In memoriam
01 10. Patriotas ir krikščioniškų idealų puoselėtojas bei skleidėjas doc. dr. Edvardas Kriščiūnas (1954 08 07–2011 12 27)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Doc. dr. Edvardą Kriščiūną pažinojau nuo pat pirmųjų jo darbo Vilniaus universitete metų. Tačiau glaudžiau bendrauti pradėjome tik 2005 metais, rengiant renginius prel. Mykolo Krupavičiaus atminimui, į kuriuos pakviestas Edvardas mielai įsijungė. Daugiau kaip šešerius metus trukusi bendrystė šio straipsnio autorei buvo įvairiapusiškai svarbi: Edvardas tapo ne vieno straipsnio recenzentu, konsultantu rašant monografijas, patarėju organizuojant renginius, guodėju netektyse, dvasiniu stiprintoju nusivylimuose, pagarbos ir meilės savo šeimai pavyzdžiu. Jo žinių gausa, dėmesys kiekvienam, nuoširdi šypsena, gilus tikėjimas, tvirtos krikščioniškos nuostatos, drąsa, liudijant savo įsitikinimus, kėlė didžiulę Edvardą pažinojusių pagarbą. Nors smulkesnių gyvenimo detalių buvo sunku iš jo „išpešti“, tačiau prie kavos puodelio kartkartėmis kai ką prasitardavo – pasidžiaugdavo savo šeima, kurią labai mylėjo.
Doc. dr. Edvardas Kriščiūnas buvo ne tik nuolatinis „Lietuvos Aido“ skaitytojas, bet ir parašęs ne vieną straipsnį. Ne kartą lankėsi ir redakcijoje, bendravo su „Lietuvos Aido“ redaktoriumi Algirdu Pilveliu.
xxx
Doc. dr. Edvardas Kriščiūnas gimė Naujamiestyje (Panevėžio raj.) Bronės Norvaišaitės (1921 04 24 - 2011 07 27) ir Boleslovo Kriščiūno (1912 08 30–1972 12 19) šeimoje. Abu tėvai kaip specialistai dirbo pieninėje. Edvardas buvo trečiasis vaikas šeimoje – vyriausias brolis Albinas (gimęs 1950 m. gruodžio 7 d.), sesuo Alma (Balaišienė, gimusi 1952 m. kovo 4 d.). Neilgai šeima gyveno Naujamiestyje. Iš Aukštaitijos išsikėlė į Žemaitiją (Darbėnai, Kretingos raj.), o apie 1959 metus - į Kuršėnus. Čia buvo Bronės Norvaišaitės tėviškės namai. Edvardo sesuo Alma Balaišienė kalba, kad Edvardas paveldėjo kietą žemaitišką savo mamos charakterį: viską darai pats, visiems padėdamas, nesiskųsdamas. Be to, mamos buvo labai gražus raštas, taisyklinga kalba.
1972 m. Edvardas, baigęs Kuršėnų vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą ir jį, 1977 m. baigęs, buvo paliktas čia dirbti. 1977–1979 m. – E. Kriščiūnas Vilniaus universiteto dėstytojas.
Pirmųjų metų dėstytojas, skaitydamas kursą paskutinio kurso ekonomistams, atkreipė dėmesį į dvasingą, darbščią, protingą ir žavią studentę Teresę Verikaitę. Tas dėmesys greitai virto didele meile, meile visam gyvenimui. Teresė buvo kilusi iš Molėtų rajono, tačiau tuomet jau gyveno Vilniaus priemiestyje, Baltupių kaime. Tėtis – Povilas Verikas (1922–1993), kartu su sesers vyru 1959 m. priemiestyje nusipirko namą ir 1960 m. pavasarį Verikų šeima (motina Janina Brazytė, gim. 1929 m.) apsigyveno vienoje nusipirkto namo pusėje. Teresė prisimena būrius maldininkų, atvykdavusių į Kalvarijas. Baltupių kaimo žmonės atvykėlius apnakvindindavo, atsirado ir vedlių, kurie vesdavo juos Kryžiaus keliu. Jų namuose irgi nakvodavo maldininkai. Deja, 1962 m. Kryžiaus keliai sovietų buvo išgriauti, išsprogdinti...
