VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

06.14. Gitanas Nausėda: „Tautinė tapatybė ir patriotizmas lieka labai reikšmingos vertybės ir XXI a.“ Ekonomisto Gitano Nausėdos interviu „Lietuvos aidui“

Kaip vertinate pastarąjį laikotarpį Lietuvą drebinantį politinės korupcijos skandalą?

Deja, pastarąjį dešimtmetį susidarė palankios sąlygos tokiam skandalui kilti. Normalaus, civilizuotos visuomenės standartus atitinkančio politikos ir verslo santykių modelio nebuvimas Lietuvoje pagimdė tam tikrų verslo struktūrų lipimą į politiką „per langą“. Skandalo epicentre atsidūrė tos politinės jėgos, kurių bendradarbiavimas su verslu tapo sistema. Ne atskiri politikai, o ištisos partijos, jų vadovai tapo verslo pasiuntiniais, besąlygiškai stengiantis išpildyti kiekvieną pageidavimą. Suvokiant, kad joms teks prisiimti visą politinę ir teisinę atsakomybę, visgi reikėtų nustatyti aiškias žaidimo taisykles ateičiai. Verslo interesai turėtų atsispindėti kuriant valstybės teisinę bazę ir formuojant ekonominę politiką. Tačiau ne tokia forma, kai atskiri rinkos dalyviai perka įstatymus ir brutaliai įgyvendina savo interesus konkurentų ir visos visuomenės sąskaita! 

Ekonomistas Gitanas Nausėda

Reikia matyti ir teigiamą šio reiškinio pusę. Toks skandalas turbūt būtų neįmanomas nedemokratiškose ar pusiau demokratiškose valstybėse. Mums jis suteikia progą apsivalyti.

Kokie valstybės mechanizmai ir kaip turėtų veikti, kad neįsigalėtų valstybėje privačių struktūrų galios centrai, t.y. „viršvalstybiniai“ dariniai?

Pirmiausia reikėtų patikslinti partijų ir politikų finansavimo teisinę bazę. Privataus verslo parama politinėms partijoms taip pat galima, tačiau per nuasmenintus fondus, kurie būtų partinės sistemos, demokratinių institutų stiprinimo baze, o ne konkrečių partijų „lesyklėlė“. Būtinas ir maksimalus lėšų telkimo ir panaudojimo skaidrumas, atsiskaitant visuomenei už kiekvieną partijoms skirtą ir panaudotą eurą. Tuomet būtų nebe tiek svarbu, ar renkamės biudžetinį, privatų ar mišrų partijų finansavimo mechanizmą. Lobizmas kaip teisėtas interesų atstovavimo valdžios institucijose būdas taip pat turėtų būti stiprinamas, aiškinamas jo turinys plačiajai visuomenei, pabrėžiant, kad ten kur nėra įstatymais apibrėžto lobizmo, randasi „nešvarus“ šešėlinis lobizmas. Be to, reikia labiau panaudoti asocijuotų verslo struktūrų atstovavimo potencialą, vietoje konkrečių verslo subjektų interesų konvertavimo į politinius sprendimus.   

Kokią matote Europos Sąjungos ateitį – ES kaip tautinių valstybių sąjungą ar kaip ES federaciją?

Matau Europos Sąjungą kaip tautinių valstybių sąjungą ir garbingą Lietuvos vietą joje. Tiktaip Europos Sąjunga gali likti gyvybinga, ieškanti atskirų savo narių – didžiųjų ir mažųjų – kompromiso ir nedraskoma vidinių konfliktų, kuriuos tektų glaistyti stipraus centro jėga. Bent jau aš turėjau tokią ES viziją, balsuodamas 2003 m. referendume už Lietuvos narystę ES.  Tautinė tapatybė ir patriotizmas lieka labai reikšmingos vertybės ir XXI a. Visi, kurie mėgino prievarta diegti šių vertybių surogatus, patyrė skaudų pralaimėjimą.  

Kada, jūsų nuomone, Lietuvos pensininkų pensijos pasivys vakariečių?

Prieš pradedant kalbėti apie konkretų laikotarpį, reikia turėti atskaitos tašką. Mano nuomone, tas išeities taškas yra pensinio aprūpinimo sistema, stovinti ant abiejų kojų – Sodros ir privataus kaupimo. Suprantu, kad Sodros finansus reikia konsoliduoti, kad būtina užtikrinti kiek įmanoma platesnę socialinio draudimo lėšų surinkimo bazę, tačiau lygiai taip pat gerai suvokiu, kad be reikšmingo valstybės indėlio privataus pensijų kaupimo vežimas nepajudės iš vietos ir veikiausiai bus net diskredituotas. Tuomet gyvensime ant tiksinčios bombos, kuomet šiandieniniai keturiasdešimtmečiai išeis į pensiją ir suvoks, kad jų pensijos santykinai yra dar mažesnės nei jų tėvų ar senelių. Atsakant į jūsų klausimą, panašių į Vakarų Europos lygį pensijų Lietuvoje galima laukti tik pasiekus jų vidutinio darbo užmokesčio dydį ir, žinoma, atsižvelgiant į tai, kad Belgijos, Ispanijos ar Austrijos darbo rinka dėl emigracijos taip nenukraujavo kaip Lietuvos. Atvirkščiai, imigracija papildė jų darbo jėgos išteklius. 

