Audituoti sąnaudas vandens ūkio įmonių audito grupėms, kuriose du trečdalius atstovautų vartotojai nuo gyventojų, įmonių bei visuomeninių organizacijų. Kas metai keisti jų sudėtį.
Atgal
.jpg)
