VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

03.08. Valdžia, informacija, pinigai

n/rasten – Pixabay.com

n/rasten1 – Pixabay.com

 

 

 Soc.m.dr., doc. M. Rastenyė

Nepriklausoma ekspertė

JT organizacijos „ Aplinkos ir plėtros„ konferencijoje Generalinis sekretorius 1992 m. pasakė, kad žmonija eis tuo atveju progresuojančio vystymosi keliu, jeigu bus einama prie nuolatinės pažangos ir plėtros, užtikrinant, kad būtų suderintai sprendžiamos socialinės, ekonominės ir aplinkos išsaugojimo, pagrindinių dabartinės kartos poreikių tenkinimo problemos ir, kad tokias galimybes turėtų ateinančios kartos.

Svarbiausios spręstinos problemos:

1. Žmogaus teisė sveikai ir kūrybiškai gyventi;

2. Gamtosauga – sudedamoji jų raidos dalis;

3. Mažinamas gyvenimo lygių skirtumas įvairiose pasaulio šalyse;

4.Mažinamas gyvenimo lygių skirtumas tarp atskirų visuomenės grupių vienos šalies viduje;

Tyrimai rodo, jog skirtumas tarp ekonominių lygių ne mažėja, o per tam tikrą ekonominį laikotarpį didėja. Ką daryti, kad būtų garantuotas tolygus visuomenės vystymasis. Reikėtų panaikinti arba sumažinti trukdymus nuolatinei ir tolygiai gamybos bei vartojimo plėtrai.

Nuolatinės raidos strategija

Nuolatinės raidos strategija grindžiama tokiomis nuostatomis: saikingas vartojimas, rūšių įvairovė, maitinimo grandžių nepertraukiamumas, kai vienas sistemos elementas yra kito sistemos elemento maitintojas.

Sutinkamai su pirmąja nuostata sistema bus tuo gyvybingesnė, kuo mažiau išteklių (materialinių, finansinių arba darbinių) ji sunaudos iš vidaus ir išorės sistemų. Kuo mažiau įsivežame iš kitur materialinių išteklių, produkcijos, darbo jėgos, vadinamųjų konsultantų, patarėjų taip pat pinigų, tai yra skolinamės, tuo mūsų valstybė gyvybingesnė. Gyvybingumą didina, jeigu išvežame į užsienio rinkas Lietuvoje pagamintą produkciją: žemės ūkio produktus arba šių produktų perdirbtus gaminius, vystome įvažiuojamąjį turizmą, o ne išvažiuojamąjį. Tai leidžia didinti ūkio šakų gamybą. Reikia rinktis tokias valstybes partneres, kuriose turėtume ilgalaikes, nuolatines rinkas. Pagal šią nuostatą reikia taupiai ir racionaliai naudoti visus išteklius. Šalies gyvybingumą mažina finansinė priklausomybė nuo kitų valstybių, pasaulio bankų organizacijų, nuo energijos ir kitų žaliavų tiekėjų, laisva valia atsisakant gamybos pas save, neieškant alternatyvių energijos šaltinių.

Pagal antrąją nuostatą, kuri veikia pirmąją kiekvienos sistemos grandies įvairovė. Galima teigti, kad įvairių tautybių Lietuvos piliečiai ne vienodai registruoja santuoką, gimimo ar mirties atvejus, savaip organizuoja buitį, poilsį, reiškia džiaugsmą, išgąstį, neviltį, linksminasi, mąsto, stato namus, išpažįsta Dievą. Tačiau tai sudaro valstybės nacionalinį savitumą. Tokia įvairi sistema leidžia valstybei likti gyvybinga ir stipria.

Trečia nuostata,susijusi su ankstesnėmis, pasireiškia tuo, kad elementai yra sistemos sudedamosios dalys, kad tarp jų yra glaudūs ryšiai. Kai vieno elemento funkcionavimo produktai ar atliekos tampa kitų sistemos elementų maitinimo šaltiniu, tai stiprina sistemą. Jeigu viena įmonė monopolininkė susieta su kita tiekėja monopolininke, vienos iš jų veiklai sutrikus, sutriks ir kitos nuo jos priklausančios įmonės veikla.

Pixabay.com

Dažnai kartojasi buvusios klaidos, kurios užtikrindavo sistemos ne stabilumą. Sistema būna stabili, jai turi daugiau maitinamųjų grandžių. Šių grandžių neturi būti daug. Stabiliausia sistema yra iš dviejų grandžių. Pavyzdžiui, augalai yra gyvulių mitybos produktas, pastarųjų produktai maitina dirvos bakterijas, o jos savo ruožtu maitina augalus.

Išvada. Sistemos pokyčiai reiškiasi vartojimo mažinimu, augančių rūšių skaičiumi ir naujomis, viena kitą maitinančiomis grandimis, neardant senųjų.

