VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

09 13. Atsiliepimas apie Biudžeto reformos koncepcijos projektą

Dainius A. Butautas

Ekonomikos analitikas

Visai atsitiktinai aptikau informaciją, kad Finansų ministerija rengia Biudžeto reformos projektą.

Suprantu, kad Biudžeto valdymas tiek valstybės, tiek savivaldybių lygmeniu reikalingas esminių, o ne kosmetinių permainų. Paskatinus Finansų ministerijos (toliau - FM) Fiskalinės politikos departamento direktorei Raimondai Žutautienei, pasidomėjau šios reformos principais ir parašiau atsiliepimą. Šios Reformos vienas iš esminių ir kertinių akmenų - platus visuomenės dalyvavimas. Viena vertus, tai džiugina, kita vertus - ligšiolinė patirtis į bet kokią valdžios iniciatyvą verčia žiūrėti apdairiai. Daug geriau, kai iniciatyva ateina iš apačios, o valdžia netrukdo ir netgi padeda jas įgyvendinti. Bent jau pasvajoti apie tai galima. Tad pradžiai keletas bendrų pamąstymų apie rengiamą Biudžeto reformos koncepciją, kurią FM pristato viešai savo tinklalapyje. Kadangi šioje reformoje skatinamas viešumas, tai geriausia savo atsiliepimą į ją parašyti viešai viename demokratiškiausių Valstybės dienraščių „Lietuvos Aidas“.

<sk>Keletas pamąstymų dėl Biudžeto reformos koncepcijos bendrai

<text>1. Biudžeto valdymo tobulinimas visuomet yra teigiamas, nes: a)skatina visuomenę domėtis valstybės vykdoma fiskaline – ekonomine - socialine ir kt. politika; b) gilina šios srities pažinimą ir taip prisideda prie problemų sprendimo netgi ir ateities požiūriu, t.y. padeda atlikti teigiamą prevencinį darbą, siekiant išvengti ateityje ryškių ekonominių svyravimų; c) didina pasitikėjimą valstybe, jos vykdoma fiskaline politika; d)suprantama, geri rezultatai turi būti apčiuopiami visiems socialiniams sluoksniams; e) pritariu nuomonei, kad „Šios reformos sėkmė priklauso nuo pilietinės visuomenės dalyvavimo ir žinių“. Todėl būtina skatinti pilietinę iniciatyvą ir į ją atsižvelgti bei padėti Lietuvos piliečiams įsisavinti būtinas žinias ir gebėjimus.

2. Iš netolimos praeities matome, kad labai svarbu vasarą sukaupti atsargas žiemai. Netgi tokie išmintingi gyvūnėliai, kaip voveraitė tai žino, supranta ir vykdo. Vis dėlto gali iškilti rimtų apribojimų Valstybės iždo atsargų sunkmečiui įstatymo koncepcijai „kaupti įstatyme numatytų šaltinių atsargas sunkmečiui“, nes politinė valia gali tiesiog tai ignoruoti arba nerodyti tam deramo dėmesio. Ką politikai nuolat ir daro.

Todėl būtinas atitinkamas ir politikų švietimas, jų kompetencijos didėjimas fiskalinėje srityje bei elementarus geranoriškumas, kuris gali visiškai nepriklausyti nuo žinių lygio.

3. Gerai būtų tinkamai „sukauptas atsargas sunkmečiui finansiškai investuoti“. Bet čia numatau dvejopą problemą: a) kaip pasirinkti deramą ir saugią investiciją; b) ar nebus investuojama į Vyriausybės vertybinius popierius ir tokiu būdu skatinamas valdžios sektoriaus išlaidavimas ir infliacija; c) jei investuosi į privatų sektorių, gali kilti pagunda taikyti tam tikram ūkio sektoriui įvairias fiskalines lengvatas ir taip neva stengtis apsaugoti žmonių patikėtas lėšas nuo galimų nesėkmių. Sudėtinga problema. Reikalinga gili kitų šalių patirties analizė šiuo klausimu; d)„sunkmečiu ...užtikrinti stabilų valstybės funkcijų finansavimą“ galima ir kitais būdais – skatinti papildomą konkurencingumą, smulkiam verslui kuriant ar išlaikant naujas darbo vietas ir už tai sumokant premijas, galiojančias tik sunkmečiui (2-3 metams). Šią laikiną lengvatą taikyti tik smulkiam verslui (kai įmonėje dirba gal iki 19 ar 49 žmonių su tam tikru lėšų apribojimu - iki kelių milijonų metinės apyvartos).

Tokia praktika LDK buvo dažnai taikoma.

4. Visiškai pritariu principui „dėl Biudžeto rengimo ir vykdymo sistemos reformos“, kad pavyktų „sukurti prielaidas šalyje įgyvendinti apdairią biudžeto politiką ir sudarytų sąlygas pilietinei visuomenei viešai saugoti šiuos įsipareigojimus kaip moralės normą“. Problema (kaip ir 2 p.) - ar politikai ir FM pareigūnai supranta tikrąjį šaltinį, iš kurio trykšta esminė pagalba moralei palaikyti. Patirtis sako, kad dažnai Žmogus pats vienas iš savęs labai dažnai nėra pajėgus laikytis moralės, nors to ir siekia.

