In memoriam
10 27. Žemei ir žmonėms paskirtas gyvenimas
Ona Jankevičiūtė, Gegužinės k., Panevėžio r.
Prisimenant Benediktą Strišką dažnai įvardijama – nusipelnęs žemės ūkio darbuotojas, Panevėžio rajono Paįstrio kraštiečių klubo įkūrėjas, buvusio „Pergalės“ kolūkio pirmininkas. Pokalbiuose su žmonėmis prisimenamas, kaip nepaprastai rūpestingas, pareigingas, mandagus, tolerantiškas, kiekvienam prieinamas žmogus, nesibodėjęs susirgusiojo darbininko aplankyti ar paguosti ištikus bėdai. Man jis buvo išmintingumo, jautrumo pavyzdys, net smulkių dalykėlių nedarė bet kaip, viskas jam buvo svarbu. Eina laikas ir tik jis išgrynina atminimą. Šiemet spalio 27 d. jo aštuoniasdešimtasis gimtadienis, gaila, kad aštuoneri metai, kaip ilsisi Paįstrio kalnelyje.
Benediktas Striška, 1988 m. Foto iš Benedikto Striškos archyvo
Benedikto Striškos žemdirbiškas kelias prasidėjo 1949 metais įstojus į Vabalninko žemės ūkio mokyklą. Vėliau tapo visų gerbiamu specialistu, kolūkio vadovu, kaip ir jo tėtis Pranas Striška. Prieš tai buvo baigta pradžios mokykla gimtajame Čypėnų kaime, Vabalninko valsčiuje ir Salamiesčio septynmetė mokykla. Vabalninke mokėsi veterinaro specialybės. 1952 m. baigus mokslus, turėdamas šešiolika metų (gimęs 1935 m.) buvo paskirtas dirbti į Krekenavos veterinarinę apylinkę. Darbo ir gyvenimo periodas Krekenavoje buvo vienas iš šviesiausių, nes tai buvo jaunystė ir neslėgė atsakingos pareigos.
Po to sekė mokslas Dotnuvoje, baigė kursą 1958 m. jau į Šiaulius perkeltoje mokymo įstaigoje. Įgijo jaunojo agronomo kvalifikaciją. Baigęs siuntimą gavo į Pandėlio rajoną, po keleto metų išvyko dirbti agronomu į Vadoklių kolūkį Panevėžio rajone. Greitai Vadokliuose buvo išrinktas kolūkio pirmininku. Ten tuo metu nebuvo nei zootechniko, nei agronomo, dirbti buvo sudėtinga. Atsižvelgiant į kolūkio prašymą atsiųsti specialistų, agronomu dirbti buvo paskirtas Algirdas Kliučnikas. Senieji žmonės prisimena nevienus žemdirbiams sunkius metus, ypatingai sunkūs buvo 1962-ųjų metų ruduo. 1963-ųjų vasarą Benediktui Striškai buvo pasiūlyta pereiti dirbti į vieną iš trijų kolūkių: Alantės, Adomavos ir „Pirmyn“. Pasvarstęs pasirinko Adomavos kolūkį, nes jis buvo arčiausia tėviškės. Panevėžio rajono įsakymas skambėjo taip: „Patyrusį vadovą Benediktą Strišką perkelti darbui į atsilikusį „Adomavos“ kolūkį“.
Nuo 1963 m. liepos l d. prasidėjo darbas Adomavoje. Čia rado žmones, žemę ir kasmet siaubingai ištvinstantį Lėvenį. Upė kas pavasaris gąsdindavo savo potvyniais, žemė užmirkdavo, sėja vėluodavo. 1964-1965 m. mokėsi Žemdirbystės instituto Joniškėlio filiale, baigė kolūkių ir tarybinių ūkių vadovaujančių kadrų IV-ąją laidą. Labai pamažu atėjo susiklausymas kolektyve, pradėjo gerėti Adomavos kolūkio gamybiniai rodikliai, įsigyta truputis technikos. Ir jau 1966 m. spalio 4 d. LTSR ŽŪ Ministerija Panevėžio rajono „Adomavos“ kolūkio pirmininkui Benediktui Striškai už pasiekimus suteikė „Lietuvos TSR žemės ūkio Pirmūno“ garbės vardą.
Atidengiant atminties ženklą "Paįstrys", Benediktas Striška prie paminklo antras kairėje, 1994m.
