In memoriam
01 09. Mokytojas Jonas Beleckas
Regina Vanagaitė – Sasnauskienė, Danutė Kindurytė – Peželienė, Milda Gudonytė - Čepienė, Gvidas Kazlauskas, Svėdasų Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos IV laidos abiturientai
2015 m. gruodžio 5 dieną Svėdasų kapinės amžinam poilsiui priglaudė Svėdasų Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją JONĄ BELECKĄ. Beveik 70 metų Svėdasų miestelio, aplinkinių gyvenviečių ir sodybų kelių kartų žmonės buvo susieti su šia neeiline asmenybe. Tai buvo nepaprastas laikmetis: Antrojo pasaulinio karo baisumai, pokario partizaninė kova už Laisvę, geriausių Lietuvos gyventojų tremtys į Sibiro lagerius, okupantų pastangos nutautinti ar net sunaikinti pačią lietuvių tautą.
Mokytojas Jonas Beleckas
Jonas Beleckas gimė po Pirmojo pasaulinio karo sukeltos sumaišties, aprimus kovoms už tautos laisvę, jau entuziastingai besitvarkančioje nepriklausomoje Lietuvoje. Jis šį pasaulį išvydo 1923 m. lapkričio 1-ąją – Visų Šventųjų dieną – buvusioje Sėlių tautos žemėje netoli Skapiškio, Laibiškio vienkiemyje. Jono tėviškė buvo graži, didelė pasiturinčių ūkininkų sodyba. Tėvas – darbštus, santūrus, keletą metų dirbęs Skapiškio valsčiaus viršaičiu. Motina – Emilija Pundzevičiūtė kilusi iš senos bajorų giminės. Jos broliai – aukšti Lietuvos kariuomenės karininkai: pulkininkas Petras Pundzevičius, kuris reiškėsi ir kaip literatas, generolas Stasys Pundzevičius buvo Lietuvos aviacijos viršininkas, divizijos vadas, Generalinio štabo viršininkas. Motina buvusi linksmo būdo gera dainininkė, mėgusi poeziją. Tad Jono vaikystė prabėgo gražioje sodyboje, tarp gerų, įdomių žmonių. Jam natūraliai į sąmonę įsispraudė meilė tėviškei, tėvynei, kalbai, knygai, papročiams.
1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Jonas Beleckas mokėsi Kupiškio gimnazijos penktoje klasėje. 1940 m. į Lietuvą įžygiavo Raudonoji armija. Šalis okupuota. 1941 m. viduryje mokytojų, inteligentų, ūkininkų suėmimai, ištrėmimai į Sibiro lagerius. Žemaitijoje Rainių miškelyje išžudomi ir išniekinami 75 niekuo nekalti žmonės. Beveik tuo pat laiku vienus žiaurius okupantus pakeitė kiti – vokiečiai. Aštuoniolikmečiai ir vyresni buvo imami į kariuomenę arba į Reicho darbo tarnybą. 1943-ųjų metų abiturientai nenorėjo kariauti už Hitlerio „naująją Europą“, todėl dauguma išsislapstė. Jonas Beleckas kurį laiką dirbo Skapiškio geležinkelio stotyje darbininku. Dirbančiųjų geležinkelyje vokiečiai į „rekrūtus“ neėmė. 1944 m. pradžioje generolas Plechavičius kvietė jaunuolius į būsimą Lietuvos kariuomenę „Vietinę rinktinę“, kuriai, buvo manoma, dviems plėšrūnams bekovojant tarpusavyje ir jiems nukraujavus, bus proga kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Daugiau nei 20 tūkstančių patriotiškai nusitiekusių jaunuolių įstojo į taip vadinamą „Plechavičiaus armiją“. Tarp jų ir Jonas Beleckas. Niekas negalėjo žinoti, kad po poros mėnesių vokiečiai pareikalaus tuos vaikinus pasiųsti į Rytų frontą. Plechavičiui nesutikus, jis ir jo štabas buvo suimti, apie 100 kariūnų sušaudyti, keli tūkstančiai išvežti į Vokietiją darbams. Plechavičius numatydamas tokius įvykius dar spėjo paraginti jaunuolius iš kareivinių skubiai pasišalinti. Dauguma vaikinų, vadinamų plechavičiukais, spėjo išsislapstyti. Jonas Beleckas grįžo į savo gimtąjį sodžių Laibiškį. 1944 m. vasarą artėjo frontas. Jonas kartu su draugu Vladu nutarė trauktis į Vakarus. Sėdo ant dviračių ir numynė Kuršo link, tačiau kelią pastojo sovietiniai partizanai ir netrukus raudonarmiečiai. Dviračiai buvo atimti, o vyrai šiaip taip išsaugoję gyvybes, pėsčiomis parėjo namo.
