VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

07.30.NEKILNOJAMOJO TURTO MOKESTIS SKATINA AR SILPNINA ŠALIES ŪKIO RAIDĄ

Nepriklausoma ekspertė

Soc. m. dr. doc. M. Rastenytė

Mokesčių funkcijos

Socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo pasireiškia jų funkcijomis, kurių svarbiausios yra trys: tai yra fiskalinė, perskirstomoji ir reguliavimo (ribojimo arba skatinimo). Fiskalinė funkcija remiasi tuo, kad mokesčiai naudojami valstybės biudžeto formavimui. Valstybės biudžeto apie 95 proc. sudaromi mokestiniu pagrindu. Valstybės biudžeto formavime turėtų dalyvauti valstybės turtas ir sudaryti didesnį lyginamąjį svorį bendrame biudžete.

Mokesčių perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline politika ir pasireiškia tuo, kad gautos valstybinio biudžeto lėšos pasitarnauja jų perskirstymui tarp šalies gyventojų, ūkio subjektų bei veiklos sferų. Valstybės paskirtis ne tik aktyviai vystyti biudžeto suformavimo ir jo paskirstymo funkciją per mokesčių sistemą, bet ypatingai aktyvinti visą ūkio veiklą, kurio išdavoje didėtų skaičius mokesčių mokėtojų tai yra augtų mažų ir didelių įmonių ekonominės galios bei jų kiekis, mažėtų socialiai remtinų skaičius dėl jų įtraukimo į darbinę veiklą bei jų pajamingumo didinimo. Ypatingą dėmėsį turėtų sulaukti bet kokios rūšies eksportas tame tarpe įvažiuojamasis turizmas tam palankiais metų laikais.

Turto mokestis

Turto mokestis pasireiškia:

a) kaip žmogaus sugebėjimų įsigyti turtą apmokestinimas;

b) turto, įsigyto už apmokestintas vieną kartą pajamas, pakartotinas apmokestinimas;

c) apmokestinimas turto, kuris nenaudojamas pajamų gavimui;

d) apmokestinimas turto, kuris naudojamas pajamų gavimui.

Juk visais atvejais mokestis turi būti mokamas nuo pajamų, uždirbtų naudojant turimą turtą, o ne mokamas už tai, kad turtas yra tavo nuosavybėje. Dabar gi apmokestinamos ne pajamos, o turto priklausomybė.

Turto įsigijimo būdai ir jo apmokestinimas

Turtas įsigijamas sekančiais būdais:

a) sąžiningai dirbant ir labai ekonomiškai, tai yra taupiai ir perspektyviai naudojant uždirbtas ir apmokestintas pajamas, pirkimo būdu;

b)įsigijimas turto įstatymiškai teisėtu būdu (dovanojimo, paveldėjimo) arba  pasinaudojus įstatymų spragomis bei įtakojant Seimą palankių turto užvaldymui įstatymų priėmimą;

c) turto įsigijimas Europos Sąjungos fondų pagalba;

d) turto įsigijimas pažeidžiant įstatymus.

Pirmu, antrų ir trečiu atvejais turto įsigijimas laikomas teisėtu. Ketvirtu atveju taikomos įstatyminės sankcijos. Kaip atsižvelgiama į šį nekilnojamojo  turto įsigijimo kelią įvedant turto mokestį? Turtas, įsigytas už Europos Sąjungos fondų lėšas turėtų būti apmokestinamas skirtingai negu visais kitais atvejais, nes tai mokesčių mokėtojų lėšos atitekusios fiziniams arba juridiniams asmenims.