Būsimoji ekonomistė Teresė, 1978 m. susipažinusi su Edvardu Kriščiūnu, po metų draugystės susituokė. Baigusią universitetą, jauną specialistę paskyrė dirbti ekonomiste į Metalų produkcijos realizavimo valdybą, kuri buvo įsikūrusi Aukštuosiuose Paneriuose (nuo namų iki darbo reikėdavo važiuoti pusantros valandos). 1979 m. gruodžio 11 d. gimė dukra Milda, tad Teresė ieškojo darbo arčiau namų ir 1980–1987 m. dirbo Kino filmų nuomojimo kontoroje (Reklamos skyriaus redaktore).
Edvardas 1979-1983 m. – Lietuvos filosofijos, sociologijos ir teisės instituto aspirantas, 1984 m. Kūčių dienoje apsigynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją. Disertacijos gynimas, kaip prisimena Teresė, buvo sunkus, jau manyta, kad balsavimas bus neigiamas, mat buvo keletas tezių ne visai tinkamų tuometinei marksistinei sampratai, ir vienas iš oponentų dėl to disertantą labai kritikavo...
1983 m. rugsėjo 10 d. gimė antra dukra Jolanta, 1985 m. vasario 11 d. sūnus, kurį partizano Juozo Lukšos atminimui pavadino Daumantu.
1985-ieji metai Kriščiūnų gyvenime svarbūs dvasinei brandai – patys subrandinę tikėjimą, surado jį kaip vertybę, kaip Aukščiausiojo malonę, duotybę ir 1985 m. priėmė Santuokos sakramentą. Juos sutuokė t.Stanislovas (Algirdas Mykolas Dobrovolskis) OFM Cap (1918 09 29–1944 03 25–2005 06 23).
Apsigynęs disertaciją Edvardas vyr. dėstytojo pareigose dirbo Dailės institute (1984–1990), dėstė filosofiją. Čia, sulaukęs atgimimo ir tapęs Filosofijos katedros vedėju, panaikino ateizmo bei komunizmo disciplinas. 1989 m. atsisakius dėstyti marksizmą, E. Kriščiūnas pradėjo taikyti objektyvią humanitarinių mokslų dėstymo programą.
Edvardas atgimimą sutiko ne kaip stebėtojas: nuo 1980 m. dalyvavo pogrindžio veikloje – platino ir daugino tautinę bei katalikišką literatūrą (buvo atsišvietęs A. Maceinos, S. Šalkauskio ir kitų sovietų draustų mokslininkų knygas, straipsnius), iki 1987 m. buvo Laisvės lygos narys, susikūrus Jaunalietuviams, tapo jų nariu – partijos „Jaunoji Lietuva“ pirmininko pavaduotoju bei Vilniaus skyriaus pirmininku (šias pareigas užėmė iki mirties), platindavo patikimiems studentams bei bičiuliams draustą literatūrą. 1988–1991 m. aktyviai dalyvavo „Jaunosios Lietuvos“ bei Lietuvos laisvės lygos vadovo Antano Terlecko rengiamuose mitinguose bei demonstracijose. 1989 m. šešis mėnesius savo namuose slapstė vieną kareivį bėglį (dėl armijoje vyravusios „diedovščynos“ Jaunalietuvių partija liepė kareivėliams išsislapstyti), aktyviai dalyvavo karinių bilietų grąžinimo akcijoje. E. Kriščiūnas buvo vienas iš tų, kurie 1989–1990 m. organizavo šaukiamojo amžiaus jaunuolių sovietinės armijos boikotą. Rinko karinius bilietus (žmonės pasirašydavo sąrašuose juos atiduodami) ir nešė į karinį komisariatą, po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Vėliau jis 6 dienas badavo dėl sovietų armijos išvedimo. Teresėlė prisimena, kad vos parsivedė į namus ir ganėtinai vargo, kol padėjo atstatyti jam jėgas.