Frontas praėjo. Miestuose ir miesteliuose įsikūrė sovietinės karinės įgulos. Jaunuoliai buvo šaukiami ir gaudomi į armiją. Ką daryti?! Dalis jaunuolių tą prievolę išpildė – tapo raudonarmiečiais ir buvo greit pasiųsti į frontą, kur daug jų žuvo. Dalis paėmė šautuvus ir išėjo į mišką, dalis ieškojo įvairiausių būdų kaip išgyventi. Geležinkelio darbininkų ir mokytojų į kariuomenę neėmė. Jonas Beleckas Rokiškio švietimo skyriuje išsiprašė mokytojo darbo ir 1944 m. rudenį buvo paskirtas Vainiškių pradžios mokyklos vedėju (7 km nuo Skapiškio). Dirbdamas Vainiškiuose mokytojas J.Beleckas palaikė ryšius su partizanais, net gyveno partizanų tėvų sodyboje,šalia kurios buvo įrengta slėptuvė. 1945 m. jaunas mokytojas pradėjo studijuoti Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdiniame skyriuje lietuvių kalbą ir literatūrą. 1946 m buvo paskirtas Skapiškio progimnazijos lietuvių kalbos mokytoju, o 1947 m. - tos mokyklos direktoriumi. Valdžia išsiaiškino tikrąjį Jono Belecko politinį nusiteikimą, kurį įvertino kaip antitarybinį ir tais pačiais metais atleido ne tik iš direktoriaus, bet ir iš mokytojo pareigų. 1948 m. po nemažų pastangų, kitame rajone (Anykščių) buvo laikinai paskirtas lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Svėdasų progimnazijoje.
Mes, 1944 metais pradėję mokslus Svėdasų progimnazijoje, jau buvome ketvirtoje (dabar aštuntoje) klasėje, kai Jonas Beleckas – jaunas, gražus, linksmas vyras - atėjo į klasę. Nesakydamas jokių moralų kaip turime elgtis, pradėjo aiškinti pamokos temą. Mokiniai, ir patys nedrausmingiausi, ramiausiai klausėsi mokytojo kalbos. Taip šis mokytojas ir per vėlesnius metus, iki pat mokyklos baigimo, mokėjo taktiškai valdyt vaikinukus ir mergaičiukes: kartais paleisdamas kokią nors ironišką repliką, kartais tik akylu žvilgsniu parodydamas, kad neklaužadas mato. Jis nesipuikavo per pertraukas kartu su mokiniais pažaisti krepšinio, o mes, mažesnieji, stengdavomės paduoti už aikštės ribų nuriedėjusį kamuolį; su pasigėrėjimu žiūrėdavome kaip jis žaidžia stalo tenisą su gražia aukštesnės klasės gimnaziste. Vaikinai gerbė mokytoją, o visos mergaitės jį buvo įsimylėjusios. Į jo vadovaujamą literatų būrelį susibūrė apie pusšimtį mokinių. Tai buvo aktyviausias ir didžiausias būrelis mokykloje. Dėstydamas dalyką mokytojas klasėje nesinaudodavo „špargalkomis“, o viską aiškindavo iš atminties. Jis vaikščiodamas kalbėdavo, o mes rašydavomės.
Mokytojas Jonas Beleckas atlikdamas lietuvių kalbos ir literatūros mokymo formaliąją pusę, aiškindamas kokį nors ir labiausiai sovietinį propagandinį kūrinį, savo išvaizda, mimika, balso tembru sugebėdavo mokiniams diegti patriotizmo jausmą. Po daugelio metų dar prisimenam, kaip Mokytojas nagrinėdamas Ševčenkos kūrybą iš knygos „Tarasas Bulba“ pateikė tokį vaizdelį: kaip ukrainiečiai – 4 vyrai: tėvas ir trys sūnūs išjojo kariaut su lenkais ir, kaip vienas iš sūnų įsimylėjo priešo merginą, taip išduodamas savo tėvynainius, tai tėvas išsitraukęs kardą tarė: „Aš tave pagimdžiau, aš tave ir sunaikinsiu“. Tuo laiku Lietuvoje buvo tiek daug panašių kovų ir išdavysčių, kad mūsų, paauglių, mintyse atsigamino vaizdai matyti už mokyklos sienų: numesti ant miestelio grindinio išniekinti partizanų kūnai, tarp kurių atpažinome mūsų buvusių mokytojų – klasės auklėtojo Romo Bagdono ir Jono Matulio. Atsigamino klaikus jausmas, kai skrebai išsivedė iš klasės mokinius Algimantą Trečioką ir Joną Keršulį ir su tėvais išgabeno „pas baltąsias meškas“ ... Taigi, mokytojas Jonas Beleckas mokėdavo suvirpinti mūsų širdis, o mūsų protuose įsitvirtino visam laikui mintis: „Kada ir kaip mes galėsime pakovoti už Lietuvos laisvę?!“
Jonas Beleckas tiesiog magiškai skatino skaityti knygas. Kiekvieną trimestrą turėdavome perskaityti po 10 kūrinių – apsakymų, apysakų, romanų - ir parašyti jų santraukas. Išaiškinti pagrindinę autoriaus mintį, surasti gražių, įdomių, prasmingų išsireiškimų ir juos užsirašyti. Jis gražiai, neįkyriai mokė mylėti tėviškę, tėvynę (ne Tarybų Sąjungą, kurią bolševikinė valdžia reikalavo laikyti Tėvyne), gerbti lietuvių kalbą, tarmišką šnektą. Mokytojas ir nuobodžiausius gramatikos ar sintaksės dėsnius aiškindamas parinkdavo charakteringus dviprasmiškus sakinius, kurių paslėptą mintį mokiniai puikiai suprasdavo.