Daugelyje pasaulio valstybių nekilnojamojo turto įsigijimo būdas iš esmės skiriasi nuo mūsų šalyje egzistavusio principo, nes kitose valstybėse tokio suvisuomeninto bendrai sukurto turto pirminiame etape nebuvo, kaip, kad buvusiose socialistinėse šalyse. Lietuvos žmonės, disponuojantis nekilnojamuoju turtu, o ypatingai butais, daugeliu atvejų daugiabučiuose namuose, jį įsigijo pirkdami iš valstybės už investicinius čekius. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad labai nesunkiu būdu daugiabučių butų gyventojai tapo jų savininkais, bet, iš kitos pusės pasižiūrėjus į šį reikalą, yra kitaip. Daugelis Lietuvos gyventojų per visą darbinę veiklą, gaudami mažus atlyginimus, tegalėjo įsigyti tik vartojimo reikmenis, o butus įsigijo, kaip visą kitą uždirbtą turtą per visą darbinės veiklos laikotarpį tik po Nepriklausomybės paskelbimo. Tokiu būdu dabar apmokestinti šį turtą arba, kaip butų modernizavimo iniciatoriai nori priversti tokių butų savininkus imti kreditus iš bankų ir vykdyti tik statybininkams, statybinių medžiagų gamintojams ir bankams naudingas operacijas, yra visiškai nepateisinama, o be to užsienio praktika pernešama mechaniškai, neįsigilinus į esmę. Dažnai girdimas namų modernizavimo pavyzdys Lenkijos valstybėje, bet kodėl nutylima, kad Lenkijoje modernizavimą daugiabučių daugeliu atvejų vykdė valstybės lėšomis.

Nekilnojamas turtas didelių apimčių, sąžiningai dirbant ir ekonomiškai naudojant pajamas Lietuvos sąlygomis, negalėjo būti nei sukuriamas, nei įsigijamas. Šį situacija vertintina palankiai tuo atveju, kai turto savininkai steigė gamybinius sektorius, sudarė galimybes žmonėms turėti darbą ir gauti darbines pajamas. Už šią veiklą turto savininkus reikėtų skatinti, remti ir jų turto ne apmokestinti. Nes tai yra mokesčių mokėtojas tiek į biudžetą, tiek į socialinio bei sveikatos draudimo fondus. Tuo pačiu mes priėjome prie mokesčių reguliavimo funcijos, kurios paskirtis per mokesčių nomenklatūrą, taikomus tarifus, jų dydžius, bazių nustatymo tvarką, taikomų lengvatų sistemą, mokesčių mokėjimo taisykles bei baudų sistemą tiesiogiai veikti ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį, skatinti ar slopinti nacionalinės ekonomikos raidą.

Nekilnojamojo turto mokesčio reguliuojamoji paskirtis

Nekilnojamojo turto mokestis, kaip ir visi kiti mokesčiai, turi ir savo reguliuojamąją  paskirtį rinkos ekonomikos sąlygomis. Kuo ši paskirtis reiškiasi šioje situacijoje mūsų valstybėje? Kalbant apie rinkos ekonomika, visų pirma daugeliu atvejų ji aiškinama ne visiškai moksliškai. Tenka pastebėti, kad ją reikėtų suprasti ne kaip pirkimo- pardavimo procesą, vykstantį konkurencinėje kovoje, kuris negali egzistuoti be gamybos bei  savininko nuosavybėje esančio turto-išteklių, o kaip nuosavybės teisę kiekvieno visuomenės nario į kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą. Tad užtikrinimas teisių laisvai disponuoti savo turtu yra rinkos pagrindas. 

Asmeninio kaupimo ribojimas

Europos Sąjungos direktyvose teko pastebėti, kad per tam tikrą laikotarpį, visose ją sudarančiose šalyse, siūloma panaikinti nekilnojamojo turto mokestį. Dalis šalių jau dabar peržiūri šias direktyvas arba visiškai jo nėra įvedusios. Viena iš reguliuojančio vaidmens šio mokesčio paskirčių būtų ribojimas asmeninio kaupimo, tačiau nustačius neapmokestinamąją ribą pakankamai protingą, pvz. ,0,5 -1 mljn. Eurų ribose, ir koreguojant turto registracinę vertę priklausomai nuo turto nusidevėjimo parametrų laike. 