1989 m. Teresė Kriščiūnienė pradėjo lankyti teologijos kursus ir nuo 1990 m. rugsėjo iki 2006 m. Baltupių vidurinėje mokykloje dėstė tikybą. 2006 m. išėjus naujam įstatymui, kad tikybos mokytojai turi turėti pedagoginį išsilavinimą, darbą turėjo palikti. Važinėti studijoms į Kauną nebuvo galimybių. Nuo 1990 m. Teresė Kriščiūnienė, tapusi savo parapijos Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) „Carito“ pirmininke, pradėjo globoti silpnaregį berniuką iš vaikų namų. Ir dabar jis kasmet atvažiuoja Kūčioms. O per šias Kūčias jis liūdnai atsisveikino su Edvardu. Tas berniukas, kaip sako Teresė – Dievo dovana, su juo gražiai bendrauja vaikai. Ir jeigu anksčiau mes jam buvome reikalingi, tai dabar jis mums yra reikalingas...
1990 m. Dailės akademijos rektorius, su kuriuo Edvardas kartu sėdėjo sąjūdžio suvažiavime, „draugiškai“ paprašė išeiti iš akademijos. Edvardas stovėjo pirmas eilėje butui gauti, tačiau išmestas iš akademijos, jis daugiau butu nebesirūpino – buitis jam visąlaik buvo antraeilis dalykas. Tada (1990 metais) dr. Edvardas Kriščiūnas buvo priimtas į Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedrą (vedėjas prof. Juozas Skirius), kurioje dirbo iki mirties: lektoriumi (1990–1998), o nuo 1998 m. - docentu.
Prof. Juozas Skirius doc. dr. Edvardą Kriščiūną vadina Visuotinės istorijos katedros dvasios tėvu, sąžine. Jis buvo tolerantiškas studentų atžvilgiu, nemėgo tinginių ir ieškančių lengvo studijų kelio. Doc. dr. Edvardas Kriščiūnas studentų buvo labai mylimas. Jo pareigingumą ir atsakingumą liudija darbas su studentais iki paskutinės akimirkos, tai kartu buvo ir jo dvasios stiprumas, tikėjimo gilumas. Prof. J. Skirius mini doc. dr. E. Kriščiūną šviesų dvasine prasme, katedros vienijimosi ašį, kuris stengdavosi užglaistyti bet kokius ginčus. Jis buvo kovotojas už Tėvynę, turėjo savo aiškius principus, tačiau su oponentais, būdamas stiprios vidinės kultūros, diskutuodavo dalykiškai, niekuomet jų neįžeidinėjo.
1990 m. birželio 16 d. gimė dukra Jūratė, o po aštuonerių metų – 1998 m. spalio 14 d. – gimė penktas kūdikis Teresės ir Edvardo Kriščiūnų šeimoje – jauniausioji dukra Margarita.
Tik sulaukus Nepriklausomybės jo pedagoginė ir visuomeninė veikla galėjo plačiai išsiskleisti. Edvardo Kriščiūno straipsnių patriotinėmis, politinėmis temomis nemažai randame periodikoje, jis dalyvauja įvairiuose renginiuose (mitinguose) kovoje dėl Lietuvos tikros Nepriklausomybės, socialinės teisybės ir krikščioniškų vertybių. Dirbdamas Vilniaus pedagoginiame universitete stropiai ruošiasi paskaitoms: jo stalas Vilniaus universiteto Profesorių skaitykloje nuolat apkrautas literatūra: knygos, laikraščiai, žurnalai. Edvardas skaito paskaitas ne tik pagrindinėje darbovietėje, bet ir moksleiviams „Žinijos“ draugijoje. Aktyviai įsijungia į Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijos veiklą: tampa kelių bažnytinių tarybų nariu. Šv. Mišių metu skaito skaitinius. Būsimiesiems sutuoktiniams parengia ir skaito paskaitų ciklą apie šeimą (Šeimos tikslas, Brandžios šeimos formavimas ir kt.). Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčios klebonas Virginijus Česnulevičius kalba, kad Edvardas ir iš ligoninės važiuodavo skaityti paskaitas būsimiems jaunavedžiams. Pareiga ir atsakomybė jam buvo svarbiau savo sveikatos. Jis klebonui sakė: „Kai nepajėgsiu ateiti – pranešiu“.
Edvardas niekada neatsisakydavo kolegas ir bičiulius konsultuoti rašant mokslo darbus arba recenzuoti mokslo straipsnį. Atidžiai skaitydavo ir pateikdavo pastabų, kartais netgi gana aštrių, tačiau savo nuomonės nesistengė primesti, o kantriai ir nuoširdžiai aiškindavo, detaliai ir vaizdžiai pagrįsdamas kiekvieną pastabą. Jis buvo tautiškumo ir krikščionybės idėjoms pasišventęs žmogus, bekompromisis jų principų gynėjas.
