VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Europos Sąjunga

02.11. Europos Sąjunga ragina pasitempti

Vaclovas Volkus

 

Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą derybos prasidėjo 2000 metais ir truko apie tris metus – iki 2002-ųjų metų gruodžio tryliktos dienos. Po to sekė Lietuvos piliečių referendumas, kuriame Lietuvos piliečiai pasisakė už įstojimą į Europos Sąjungą. 2014 metais gegužės 1 dieną Lietuva buvo iškilmingai priimta į Europos Sąjungą. Remiantis jos sutartimi. Lietuvos valstybės piliečiai tapo ir Europos Sąjungos piliečiais – laisvai keliauti ir gyventi bet kurioje šios Sąjungos valstybėje, be muitų, naudotis piniginiu vienetu euru.

1991 metais Mastrichto sutartis numatė stiprinti ekonominę ir politinę sąjungą. Sutartį ratifikavus bendrijos narių parlamentams, nuo 1993 metų bendrija tapo Europos Sąjunga. Šios svarbiausios Europos valstybių asociacijos tikslas – jos piliečių gerovės užtikrinimas, taika ir stabilumas. Socialinė politika orientuota į paprastų žmonių interesų gynimą. Tokia būtų įstojimo į Europos Sąjungą metų seka.

Lietuvai viešai pareiškus norą įstoti į Europos Sąjungą, prasidėjo derybos, diskusijos, pasigirdo balsų, jog įstojus į šią bendriją šalys suvienodės, praras savo tautinį identitetą, istorinį paveldą, kalbą. Vyriausybės atstovai ruošdamiesi referendumui samprotavo, kad sutartyje kaip tik ir numatyta įvairovė, pagarba kultūriniam savitumui, kad ją sudaro skirtingų  kultūrų valstybės, kurių gyventojai kalba skirtingomis kalbomis, išpažįsta skirtingas religijas, papročius, tradicijas, kad Sąjungoje sudaromos visos sąlygos šių kultūrų, kalbų palaikymui ir skatinimui, kad Lietuva, tapdama Sąjungos nare, užsitikrina savo šalies saugumą, garantuotą finansinę paramą.

Šiandieną, gyvendami  18 metų Europos Sąjungoje, susidurdami su kasdieninėmis žmonių ir valstybės valdymo problemomis, su 53 tūkstančiais perteklinių valstybės tarnautojų  ir perdėtu  Seimo narių skaičiumi, o  kai kurie iš jų dėl menko istorinio – tautinio išprusimo, pasak Seimo narės A. Maldeikienės, ne kartą apie tai pareiškusios televizijos forume, „ neturėtų atsidurti Seime. Nesugebantys suvokti, kas jie esti, kokia jų paskirtis valstybės tarnyboje?“. Išsiaiškinta, kad net 60 procentų Seimo narių nedalyvauja posėdžiuose – nesidomi, bet suvokia, kas mėnesį susižerti solidų atlyginimą, iki dugno išsemti padidėjusias parlamentines lėšas kanceliarinėms išlaidoms.

Konstitucijos 33 straipsnis “laiduoja teisę kritikuoti valstybės ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką“. Vertos kritikos kai kurių ministerijų, kaip Švietimo, Kultūros, jų padalinių iš okupacijos metų, švelniai tariant sovietmečio, paveldėtos nuolankumo ir paklusnumo tradicijos trukdo įgyvendinti naujoves. Sąjūdžio metais garsiai tautinio atgimimo pedagogei  Meilei Lukšienei pasiūlius švietimo sistemoje diegti tautinės mokyklos koncepciją, formaliai buvo lyg ir pritarta, tačiau praktikoje jos įgyvendinimas buvo ignoruojamas. Per 28 nepriklausomybės metus kultūros – švietimo įstaigose buvo atsainiai domėtasi tautos etninės kultūros paveldu, nesidomėta tautos dvasinėmis vertybėmis, tautos savastimi, lietuviškumu, patriotiškumu ir  šių lobių puoselėtojais ir garsintojais, tauriais lietuviais, kultūros ir valstybės veikėjais. Atsiradus dvasinei tuštumai, ją užpildė tautai svetimos, nepriimtinos dorovinės, kosmopolitinės „aukso veršio“, kūno malonumus tenkinančios vertybės, ypač komercinėje televizijoje. Kai kurios nekorektiškos, be gėdos, drovumo laidos demoralizuoja jaunimą. Tai liestų ir  kai kurių scenos kūrėjų dvasinį dorovinį lygį.  Kas galėtų paneigti tokius kultūros ir švietimo rezultatus, žmonių materialinį ir dvasinį skurdumą ir su tuo susijusį blogį – nusikalstamumą, girtavimą, šeimų irimą.

Europos Sąjungos Komisija, stebėdama Lietuvos valstybės atsilikimo priežastis, ne kartą priekaištavo mūsų valdžiai, kad dovanojama kasmetinė milijardinė parama panaudojama ne pagal paskirtį, atkreipė dėmesį į neproporcingą visuomenės turtinę nelygybę ir didėjančią socialinę atskirtį, neteisingai paskirstant bendrąjį vidaus produktą. Paskutiniu metu perspėjo, kad Lietuvoje nebūtų pažeidinėjamos Europos Sąjungos piliečių, gyvenančių Lietuvoje, politinės – rinkimų ir priklausymo politinėms partijoms teisės. Tačiau nebuvo priekaištaujama šimtmetiniam tautos gyvenimo būdui ir tradicijoms,, kurios tautoje populiarios. Neseniai europarlamentaras Bronis Ropė yra rašęs – priminęs mūsų valdžiai, kad nereikia pataikauti atskiriems Europos Sąjungos biurokratams, bet tuo pačiu priminė nesiteisinti prieš tautą, neva Europos Sąjunga daro spaudimą. Lietuva nekalta, kad ji Lietuva. Bet jos valdžia negali nusišalinti nuo žmonių problemų ir nuo atsakomybės nedelsiant jas spręsti, pasitinkant antrąjį Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Tiems, kurie valdžioje yra įtakingi, o  už jų nugaros dar įtakingesni.

Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, neatsirado politinio noro Lietuvos valstybės sostinėje Vilniuje  pastatyti tautos patriarchui Jonui Basanavičiui paminklą, Lietuvos sostinėje Vilniuje prestižinėje Lukiškių aikštėje pastatyti visų laikų lietuviams kovotojams už Lietuvos laisvę paminklą Vytį. Neatsirado noro 1918 metų Nepriklausomybės aktų signatarų siekiams Vilniuje ant Tauro kalno pastatyti Tautos namus.

Bet atsirado noras nuo pat naujai išrinkto Seimo pradžios trukdyti jam vykdyti duotus tautai pažadus. Dėl menkniekių gaišti laiką menkavertėms diskusijoms.  Atsirado proga, netekusiems Seime daugumos, ir pasišaipyti, kad Seimo frakcijos lyderis Ramūnas Karbauskis savo lėšomis aprengė Lietuvos 100-merčio proga 16 tūkstančių vaikų tautiniais rūbais, esą kaimiškais kostiumėliais, iš jų 900 darželių, po 10 porų kiekvienam iš jų.

 

Atgal