Neapmokestinamosios NT ribos nustatymo motyvacija

Būtina neapmokestinti iki tam tikrų ribų turto todėl, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime turėtų turėti būstą sau, ruošti būstą savo vaikams ir vaikaičiams. Be to nekilnojamas turtas yra pajamų gavimo šaltinis, nes rinkos sąlygomis žmogus gali dirbti gyvuoju darbu, nekilnojamuoju turtu ir finansiniais ištekliais. Ilginant iki pensijinį amžių  būtina atkreipti dėmesį, esant darbo vietų trūkumui, kad vyresnio amžiaus žmonės nepasiliktų visiškai be pajamų ir nedidintų socialiai remtinų skaičiaus, būtų racionalu jiems gauti pajamas už nuomojamą jiems priklausantį nekilnojamą turtą, kaip tai daroma daugumoje pasaulio valstybių. Šios pajamos taip pat yra būtinos tiek dabar, tiek ateityje papildyti mažas pensijas, iš kurių žmonės negalės išgyventi. Pastarieji taip pat galėtų tą turtą panaudoti smulkiam ir vidutiniam verslui vystyti savo ir savo šeimos narių. Nekilnojamojo turto apmokestinamosios ribos nustatymas, kaip dabar skelbiama, kad nebus apmokestinamas vienas butas, kuris gali kainuoti pas vienus žmones kelis šimtus tūkstančių, o pas kitus kelis milijonus, kadangi yra ne vienodos vertės butai, skamba nelabai solidžiai. Be to turtas yra išreiškiamas vertine forma, o ne natūrine. Galėtų šeima gyventi skyrium, bet atskiruose butuose arba vaikai seneliams priklausomuose butuose, kadangi šeima yra pirminė tėvų ir antrinė-vaikų. Atsižvelgiant į tai vertėtų  galvoti ne apie butų skaičiaus apmokestinimo, o apie tam tikros vertės išreikštos pinigine išraiška fiksavimą. Ypatingo dėmesio reikalauja  gamybinis kaupimas, kuris turėtų būti skatintinas, nes tai atveria galimybes darbo vietoms  atsirasti ir užimtumui augti.  

Lietuva tarptautinės praktikos kontekste

Valstybės, kurios yra įsivedusios anksčiau nekilnojamojo turto mokestį, jos priklauso  pagal išsivystymo lygį ekonomiškai stiprių valstybių grupei. Pagal šių valstybių strategiją yra lėtinamas investicijų procesas ir neforsuojamas darbo vietų didinimas, nes nedarbas siekdavo 4-5 procentus. Dabar šis rodiklis yra  pakitęs. Ekonomiškai silpnos valstybės skatina investicijas ir didina darbo vietų steigimą. Šios grupės valstybėse, kuriai priklauso ir Lietuva, negali būti stabdomos investicijos- gamybinis kaupimas, o atvirkščiai – turėtų būti tik skatinamas.

Ar galima Lietuvą laikyti ekonomiškai išsivysčiusia šalimi ir įvesti turto mokestį nekilnojamam turtui?

Asmeninio nekilnojamojo turto apmokestinimas ekonomiškai nepagrįstas todėl, kad jo savininkai jį įsigijo už lėšas, kurios buvo jau vieną kartą apmokestintos. Tad šiuo mokesčiu įteisinamas dvigubo apmokestinimo principas. Būdami  Europos sąjungos nariais, ir atsiradus galimybėms kapitalo persiliejimo tiek iš vienos šakos į kitą, tiek iš vienos valstybės į kitą, mes nukreipiame savo šalies gyventojus, pardavus pas save nekilnojamąjį turtą, perlieti jį į valstybes, kur palankesnės jo funkcionavimo sąlygos. Gal reikėtų daryti atvirkščiai, pas mus sudaryti palankesnes kapitalo funkcionavimo sąlygas, kad tiek mūsų fiziniai ir juridiniai asmenys, tiek iš kitur atvykę, investuotų kapitalą į mūsų šalį.

 

Kaip galima suderinti investicijų skatinimą ir gamybinės paskirties nekilnojamojo turto, o dabar greta to ir asmeninės paskirties turto apmokestinimą.