Jonas Beleckas (viduryje) kartu su IV laidos abiturientais po 55 metų (2007 m.)
Mokytojas Jonas Beleckas Svėdasų Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijoje dirbo apie 50 metų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, mokymo dalies vedėju, vadovavo Svėdasų kaimo jaunimo septynmetei, vėliau Suaugusiųjų vidurinei mokykloms. Jis šimtus mokinių ne tik pramokė taisyklingos lietuvių kalbos, išmokė skaityti knygas, bet ir įdiegė meilę savo kraštui, doros ir garbės jausmą. Mokytojas su buvusiais abiturientais nuolat palaikė ryšį. Jis vienintelis iš buvusių mokytojų dalyvaudavo mūsų klasės visuose kaspenkmetiniuose susitikimuose, domėjosi kiekvieno gyvenimu, nuoširdžiai džiaugėsi savo mokinių pasiekimais.
Mokytojas Jonas Beleckas aktyviai dalyvavo Svėdasų, Anykščių miesto bei rajono kultūriniuose bei sporto renginiuose. Daug pasidarbavo propaguojant Vaižganto kūrybą, ieškojo „deimančiukų“ savo mokinių tarpe, mokė bei skatino juos kurti. Jonas Beleckas ne kartą atstovavo Anykščių rajoną stalo teniso turnyruose ir dažnai laimėdavo prizines vietas. Jis vasarą dviračiu, o žiemą slidėmis apkeliaudavo plačias apylinkes taip rodydamas sveikos gyvensenos pavyzdį. O apie Jono Belecko veiklą Atgimimo Sąjūdžio laikotarpiu IV laidos abiturientas Bronius Kurkulis taip rašė: „Jis entuziastingai įsitraukė į prasidėjusį Sąjūdį ir labai aktyviai jame veikė. Buvo Anykščiuose susikūrusios iniciatyvinės Sąjūdžio grupės narys, keliskart per savaitę dalyvaudavo jos susirinkimuose, mitinguose bei kituose renginiuose. Beleckas vadovavo ir Svėdasuose susibūrusiai Sąjūdžio grupei, su kitais organizavo plačiai nuskambėjusius jos renginius - 1989 m. Vasario 16 d. minėjimą, kiek vėliau įvykusį politinių kalinių ir tremtinių susirinkimą ir kt. Į Sąjūdžio veiklą įsitraukė ir kiti Belecko šeimos nariai – žmona Stasė (jos tėvas Giedrys pokario metais žuvo nuo sovietinių baudėjų), Vilniuje gyvenantys vaikai – dukros Lina ir Živilė, sūnus Sigitas.
Keletas Sąjūdiškos veiklos metų tarsi vainikavo ir naujai įprasmino ilgametį J.Belecko pedagoginį darbą, plikusį ryškų ir šviesų pėdsaką daugelio kupiškėnų ir svėdasiškių dvasioje, jų biografijose“.
Tačiau, MOKYTOJAS, per visą okupacinį laikotarpį neišsižadėjęs savo politinių, religinių, idėjinių, patriotinių nuostatų, pastaraisiais metais labai pergyveno dėl suprastėjusio mokinių auklėjimo tautine dvasia, mokinių abejingumo mokslui, kultūros vertybėms, aukštesnių polėkių bei idealizmo stokos. Jį neramino visuomenės moralinis nuosmukis.
JONAS BELECKAS savo esybe „sugėręs“ kaimo sodybose išsaugotą, per amžius susiformavusią lietuvišką kultūrą bei tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokyklose diegtas ir visuomenėje vyravusias moralines vertybes, tapo GARBINGU ŽMOGUMI – LIETUVOS PATRIOTU. Jis, pragyvenęs garbingą ir prasmingą gyvenimą, bus pavyzdžiu jaunimui ir suaugusiems tėvynainiams.
Ruošiant straipsnį buvo pasinaudota a.a. Broniaus Kurkulio straipsniu, parašytu Jono Belecko 80-mečio proga ir atspausdintu Kupiškėnų enciklopedijos I tome, almanacho „Kupiškis“ 2004/2 numeryje.
Atgal
.jpg)
