VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

In memoriam

06.26. VALERIJA DICHAVIČIENĖ 1930.04.21 (Kaunas) – 2019.06.24 (Vilnius)

fotomenininkė, dailininkė-grafikė, dailininko Rimanto Dichavičiaus žmona.



1954 m. baigė VU Istorijos-filologijos fakultetą ir įgijo bibliotekininkės specialybę

1954–1962 m. dirbo Šiaulių viešojoje bibliotekoje
1962 m. nusipelniusi kultūros, švietimo darbuotoja
1966 m. Maskvos Kultūros instituto aspirantūra
1966–1977 m.  Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, direktoriaus pavaduotoja

1979 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė
2000 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narė
2005 m. suteiktas meno kūrėjo statusas


1983-2018 m. surengė virš 30 asmeninių fotoparodų:
„Portretai ir peizažai“ (1983, 1984, 1985)
„Dailininkų portretai“ (Maskva, Rusija, 1987, 1988)
„Praeities žvilgsnis“ (2000, 2001)
„Jie ėjo su mumis į Laisvę“ (2014-2018)

1997–2018 m. surengė 13 asmeninių piešinių parodų.
Dalyvavo grupinėje parodoje „Lietuvos peizažas“ (Leningradas, Rusija, 1986), Helsinkyje (Suomija, 1987), Paryžiuje (Prancūzija, 1987), Leningrade (Rusija, 1988), Osle (Norvegija, 1991), Vilniuje - Taikomosios dailės galerijoje (1977), A. Mickevičiaus bibliotekoje (2002)
„Nulaužytų šakų giesmės“ (2014)


2010 m. Tarptautinėje fotobienalėje Plungėje geriausios kolekcijos autorei įteikta šv. Kristoforo statulėlė.


2014 m. Jurgio Usinavičiaus to paties pavadinimo knyga iliustruota Valerijos Dichavičienės piešinių ciklu „Nulaužytų šakų giesmės“.

2015 m. fotografijų albumas „Jie ėjo su mumis į Laisvę“.
Fotomenininkės Valerijos Dichavičienės 1975-1995 metais fotografuotų,

Anapilin išėjusiųjų 113 Lietuvos Kultūros asmenybių portretai.

 

Aldona Žemaitytė

Tylus džiaugsmas – iš tylos


Jie artėja link mūsų lyg paslaptingi praeities šešėliai. Prieš keliolika ar keletą metų daugelis iš jų buvo dar šalia mūsų – kūno ir kraujo pavidalu. Buvo kupini gyvybės ir paženklinti išrinktųjų antspaudu – ryškiu talentu, kurį jiems buvo atseikėję Dievas ir Gamta.

Visų Šventųjų dieną jie Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje priartėja prie gyvųjų ir atsistoja šalia didvyrių, kraują praliejusių už mūsų Laisvę, kaip bekūniai šešėliai, kaip sklandančios dvasios, kurios įsipina į iškilmingų Mišių, aukojamų už mirusius, eigą. Jie klauso, kaip arkivyskupas Gintaras Grušas, aukodamas Mišias už mirusiuosius, kalba apie gyvybę, didžiausią Dievo dovaną žmonijai. Ir kad branginti ją turime kaip indą, kuriame pulsuoja Dievo dvasia. Jie klausosi, būdami šalia mūsų, kaip ir fotomenininkės Valerijos Dichavičienės fotografijų parodoje „Jie buvo greta mūsų“, surengtoje Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono 11 paroda veikia 2013 m. spalio 30 – gruodžio 2 dienomis).

Jie buvo greta mūsų? Jie vis dar tebėra greta – mūsų atmintyje kaip šviesus prisiminimas, kaip tylus džiaugsmas, atėjęs iš tylos. Valerijos fotografijose jų veidai ir rankos, svarbiausi žmogiškosios esaties liudytojai, išplaukia prieš nustebusias mūsų akis. Išraiškingi veidai ir kalbančios rankos. Štai iš laiko gelmių išnyra Justinas Marcinkevičius... Tik viena veido pusė apšviesta, kita skendi tamsoje. Gal todėl, kad jo žodis, gydęs sužalotas gėrio pasiilgusių skaitytojų sielas, turėjo prasimušti pro banalią ir lipnią sovietmečio tamsą. Libanietis poetas Džebranas rašė, kad „žmogus – gelmė, o jo siela – bedugnė...“. Kuo daugiau talento duota, tuo gelmingesnė siela, kurios atšvaitus į fotoaparatą sugauna jautrus ir talentingas fotografas. Šiuo atveju Valerija Dichavičienė.