Kokias tris svarbiausias problemas Lietuvoje išskirtumėte ir kokius matote jų sprendimo būdus?

Pirma, partijų interesų susipynimas su komercinėmis institucijomis, rinkiminių pažadų nevykdymas ir ambicijų smulkėjimas arba vietomis sukeisti prioritetai kadencijos eigoje. Antra, socialinė atskirtis, kuri ekonomikai augant nemažėja automatiškai, o reikalauja aktyvaus valdžios įsikišimo. Trečia, vidutinių pajamų “spąstai”, kuriuose Lietuva rizikuoja įstrigti ilgam, jeigu aukštesnę pridėtinę vertę kuriančio verslo plėtra netaps šalies ekonominės politikos prioritetu. Visuomenės kontrolė yra geriausias vaistas partijų pažadų sklerozei  gydyti.

Akivaizdu, kad mažų žingsnelių mokesčių politika tik švelnina prarajos tarp pasiturinčiųjų ir varguolių didėjimą, bet nesustabdo šio proceso. Tai pajėgi padaryti tik mokesčių reforma, apimanti esminį svorio centro pasislinkimą iš pajamų į turto apmokestinimą. Tik tai padėtų apčiuopiamai padidinti per biudžetą perskirstomo BVP dalį bei viešųjų paslaugų kokybę, su sąlyga, kad didės viešojo sektoriaus veiklos efektyvumas. Naujųjų technologijų skatinimo prasme šis bei tas padaryta pastaraisiais metais, ypač diegiant tikslines mokesčių lengvatas. Tiesa, inovacijų politikoje Lietuvoje yra per daug atsakingų „galvų“, kurių nekoordinuoti sprendimai lemia finansinių išteklių išsibarstymą ir pavėluotą reakciją į pokyčius. 

Ar pakankama, jūsų nuomone, valstybėje kova su korupcija? Ką šioje srityje reikėtų daryti kitaip?

Manau, kad vien užkeikimais situacijos nepakeisime. Kiekvienas politikas, pradedant savivaldybių tarybos nariais, privalo deklaruoti savo susitikimus su verslininkais ir jų metu svarstytus klausimus. Teisiškai apibrėžtas lobizmas ir skaidriai šią veiklą vykdantys asmenys, o ne reikalų tvarkymas „po kilimu“, turėtų tapti siekiamybe. Tikiuosi, kad visa jėga įsiplieskęs korupcijos skandalas leis susiformuoti bendravimo su verslu standartą ir elgesio normas, kurių laikysis visų lygių politikai. Žinoma, šiek tiek nuogąstauju, kad politikai apskritai ims vengti verslo kaip tokio ir užsidarę savo tvankiuose kabinetuose ims priiminėti sprendimus, kurie nieko bendro su Lietuvos realybe ir interesais neturi. Interesai privalo būti atstovaujami ir įgyvendinami, tačiau ne bendrovės A ar B interesai, o verslo ir investuotojų interesai apskritai, nes nuo to priklauso Lietuvos gerovė. 

Visgi korupcijos šaknys yra daug gilesnės. Korupcija šalyje prasideda nuo gydytojo, kuriam via dar įprasta duoti į kišenę. Korupcijos problemą reikia spręsti kartu su viešojo sektoriaus tvarkymu, kad gydytojai gautų orų atlyginimą, nereikėtų prašyti iš pacientų, kad mokytojams nereikėtų prisidurti per korepetitoriaus paslaugas šešėlyje, kad policininkams nereikėtų sukti galvos, kur gauti pinigų. Viena vertus, sukurti motyvuojančias dirbti sąlygas, kita vertus, didinti kontrolę, kad viešųjų paslaugų teikėjai brangintų savo darbo vietą, tada korupcijai nebeliks vietos šalyje.

Kas trukdo valstybėje pakelti atlyginimus švietimo ir sveikatos įstaigų darbuotojams?

