VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

In memoriam

07 11. 110-osios Lietuvos diplomato dr. Alberto Geručio gimimo metinės

Janina Survilaitė

Apie Lietuvos pasiuntinį Tarptautinės teisės mokslų daktarą, ilgiausiai tarnavusį Tėvynės diplomatijoje kalba jo pačio knygos, Respublikos užsienio ministerijos archyvai ir mokslininkai, tyrę jo veiklą. Tikėtina, kad šią vasarą apie dr. A. Geručio nuopelnus Lietuvos diplomatijai spaudoje bus kalbama ne vieną kartą.

Man kelis metus Šveicarijoje teko domėtis, kiek dr. A. Geručio veikla siejosi su Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) gyvenimu.

Kai 1999 metų vasarą atsiverčiau ŠLB rūpesčiu į Vilniaus mokslinės bibliotekos Rankraštyno fondus nugabentą A. Geručio archyvą (F-155-332 ), jame radau ir unikalius, liūdnus mūsų tautiečių gyvenimo aprašymus Šveicarijos pabėgėlių stovyklose 1945 metais... Didžioji dalis A. Geručio dienoraščio aprašymų patalpinta į mano sudarytą „Alpių lietuviai“ knygą, 2005 m. (psl. 75-84 )

Dr. Albertas Gerutis gimė 1905 metais liepos 21 dieną Rygoje.

Į Šveicarijos sostinę Berną atvyko 1932 metų pavasarį, o 1933 metų vasarą Berno universitete apsigynė aukštai profesūros įvertintą Tarptautinės teisės juristo doktoratą tema: „Valstybės aukščiausiosios valdžios teisinė padėtis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“.

1937 metų vasarą jis pradėjo eiti Lietuvos Misijos prie Jungtinių tautų nario pareigas Ženevoje. 1940 metais mirus Diplomatinės tarnybos Centro ministrui J. Šauliui, liko tos Tarnybos atstovu Šveicarijoje, vėliau ir Vokietijoje.

A.Geručio diplomatinė patirtis ir žinios buvo labai naudingos ir svarbios lietuviams karo pabėgėliams 1945 metais atsidūrusiems Alpių šalyje. Jo sveikas vakarietiškas politinis išprusimas ir toliaregiškumas buvo didžiulis išsigelbėjimas kuriant Alpių krašte pirmąją oficialią teisėtą Lietuvių bendruomenę 1952-siais metais, ypač, kai iškilo būtinybė atsiriboti nuo politiškai abejotinos 1950 metais vadovaujant Wehrmachto karo aviacijos pulkininko (slapyvarde ) Giedrio „Lietuvių sąjungos“, nelegaliai sukurtos ir neleistinai 1951-siais laikraštyje apsišaukusios „įkūrusios Lietuvių bendruomenę...“

Kaip Tarptautinės teisės daktaras, palaikęs puikius ryšius su Šveicarijos vyriausybe, gerai perpratęs griežtus pokario kalnų šalies įstatymus, A. Gerutis puikiai suprato, kuo kvepia politiškai brandžioje šalyje būti nelegalais, todėl ėmėsi teisėtų atsakingų ŠLB įkūrimo žygių, kaip pagrindinis oficialios lietuviškos bendruomenės kūrimo inspiratorius. Visiems buvo aišku, kad Bendruomenėslegitimavimas kalnų šalyje sąmoningai bręsta, todėl dr. A. Gerutis, suderinęs su Šveicarijos vyriausybe, sudarė būsimai lietuvių bendruomenei Statutus, Nuostatus, o visuotiname lietuvių susirinkime vienbalsiai patvirtinus, įregistravo Berno kantonaliniame banke nario mokesčiui kaupti vardinę LB sąskaitą... 1952-siais įsikūrus ŠLB, A. Gerutis tapo pirmuoju jos pirmininku, o 1980 metais jam buvo suteiktas ŠLB Garbės nario vardas.

Aplink dr. A. Gerutį 1950-1952 metais būrėsi aktyvūs Berno ir Ciūricho universitetus tik baigę diplomuoti medicinos daktarai: Vaclovas Dargužas, Alfonsas Kušlys, Elena Vaitkevičiūtė, Jurgis Steponavičius, dr. Petras Radvila, prieškario Kauno VD universitetą baigęs ekonomistas Vladas Gegeckas, dailininkai Juzė Katiliūtė ir Gabrielis Stanulis, Narcizas Prielaida, kunigas Jonas Juraitis ir kt.

Tai auksinis mūsų išeivijos tautiečių, 1952-siais įkūrusių teisėtą ir oficialią Bendruomenę, sąrašas... Tik dr. A. Geručio rūpesčiu pavyko, kad ŠLB gimtų teisinga ir švari nieko bendro neturinti su tuo metu apsišaukusia pulkininko Giedrio (ieškomo Niurnbergo proceso !!! ) nelegalia organizacija, kuri greitai Šveicarijos saugumo tarnybų buvo susekta ir likviduota, o nariai iš šalies išvaryti.

A. Gerutis buvo Šveicarijos išeivių lietuvių tolimesnės akademinės veiklos įvairiuose mokslo srityse skatintojas, įkvėpėjas ir patarėjas. Ne vienas išeivis dr. A. Geručio įkalbėtas ėmėsi ir pasiekė aukštų profesinių-akademinių aukštumų ne tik Šveicarijoje, bet ir visoje Vakarų Europoje ar pasaulyje.