5. Koncepcijoje nurodoma, kad „stabilizavimo fondo išteklių naudojimo tvarka neleidžia pasiekti biudžeto planavimo ir vykdymo sistemos reformos pagrindinių tikslų“ (kokių, reikėtų išvardinti), nes ne vien drausminga fiskaline politika yra pasiekiami šie tikslai, nors sutinku, kad be tokios drausmės mažos infliacijos ir mažo nedarbo pasiekti dar sunkiau. Be to, vienas iš būdų stabilizuoti šalies ekonomiką ir finansus - kompensuoti darbo užmokestį, socialines išmokas - investicijas infliaciniu dydžiu. Manau, kad tai netgi esminis tokio finansų ir ekonomikos stabilizavimo veiksnys, principas ir netgi saugiklis, neleidžiantis politikams daugiau nei derėtų išlaidauti esamoje situacijoje. Nes tokiu būdu didėtų darbo sąnaudos kartu mažėjant ar nedidėjant perkamajai galiai, ir tai gali neigiamai paveikti verslininkų lūkesčius.

Dėl Biudžeto reformos koncepcijos

Apie Biudžeto reformos vizijos subtilumus:

1. Naivu tikėtis, kad „deficito nustatymo, tvirtinimo, vykdymo stebėjimo ir rezultatų įvertinimo sistema apdairios biudžeto politikos taisykles padarytų pilietinės visuomenės viešai saugoma moralės norma“. Moralės normos šaltinis negali kilti iš teisinio akto, o gali tik tokią papildomą prielaidą suformuoti. Moralės normos šaltinis vis dėlto nėra fiskalinė drausmė. Per dideli siekiai kaip tik apriboja šio kilnaus tikslo - fiskalinės drausmės - pasiekimą. Užtektų, kad šios taisyklės taptų gera praktika ar principu, kuriuo remiantis galima tikėtis didesnio šalies žmonių gerbūvio bei didesnio šalies konkurencingumo, efektyvesnio ir tobulesnio (Millis) šalies išteklių paskirstymo.

2. Labai gražu, kad „Reformos tikslas - sudaryti sąlygas pilietinei visuomenei kontroliuoti ir užtikrinti apdairios biudžeto politikos taisyklių laikymąsi“. Taip pat būtina numatyti, per kiek laiko žadame šį principą įgyvendinti. Nenumačius termino, šis principas tarsi pakimba ore. Suprantama, kad šiuo metu visuomenė nekontroliuoja ir netgi, sakyčiau, negali kontroliuoti šio itin sudėtingo netgi specialistui proceso. Ir visuomenė tai labai ir netgi labai gerai supranta. Juk tam reikalingos atitinkamos žinios, gebėjimai, galingos visuomeninės struktūros. Juk į pavienius žmonių pareiškimus netgi ir FM vangiai reaguoja. Manau, kad toks paviršutiniškai apmastytas punktas gali kaip tik atgrasyti žmones nuo domėjimosi šiuo įstatymu, nes nenumatytas joks protingas terminas, per kiek laiko tai žadama pasiekti (10-15 metų ar daugiau) ir kokiomis priemonėmis tai žadama pasiekti. Galiausiai netgi ne FM taisyklės ar net Įstatymo prerogatyva leidžia žmonėms daugiau kontroliuoti valdžią. Tai, matyt, arba politinio sprendimo kompetencijos sritis,arba žmonių, jų bendruomenių bendrų, kovingų pastangų vaisius. Kadangi šiuo metu žmonių žinios ir kompetencijos lygis biudžeto tvirtinimo, valdymo ir tuo labiau kontrolės srityje yra aiškiai nepakankamas, tokia kontrolė praktiškai yra neįmanoma. Pirmas žingsnis link to - stipraus ir žingeidaus vidutinio sluoksnio sukūrimas. Tai būtų ištisų dešimtmečių nuolatinių, nuoširdžių ir sąžiningų pastangų vaisius. Juk netgi išsvajotų Vakarų demokratinės šalys apie tokią kontrolę vangiai kalba.

3. Kategoriškai nesutinku, kad „Reforma siekiama patenkinti piliečių interesus išvengti papildomų mokesčių“. Lietuvoje mokesčiai (kapitalo ir bendrai) yra vieni mažiausių tarp ES šalių. Akivaizdu, kad mokesčius turėsime didinti. Tik klausimas kuriuos? Kadangi darbo ir vartojimo mokesčiais esame susilyginę su ES valstybėmis, turėsime didinti kapitalo ir socialinius mokesčius. Kapitalo ir socialinius mokesčius būtina didinti ir tam, kad žmones įtrauktume į biudžeto formavimo, valdymo ir kontrolės sritį. Kitaip žmonės gali suprasti, kad ši Biudžeto reforma skirta ir toliau turčiams klestėti, o vargšams vargti. Toks Biudžeto reformos pobūdis ir leistų „aktyviems piliečiams remti atsakingus politikus“. Nes ir šiuo metu netrūksta tokių piliečių, kurių dėka ir pasiekiame tai, ką pasiekiame - nuolatines krizes, didelę infliaciją, didelį skurdą, didelį nedarbo lygį bei emigraciją. Vadinasi, mums reikia pritraukti kitus aktyvius piliečius nei iki šiol. O tam būtinas jų švietimas bei jų didesnė kasdienė gerovė, kad liktų laiko ir domėjimuisi valstybės reikalais.