Tai – prioritetų klausimas. Geriausias botagas yra imtis spręsti klausimą iš esmės – nustatyti ambicingą mokytojų ir sveikatos įstaigų darbuotojų darbo užmokesčio didinimo planą 5-8 metams. Kuomet politikai suvoks, kad plano reikia truks plyš laikytis, tuomet bus lengviau karpyti nereikalingas išlaidas, kurių viešajame valdyme apstu, tačiau dabar dėl įvairiausių priežasčių jų sumažinti nesugebama arba nenorima. Juk sugebėjome pasiekti konsensusą dėl krašto apsaugos išlaidų didinimo iki 2 proc. BVP.  

Daugelio švietimo ir sveikatos įstaigų steigėjai yra šalies savivaldybės, kurių politikai, administracijos darbuotojai turėtų būti tiesiogiai suinteresuoti aukštais atlyginimais, aukšta paslaugų kokybe. Centrinė valdžia nubrėžia politiką ir principus, skiria finansavimą, kuris pagal BVP nėra mažas, lyginant su kitomis šalimis, tačiau kiekviena savivaldybė turėtų labai ūkiškai įvertinti turimų pastatų plotą, aptarnaujančio personalo skaičių, kt. Lietuvoje yra savivaldybių, kur tvarkomasi ūkiškai, atsakingai, tačiau yra ir tokių, kurios laukia sprendimo iš Vilniaus. Reikėtų suteikti daugiau galių savivaldybėms ūkiškai tvarkytis, paliekant teisę joms pačioms spręsti dėl sutaupytų lėšų, nes rezervų šioje sistemoje yra labai daug.

Tautos vienybės receptas?

1990 m. visus vienijo laisvės troškimas, vėliau siekėme ištrūkti į Vakarus, mus įkvėpė narystė NATO, noras tapti ES nare. Viską pasiekėme, gaunamas naudas priimame jau kaip normalų dalyką. Taip, dabar mums trūksta tikslo, svajonės, kuri vėl visus suvienytų. Turime visas sąlygas kurti laimingų žmonių valstybę , tik svarbu rasti ir suvokti tą visiems reikšmingą svajonių bendrąjį vardiklį.

Kai kas mėgina iškelti Sąjūdžio vėliavą kaip tą bendrąjį gėrį arba trimitą, kviečiantį visiems susitelkti. Nors Sąjūdžio vardas ir man sužadina šilčiausius jausmus ir prisiminimus, manau, kad tokia pozicija yra neteisinga. XXI amžius reikalauja sutarimo dėl kitų dalykų, kurie svarbūs jau šiandieninei Lietuvai. Pirmiausia – tai noras ne išsivaduoti iš kažkieno pančių, kaip prie 30 metų, o sukurti šviesią, klestinčią ir inovatyvią šalį, į kurią smagu atvažiuoti užsienio svečiams ir kurioje jauku gyventi jos piliečiams. Turbūt mes niekada iki galo nesutarsime dėl priemonių šiam tikslui pasiekti, tačiau dėl tokios valstybės raidos krypties susitarti tikrai galėtume.

Ko reikia, kad Lietuva ir po šimto metų išliktų lietuviškai kalbanti Lietuvos valstybė?

Aš tikiu, kad tauta, kaip ir žmogus, turi tam tikrą išlikimo geną arba instinktą. Tos tautos, kurios jo neturėjo, jau nebeegzistuoja, pavyzdžiui, mūsų broliai prūsai. Lietuviai pademonstravo savo norą išsaugoti savo kalbą ir kultūrą pačiais juodžiausiais gyvavimo tarpsniais. Šiandien globalizmo centrifuga traukia į save mažąsias tautas, todėl būtinos kryptingos paskatos šiai tendencijai atsispirti. Pradėti reikia jau nuo vaikų darželio ir pirmųjų klasių mokyklos suolo. Švietimas privalo ugdyti ne tik gerus specialistus, bet ir sąmoningus piliečius, patriotus ir tvirtą tautinę tapatybę puoselėjančius žmones. Todėl tautinės tapatybės klausimas yra bendrąja prasme švietimo sistemos būklės klausimas.

Na, ir, žinoma, piliečių gerovė, laimės pojūtis gyvenant savo valstybėje. Sunku tikėtis stiprios tautinės tapatybės, jeigu žmogus jaučiasi savo šalyje nelaimingas ir pažemintas. Neretai tokie nusivylę žmonės atgręžia nugarą ne tik savo tėvynei, bet ir kalbai, papročiams. Keršijama viskam kas lietuviška, pamirštant savo kultūrą ir stengiantis greičiau integruotis į bendruomenes emigracijos šalyse. Mes galime šimtą kartų kartoti, kad toks požiūris yra neteisingas, bet nemažai žmonių jaučiasi ir elgiasi būtent taip...  

Dėkojame už pokalbį.   

Kalbėjosi vyr.redaktorė Rasa Plvelytė Čemeškienė

 

 

 

 

 

Atgal