Ne be A. Geručio geranoriškų pastangų pagalbos sąžiningieji tautiečiai visus 50 okupacijos metų svetimame krašte liko savo Tėvynės patriotais, sėkmingai išvystė Šveicarijoje savo talentus, įgyvendino savo tikslus, ir nesigėdijo prisipažinti, kokiai Bendruomenei jie priklauso, nes dr. A. Geručio pastangomis įkurta ŠLB buvo oficiali, pilnai atitiko visus Šveicarijos valstybinius reikalavimus ir apgynė toliau gyventi Šveicarijoje pasilikusius mūsų tautiečius nuo bet kokio pažeidžiamumo...

Archyvuose yra dr. A. Geručio žmonos Elenos Gerutienės atsiminimai, kuriuose ji išreiškia savo vyro nuopelnus ne tik diplomatijos srityje, bet ir 1952 m. sukuriant ŠLB bei iki mirties stiprinant jos veiklą:

“ Mano vyrui dr. A. Geručiui teko panaudoti visus savo diplomatinius sugebėjimus, kad Šveicarijoje kuriama Lietuvių bendruomenė būtų teisiškai garbinga... Kokia pagarba ir meilė Tėvynei, kokios gilaus lietuviškodvasingumo investicijos buvo įdėtos mūsų kartos lietuvių į legalios ŠLB įkūrimą 1952 metais, kad Bendruomene galėtų didžiuotis sekančios, atvykstančios į Šveicariją kartos...“

Reikia nepamiršti fakto, kaip karo pabėgėlių dvasią stiprino dr. A. Geručio informacinė veikla Šveicarijos pokaryje, jam sumaniai gaunant žinių iš už „geležinės uždangos“... A. Gerutis sugebėjo pasinaudoti senaisiais diplomatiniais ryšiais su buvusiu prieškario švedų pasiuntinybės Kaune kanceliarijos vedėju A. Skandze, po 1940 metų apsigyvenusiu Berne ir dirbusiu kurjeriu išvežiojant korespondenciją po Vakarų Europą. Kitas informacinis kanalas buvo per JAV pasiuntinybę Berne, kurioje dirbo buvusi Geručio sena pažįstama vilnietė Natalija Grand, ištekėjusi už amerikiečio diplomato. Toji paslaugioji ponia A. Geručiui parūpindavo vokiškų laikraščių iš užimto „Ostlando“. Tai buvo griežtai draudžiama lektūra, dėl kurios diplomatas Gerutis labai rizikavo, tačiau galėjo naujomis žiniomis apšviesti neviltyje gyvenančius savo tautiečius pabėgėlius, skaitydamas jiems paskaitas, ar plačiau paplatindamas svarbesnius spaudos straipsnius.

A.Gerutis buvo pats aktyviausias įvairių konferencijų Vakarų Europoje organizatorius, kuriose galėjo dalyvauti ir ŠLB akademikai.

A. Geručio archyvuose jo moksliniai darbai, monografijos, pranešimai, įvairios jo sudarytos Pabaltijo Tautų rezoliucijos Šveicarijos federalinei valdžiai bei Jungtinių Tautų komisijoms, išversti į vokiečių ir anglų kalbas, aiškinantys pasauliui Lietuvos laisvės siekimo idėjas...

Nebuvo nė vieno Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo, kuriame remdamasis ano meto spaudos leidiniais bei asmeniniais diplomatiniais kanalais dr. A. Gerutis nebūtų padaręs išskirtinio pranešimo, pateikdamas LB tautiečiams svarbias išsilaisvinamosios kovos iš okupacijos žinias, dėl ko gyveno ir kovojo mūsų senieji išeiviai.

Savo tautiečiams A. Gerutis dažnai kartodavo:“ Pats sau užsikraunu vieną naštą po kitos, nes laikau šventa pareiga dalyvauti ten, kur galima garsinti mūsų kankinės tautos vardą...“

1999-2005 metais rašant knygą „Alpių lietuviai“ senoji išeivių karta stengėsi, jog dr. A. Geručio nuopelnai dėl prasmingos ŠLB politinės veiklos kalnų šalyje neliktų nepaminėti...

Tvirtos valios politikas, energingas, veiklus ir darbštus Lietuvos diplomatas, ŠLB Garbės narys, Lietuvos žurnalistų sąjungos (tremtyje ) Garbės narys, visą gyvenimą garsinęs pasaulyje Lietuvos vardą, su didele kantrybe ir užsispyrimu vedęs Lietuvos bylą dr. Albertas Gerutis mirė Berne 1985 metais gruodžio 1 dieną.

Laidotuvėse, kurias Berne organizavo ŠLB valdyba, Nepriklausomos Lietuvos diplomatams atstovavęs Stasys Lozoraitis prie karsto kalbėjo:

„Dr. A. Gerutis tobulai atliko savo pareigas. Jis Lietuvos Diplomatinei Tarnybai paliko ne tik savo archyvus ir raštus, bet ir pavyzdį visiems lietuviams, kaip reikia tarnauti savo tautai. Šią savo pareigą A. Gerutis puikiausiai suprato ir sąžiningai vykdė.“

2000 metais Alberto Geručio ir jo žmonos Elenos Gerutienės palaikai ŠLB valdybos iniciatyva buvo pervežti į Kauno Petrašiūnų kapines.

Atgal