Trisdešimt portretų, trisdešimt skirtingų sielos virptelėjimų. Meno istorikas ir dailės kritikas Vladas Drėma, užsispyręs kovotojas prieš istorinio paveldo niokotojus. Šis žmogus – visa epocha antroje XX a. pusėje. Kaip tvirtai krėsle sėdi jo kresna figūra, atkakliai į mus žvelgianti primerktomis akimis ir užsklendusi save kietai sunertais rankų pirštais. Neįveikiama asmenybė, tikras paveldosaugos riteris. O įdvasinta aktorės Rūtos Staliliūnaitės ranka, prispausta prie krūtinės – palydimasis įkvėpto veido gestas. Mefistofeliškas dailininko Vytauto Kalinausko žvilgsnis ir cigaretė, smilkstanti tarp žieduotų pirštų. Žvilgsnis ir judesys – iš tamsos... Taurioji Domicelė Tarabildienė, besišypsanti atlaidžia šypsena, apglėbusi savo puošniąją motinos skarą, tarsi sūpuotų kūdikį... Šviesotamsa – stiprioji nespalvotos fotografijos pusė, lemianti jos ilgaamžiškumą, išskirtinumą ir aktualumą.

Parodoje, lyg kaleidoskopiškame pasaulyje, galima keliauti per menininkų, rašytojų, muzikų, mokslininkų portretų galeriją, kaip per srūvantį laiką, o trisdešimt psichologinių fotografijų stulbina savo dvasine įkrova. Tai tik maža dalis to, ką Valerija Dichavičienė sukūrė per trisdešimt metų, nuo tada, kai savo namuose ji drauge su žymiuoju fotografijos meistru Rimantu Dichavičium įsirengė fotolaboratoriją, kurioje nuotraukas Valerija pati ryškino, spausdino, retušavo... Koks anachronizmas, pagalvos šiandieninis geltonsnapis ir nieko nesupras. O juk tada buvo 1975 metai. Tada Rimantas savo žmonai padovanojo sovietmečiu beveik retenybę, nepigų fotoaparatą „Leica“.

Valerija ne tik fotografuoja. Jos piešiniai – lyg tušu išryškintos akvarelės, ypač žolynų „portretai“, subtilumu ir trapumu primena japonišką tapybą. Šie gležni augalai lyg vėjo atpūsti iš nebūties, jie atsinešė savo „biografijas“ – augimo, žydėjimo ir vytimo...

Valerijos Dichavičienės, o ne kurio kito fotomenininko, portretines nuotraukas renkasi menininkai ir mokslininkai, leisdami savo knygas ir katalogus. Tai tarsi kokybės ženklas ant knygos viršelio ar tituliniame puslapyje...

2010 metais tarptautinėje foto bienalėje Valerija Dichavičienė buvo pripažinta kaip geriausios kolekcijos autorė. Jos sukurtų portretų kolekciją sudaro apie 100 darbų. Įsivaizduokim, kaip monumentaliai atrodytų jų ekspozicija didelėje parodų salėje...

V. Dichavičienės paroda „Jie buvo greta mūsų“ svarbi dar vienu aspektu. Dabar išgyvename kartų kaitą. Ypač tai galima justi Vilniuje ar kitame Lietuvos didmiestyje, kur pro šalį gatve plaukia minios jaunų žmonių, kavinėse puotauja aibė jaunų lankytojų, koncertų salėse mirguliuoja džinsuoti jaunuoliai. Pro šalį švysčioja šviesūs veidai, madingi siluetai... Kitos svajonės ir kitokie siekiai, nei XX a. vidurio ar sovietmečio pabaigos miestiečių, atsimuša tuose jaunuose veiduose. Kitoniška apranga nei pilka spalva paženklintų homo soveticus atstovų...

Išėjusiųjų Anapusybėn ir dar čia užsilikusių jų amžininkų gyvenimas ir laikas buvo rūstus, kietas, jis brandino branginti tas vertybes, į kurias šiandien pro pirštus pasižiūri jaunimas. Bet – laikas sėti ir laikas pjauti. Visiems vienodai ateina metas pažvelgti į save ir suvesti gyvenimo balansą. Nelengva tai atlikti kartų kryžkelėje...

*

Jie buvo šalia mūsų. Jie vis dar tebėra šalia mūsų, kol siekia mūsų atmintis. Nauja karta turės naujus vardus, naujus autoritetus. Tai dėsninga, prasminga ir savotiškai didu, nes laikas yra negailestingas. Jis tiksi kiekvienai kartai vis kitu ritmu. Ar man, ar mums patinka šiandieninis ritmas? Laikas to neklausia ir nieko neklauso. Jis tiksi ir tiksi. O mums lieka tylus džiaugsmas, ateinantis iš tylos.  


Bernardinai.lt
2013.11.15

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-15-aldona-zemaityte-tylus-dziaugsmas-is-tylos/110207

Atgal