Turto mokesčiai  įvesti: JAV, Japonijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Didžiojoje britanijoje (dabar jau koreguojami). Visais atvejais tai pačios turtingiausios šalys, kurių ūkio strategija visiškai skirtinga nuo šalių su vidutiniu arba silpnu ekonominio  išsivystymo lygiu.

Nuosavybės į nekilnojamąjį turtą apmokestinimas

Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurie autoriai šioje problematikoje, net ir Lietuvos valdininkai, neskiria valdomo nuosavybės teise turto mokesčio nuo mokesčio perkant, parduodant, dovanuojant, registruojant  ir kitais atvejais mokamo. Pastarasis mokestis mokamas visose pasaulio valstybėse, o turto esančio nuosavybėje- tik nedaugelyje šalių ir, kaip rodo praktika, neilgai toks mokestis išgyvena.

Ekonomiškai nepagrįstas nekilnojamojo turto apmokestinimas ta prasme, kad rinkos ekonomikos sąlygomis jo savininkas laisvai disponuoja savo nuosavybėje esamu turtu ir jį gali naudoti pajamų gavimui laike, jeigu ne einamuoju momentu, tai išėjus į pensiją. Nereikia kaupimo fondų vardan pinigine forma skatinti gyventojus neturėti nekilnojamojo turto. Mokesčio įvedimas apribotų šią savininkų teisę, mažintų jų ekonominį pajėgumą. Mūsų sąlygomis prie tokio didelio skurdo ir nedarbo lygio bus dar daugiau skurdinami žmonės, užkertamas kelias vaikų lavinimui, jų aprūpinimui materialinėmis gyvenimo sąlygomis ir tolimesniam tautos progresui. 

 

Mokesčių mokėtojų pinigų perskirstymas tarp valstybių

Nepakankamai racionaliai suprasdami žmogaus teisę į įsigytą turtą, silpnina šalies ekonominę galią ir patrauklumą joje gyventi. Noras įvesti naujus mokesčius spaudžia nesurandant išeities biudžeto subalansavimui ne tik dėl krizinės situacijos, bet ir dėl būtinumo vykdyti įmokas į Europos Sąjungos biudžetą. Nuo įstojimo į ES Lietuvos valstybė be gana didelio stojamojo mokesčio turi daryti pastovias  kasmetines įmokas tokios paskirties: a) muito mokesčiai už prekes įvežamas į Sąjungą; b) rinkliavos už importuojamą žemės ūkio produkciją, įskaitant rinkliavas už cukrų ir gliukozę; c) dalis pridėtinės vertės mokesčio gautų įplaukų; d) dalis bendro nacionalinio produkto. Taip suformavus ES biudžetą atsiranda galimybė dalį šių lėšų susigrąžinti struktūrinių fondų pavidalu į Lietuvos valstybę. Vadinasi, struktūriniai fondai yra ne kas kita, kaip mūsų pačių lėšos pervestos į ES biudžetą. Laikas būtų baigti aiškinti žmonems, kad Europos Sąjunga remia, padeda. Tokia propaganda pasitarnauja kitų Europos Sąjungos šalių žmonių priešiškumo Lietuvai ugdymui. Žinoma į Lietuvą pervedama pinigine išraiška daugiau negu šiuo metu Lietuva įmokama į ES biudžetą, bet reikia nepamiršti tai, kad už šiuos pinigus perkama ES valstybių įmonėse pagaminta produkcija, o tai reiškia jų gamybinio potencialo palaikymą, mokestinių įsipareigojimų vykdymą ir gyventojų užimtumo bei jų pajamingumo didinimą.  

 

Respublikinis biudžetas, nenorėdamas perduoti dalies pajamų vietiniams biudžetams, surado išeiti įvesti visiškai ekonomiškai šiuo metu nepagrįstą nuosavybės (turto), žemės  mokestį vietiniams biudžetams papildyti. Tai daroma prieš artėjančius rinkimus į Seimą. Tai rodo neturėjimą politinės nuovokkos žmonių patrauklumui ugdyti savo naudai. Kodėl kai kuris savivaldybės nesirūpina verslo išvystymu savo teritorijose ir gyventojų užimtumo didinimu.