Ekonominė Lietuvos politika numatė tikslus, kurių turi siekti mūsų valstybė. Reikia turėti sukūrus tokią sistemą, kuri įgyvendintų šias nuostatas, kad būtų mažinamas išteklių naudojimas, didinamas idėjų, išradimų, nuomonių, sprendimų, požiūrių spektras, įvertinimai, kiek konkreti veikla įsijungia į veikiančias maitinimo sistemas ir kuria naujas, neardydama senųjų. Vertindami valdžios institucijų veiksmus pagal maitinamųjų grandžių suderinamumą, pastebimas senų maitinimo grandžių ardymas, nesukūrus alternatyvų. Ryškiausias pavyzdys žemės ūkio padėtis - darbo ir gamybos organizavimas bei nuosavybės į žemę atkūrimas. Be evoliucinės sistemos raidos formos, kai sistema keičiama vidaus jėgų, manytume, kad revoliucinė forma ateina iš išorės. Lietuvos pokyčius suvokiant, kaip revoliucinius pokyčius, matytume, kad pažeistos visos trys minėtos nuostatos ir gerokai padidėjo energetikos sąnaudos. Keičiant seną tvarką gimė naujų idėjų, pasiūlymų, programų, tačiau jų įvairovė, priklausomai nuo pertvarkos tempų, buvo negausi. Pagaliau, vykstant revoliucinėms pertvarkoms, pradėjo trūkinėti maitinamosios grandys, o naujų rasti ne visada pavykdavo. Kuo didesnę šių grandžių dalį apėmė pokyčiai, tuo sistema tapo lengviau pažeidžiama ir nestabili. Tam, kad sistema mažiau nukentėtų dėl permainų, būtina išlaikyti sistemos pastovumo nuostatas, greitinti pokyčių spartą ir juos vesti pamažu, planingai, ne chaotiškai, kaip buvo daroma pereinamuoju laikotarpiu. Tai paskatino ūkio griūtį, o ne stiprybės kaupimą.

Pixabay.com

Silpniausia permainų grandis-socialinė sfera. Gyventojams sumažėjo socialinė parama. Sumažėjo gyventojų užimtumas, pajamos, atsirado skirtingų gyventojų grupių diferencijavimasis, daug žmonių nuskurdo, pablogėjo sveikatingumas, vaikų priežiūros, švietimo, kultūros ir meno, buities ir būsto tvarkymas ir įsigijimas. Sutriko atgalinis veiksmas- socialinės sferos į ekonominę, kas turėjo būti neišvengiama posistemių tarpusavio sąveikos sąlyga. Sistema nuolat plėtojasi tik tada, kai evoliucinės permainos pradedamos nuo pokyčių posistemėse, paliekant nesugriautus jos pagrindus. Visuomenės raidos eigą galima palyginti su branduolinio reaktoriaus paleidimu. Paleidžiant reaktorių pamažu didinamas jo galingumas, iš anksto smulkiai apskaičiuota veiksmų eiga ir pokyčiai. Proceso ne reguliuojant gali įvykti avarija, kuri ardytų visą sistemą. Tikslingiausia buvo taikyti pirminiame etape valstybės reguliavimą ekonomikai nuostatas makroekonominiu lygiu, garantuoti politinės ir ekonominės valdžios vienybę bei valdžios ir visuomenės narių bendradarbiavimą. Jeigu būtų valstybiniai fondai perduoti visuomenės nariams 10-15 metų, nereikalaujant užstato, o gaunamos užsienio paskolos su valstybės garantija skiriamos smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti. Taip valstybės kapitalą būtų privatizavę gyventojai.

Būtų buvęs sukurtas objektyvus valstybės ir piliečių, gyvenančių ir dirbančių jai priklausančioje prigimtinėje teritorijoje, bendradarbiavimo ir jų teisių ir pareigų pagrindas. Tai rodo, kad svarbu racionaliai panaudoti reguliavimo svertus. Kiekvienos sistemos raidos pavyzdžiu gali būti bet kurio gamtos organizmo evoliucionavimas. Ankstyvoje augimo stadijoje, pvz., žmogus auga gana greitai, paskui lėčiau, o po 21 metų augimas sustoja. Prasideda branda. Šiame sistemos evoliucionavimo procese būtina šalinti ir sistemą apsaugoti nuo ją išderinančių veiksnių. Jungtinių Tautų Rio de Ženeiro konferencijoje „Aplinkos ir plėtros“ klausimu buvo suformuluoti pasaulinės visuomeninės sistemos destabilizatoriai, lemiantys nestabilumą:

1. Milžiniškos išlaidos gynybai;

2. Nesaikingas gamtos išteklių naudojimas;

3. Ekstensyvi gamybos plėtotė;

4. Gyventojų pasiskirstymas ir diferencijavimasis pagal pajamas;

5. Pasaulio valstybių pasiskirstymas pagal pragyvenimo lygį;

6. Ekspotencionalus gyventojų prieaugis;

7. Globalūs klimato pokyčiai;

8. Genotipų ir rūšių vystymasis;

Šios problemos įgalina ieškoti pirmapradžių priežasčių.

 

Atgal