4. Visiškai pritariu, kad „todėl turi būti nustatyti biudžeto rodikliai, kurie rodytų biudžeto poveikį infliacijai ir užimtumui“. Deja, FM pateikiama subjektyvia informacija, kad padidinus ar sumažinus vienus mokesčius, ar įvedus mokesčių progresiją dėl to nukentės valstybės biudžetas, sunku pasitikėti. Todėl būtina, kad tokius biudžeto rodiklius bei jų poveikį infliacijai ir užimtumui apibūdintų, viešintų ir paaiškintų speciali agentūra, visiškai nepriklausanti nuo biudžeto bei verslo struktūrų. Apie mokesčių reikšmę infliacijai ir užimtumui, apie šių reiškinių problematiką esu išleidęs porą knygelių ir kelias dešimtis straipsnių per pastaruosius keletą metų. Galima sutikti, kad būtinas „nepriklausomas nuo biudžeto politikos vykdytojų kritiškas profesionalus vertinimas“. Kita vertus, nepaaiškinama, kokia patirtimi grindžiama ši graži FM Biudžeto reformos vizija.

Apie Biudžeto reformos misiją

5. Galima sutikti, kad šios Biudžeto reformos misija turi pasitarnauti šiems Konstituciniams principams: 5 str. - „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“; 46 str. - „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; * Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva; * Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą; * Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę; * Valstybė gina vartotojo interesus“; * 94 str. 1 p.- „Lietuvos Respublikos Vyriausybė <...> saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę.

6. Naivu manyti, kad pastaroji metų krizė kilo vien dėl to, kad ekonominės plėtros stabilumas prarastas vien dėl 2004-2008 metais visuminės paklausos valdymui neskirtų valstybės biudžeto lėšų. Greičiau ši pastaroji krizė yra visų 20 metų netinkamo šalies ir savivaldybių valdymo, sumenkusio piliečių pasitikėjimo, netgi piliečių išeliminavimo iš šalies ir savivaldybių valdymo išdava. Greičiau tai sumenkusio tarpusavio Pasitikėjimo krizė.

Todėl mokesčių tarifai turi būti didinami, to neišvengsime, jeigu norime vientisos, stiprios ir tikrai demokratinės valstybės. Tik tie mokesčiai turi būti teisingesni. Todėl būtina palaipsniui sulyginti kapitalo mokesčius su darbo. Tai netgi leistų sumažinti vartojimo mokesčius (PVM) kasdienės paklausos prekėms ir gausiai kompensuoti laikiną kapitalo pajamų sumažėjimą dėl dviejų dalykų.

Pirma, pagerėtų kapitalo struktūra ir kokybė ir, antra, dėl didesnio vartojimo padidėtų kapitalo pajamos. Taigi kapitalas dėl kapitalo mokesčių padidinimo ir vartojimo mokesčių kasdienės paklausos prekėms sumažinimo (ne lengvatų!) taptų daug kokybiškesnis, konkurencingesnis bei būtų išvengta perteklinės kapitalo koncentracijos, dėl kurios dažnai iškreipiama sąžininga konkurencija.

7. Stabilias kainas, patikimus valdžios sektoriaus finansus ir monetarines sąlygas bei mokėjimo balanso tvarumą palaikyti vien tik taisyklėmis, žinant, kaip tos taisyklės mūsų krašte lengvai apeinamos, taip pat naivu tikėtis. Todėl vėl galima grįžti prie moralės, kurios šiomis taisyklėmis tikrai nepagerinsime. Šiems uždaviniams įgyvendinti vien tik FM pastangų tikrai neužteks, nors tokia iniciatyva tikrai sveikintina.

Todėl būtinas kompleksinis problemų vertinimas, kuris turi apimti:

1) smulkaus verslo konkurencingumą šalyje ir už jos ribų;

2) totalų kaip audra ir kartu nuoseklų skurdo mažinimą;

3) monopolinių galių apribojimą per didesnius kapitalo mokesčius;

4) efektyvesnį ir skaidresnį šalies ir savivaldybių biudžeto valdymą;

5) visų piliečių įtraukimą į šalies politinį, socialinį ir ekonominį valdymą;

6) smurto šeimose ir visuomenėje apribojimą.

O jeigu FM prakalbo apie moralę, tai pirmiausiai turime apginti šeimą ir gyvybę. Ir tokiu būdu padėti pamatus tvariai ir visapusiškai šalies plėtrai.

Atgal