Valstybės biudžeto subalansavimo vykdymas turi būti atliekamas nustatant lėšų panaudojimo prioritetus trumpajamame ir ilgajamame kaštų perioduose, skelbti pastoviai kaštų taupymo rodiklius, mažinantneekonomišką valstybės lėšų panaudojimą, įvedant griežtą jų paskirties kontrolę, o ne didinant neturinčius ekonominio pagrindimo šiomis sąlygomis visuomenės nariams mokesčius. Šiuo metu šie veiksmai  neigiamai veikia visuomenės narius ir  mažina  ateities perspektyvų patrauklumą, o taip pat valdančiosios partijos veiklos rezultatyvumą.

 

Išvados ir pasiūlymai

1. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir tapus jos nare labai svarbus momentas yra tas, kad turto mokesčiai, kaip ir kiti tiesioginiai mokesčiai, Europos Sąjungos teisės aktuose nėra reglamentuoti. Europos Sąjunga nėra priėmusi konkrečių normų, kurias turėtų taikyti valstybės narės. Taigi turto apmokestinimo srityje Lietuva, kaip ir kitos narės, turi vadovautis verslo apmokestinimo taisyklėmis.

2. Įvedant nekilnojamojo turto mokestį siekiama keleto pagrindinių tikslų. Pirmiausia siekiama miestų plėtros reguliavimo ir pastatų (teritorijų) efektyvaus turto naudojimo skatinimo. Taip pat siekiama išvengti staigaus ir didelio kainų kilimo. Sekiamybės tikslas -taikyti regresinį apmokestinimą daugiau turto valdantiems, bet daugiau išmokantiems darbo užmokesčio dirbantiesiems bei mokesčių nuo pelno į valstybės biudžetą.

3. Nekilnojamojo turto mokestis yra vietos mokestis, mokamas į tos savivaldybės biudžetą, kurios teritorijoje yra apmokestinamas nekilnojamasis turtas. Savivaldybių dalyvavimas šio mokesčio administravime yra ribotas, jos gali tik dalinai įtakoti, kokios mokestinės pajamos bus pervestos į savivaldybės biudžetą. Savivaldybių įtaka nekilnojamojo turto mokesčio administravime pasireiškia 49 lengvatų suteikimu savivaldybės biudžeto sąskaitą. Taip pat pažymėtina, kad savivaldybių tarybos nustato konkrečius mokesčio tarifus, tačiau tik įstatymo numatytose ribose.

4. Lietuvoje žemė apmokestinama atskiru žemės mokesčiu, nors pagal prigimtį ji priskiriama nekilnojamiesiems daiktams. Mokestį privalo mokėti asmenys - privačios žemės savininkai- nuo žemės vertės. Skirtingai nuo nekilnojamojo turto mokesčio, žemės mokesčio tarifo dydis yra įtvirtintas įstatyme, tačiau savivaldybėms suteikiama teisė sumažinti žemės mokesčio tarifą ar visai nuo jo atleisti kai kuriuos asmenis.

Rekomendacija ir siūlymus:

1. Išanalizavus kitų Europos Sąjungos valstybių narių nekilnojamojo turto apmokestinimo teisės aktus, būtų tikslinga žemės apmokestinimą įtraukti į Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą, kadangi pagal prigimtį žemė priskiriama nekilnojamiesiems daiktams, tuo pačiu išplėsti nekilnojamojo turto mokesčio bazę į ją įtraukiant žemę, neišskiriant miško žemės. Taip pat manytina, kad tokiu būdu savivaldybės galėtų sumažinti mokesčio administravimo išlaidas ir padidinti iš turto mokesčių gaunamas mokestines pajamas, nemažinant pajamingumo privačių asmenų.

Atgal