1971 m, balandžio 8 d. TSRS Aukščiausios tarybos prezidiumo įsaku Benediktas Striška apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu. 1974 m. kovo 2 d. TSRS žemės ūkio ministerijos už 1973 metų žiemojimo rezultatus, gyvulininkystės pasiekimus „Adomavos“ kolūkis apdovanotas sąjungine raudonąja vėliava ir paskyra automobiliui „Žiguli“. Parsivarė tą mašiną į kolūkį, pirmininkas tuo metu važinėjo su automašina GAZ–69, visi pasvarstė ir nutarė naująją lengvąją mašiną iškeisti į autobusą. Taip buvo įsigytas beveik naujas 21 vietos autobusas, jis veždavo žmones į darbus, į išvykas.
1974 metų biržely buvo keleto ūkių apjungimas į vieną „Pergalės“ kolūkį, pirmininku buvo išrinktas Benediktas Striška. Tada vėl prasidėjo darbas tik jau žymiai didesne apimtimi. Ir taip dirbo iki 1992 m. gegužės 10 d., - iki tol, kol darbą turėjo palikti dėl sveikatos pablogėjimo, jam buvo paskirta II invalidumo grupė.
Prieš išvykstant į šventę, į Vilnių "Išaukštinę duoną ir žemę", Benediktas Striška pirmas kairėje, 2001 m.
Benediktas Striška darbo kolektyve buvo laikomas geru vadovu, kuris sugebėjo rasti kelią į kiekvieno žmogaus širdį, vien specialistų „Pergalės“ kolūkyje dirbo virš septyniasdešimt. Čia nebuvo varžoma darbuotojų iniciatyva, daug įvairių profesijų specialistų kolūkio lėšomis gavo išsilavinimą. Kolektyve buvo dirbama numatant toli į perspektyvą ne tik gamybos, bet ir visose gyvenimo srityse. 1983 m. spalio 4 d. Lietuvos TSR žemės ūkio ministerija „Pergalės“ kolūkio pirmininkui Benediktui Striškai suteikė „Lietuvos TSR nusipelniusio žemės ūkio darbuotojo“ garbės vardą. Kalbėdamas apie ūkio pasiekimus Benediktas Striška niekada savo nuopelnų neišskyrė, jis visada sakė, kad tai visų žmonių bendro darbo ir susiklausymo rezultatas.
Apie „Adomavos“, vėliau „Pergalės“ kolūkio pasiekimus kalba gautos pereinamosios vėliavos, prizai, garbės ir padėkos raštai, visą tai negalima surašyti skaičiais. Tai buvo sukultūrinti, numelioruoti laukai, pastatyta Įstros upės užtvanka, pastatyti gyvenamieji namai, gamybinės ir socialinės paskirties pastatai (net aerodromas vėliau garsiu virtęs), nutiesti keliai, išasfaltuotos ir apšviestos gatvės. Paįstrio ir Gegužinės gyvenviečių dujofikavimas, prisidėjimas prie naujos Paįstrio vidurinės mokyklos statybos, skulptoriaus profesoriaus Juozo Zikaro memorialinio muziejaus išlikimo ir atstatymo. Daug prisidėta prie didelio darbo surenkant medžiagą ir 1991 m. išleidžiant knygą „Paįstrio apylinkės istorija“. Paįstryje kartu su vidurinės mokyklos kolektyvu buvo surengę ne vieną dailininkų plenerą. Kolūkis leido savo laikraštį „Dobilas“, prisidėjo prie kasmetinio Paįstrio krašto istorijos ir kultūros laikraščio „Paįstrietis“ atsiradimo ir leidimo, kurio dabar jau yra išleista 18 numerių.
Benediktas Striška įkūrė Lietuvai pagražinti draugijos Paįstrio skyrių. 1996 m., jau būdamas pensininku, sutvarkė 11 senkapių teritorijas, juos atžymėjo paminkliniais akmenimis su kryžiais. 1999 m. pastatė paminklą „Karo, tremties ir pokario metų aukoms atminti“ Paįstryje, 2002 m. jo iniciatyva buvo atnaujintas paminklinis akmuo Puodžiūnų kaime. Nebebūdamas vadovu Benediktas Striška visą laiką gyveno šio krašto žmonių džiaugsmais ir rūpesčiais, materialiai, užjautimu ir paguodžiančiu žodžiu padėdavo žmonėms sunkiu momentu. Jam buvo ne vis tiek kaip žmonės tvarkosi gyvenvietėje, jį skaudino kiekvienas sunaikintas medis, rūpinosi senkapiais, paminklais, atmintinomis vietomis, visada buvo gerbiamas aplinkinių, kaimynų, giminių.
Atgal
.jpg)