Vilniaus pedagoginiame universitete bakalauro studijų klausytojams dėstė tokius kursus: Istorijos filosofiją; Komunizmo politinę raidą XX a. 2-oje pusėje; Stalinizmą ir jo raidą TSRS; Taikomosios istorijos konstravimą I: šeimos istoriją. Magistrantams skaitė kursą „Lietuvos lokalinės visuomenės II: šeimos istorija“.
Pagrindinės mokslinių tyrimų sritys buvo: Tautos išsivaduojamasis judėjimas ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1987–1991 m.; Sovietizacijos ir rusifikacijos procesai Lietuvoje 1945–1987 m.; A.Maceinos istoriosofijos tyrimas; Marksistinės filosofijos idėjos Lietuvoje XIX a. pab. – XX a. 1-oje pusėje. Parašė nemažai mokslinių bei gausybę publicistikos straipsnių. Jų rasime „Lietuvos Aide“, „Kultūros baruose“ ir kt.
Edvardas Kriščiūnas buvo ir „Žinijos“ valdybos nariu, Visuomeninės kalbos tarybos prie Vilniaus miesto savivaldybės nariu. 1995 m. jis buvo išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą ir aktyviai dalyvavo jos darbe visą kadenciją (1995–1997).
2010 m. gruodžio 14 d. surengto mitingo prie Seimo rūmų vienas iš organizatorių. Mitingo vadovai, kaip rašyta spaudoje, nesilaikė nustatyto atstumo iki Seimo pastato, mitingo dalyviai sudegino tuometinio premjero stilizuotą atvaizdą ir pasmerkė „Lietuvos telekomo“ vadovą Tapio Paarmą.
Itin ženkli doc. dr. Edvardo Kriščiūno veikla 2005 m. įamžinant prel. Mykolo Krupavičiaus (1885 10 01–1914 06 13– 1970 12 04) atminimą. Jis skaitė pranešimus: „Krupavičius: socialinio teisingumo raiška“ Kauno kunigų seminarijoje (spalio 16 d.), „Krupavičius – lietuvybės teisių gynėjas“ Kaune, Šilainių Šv. Dvasios parapijos salėje (gruodžio 4 d.), kalbėjo renginiuose Ignalinos rajono gimnazijoje (spalio 24 d.), Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazijoje (lapkričio 11 d.), tapo vienu iš straipsnių rinkinio „Prelatas Mykolas Krupavičius“ sudarytojų (2007 m., 320 p.). Knygoje ir E. Kriščiūno straipsnis „Mykolas Krupavičius – kovotojas už visuomeninį teisingumą ir lietuvybę“ (p. 41–61, 306).
Mykolas Krupavičius jam buvo vienu iš šiandieną sekamų lyderystės pavyzdžių. Edvardui buvo labai svarbus šios iškilios asmenybės požiūris į socialinį teisingumą ir ne tik jo idėja, bet ir elgsena. O šiuolaikinio dvasininko idealas Edvardui buvo Tėvas Stanislovas OFM Cap, kuris jį ir palaimino aktyviai krikščioniškai veiklai, tikėjimo liudijimui ne tik žodžiu, bet ir savo gyvenimo pavyzdžiu. Pirmąsyk pas šį taurų dvasininką Edvardas nuvyko apie 1982–uosius, o 1984 m. kartu nuvažiavo ir žmona. Ir nuo tada jis važiuodavo mažiausiai du kartus per metus dvasiniam augimui ir tobulėjimui. Straipsnio autorei Edvardas yra kalbėjęs apie savo trauką į tą paprastą, netgi skurdų vienuolyną, kuriame sklido nuoširdi kunigo šypsena ir visapusiškas dėmesys atvykusiam: pasidalinti su juo kukliu maistu, geru žodžiu ir norą pripildyti sielą gėrio.
Ne tik Vilniuje, bet ir kitur E. Kriščiūnas dėl savo krikščioniškų idealų, meilės ir atsakomybės Lietuvai skelbimo tapo žinomas, gerbiamas ir laukiamas. Glaudžios Edvardo sąsajos su Kupiškiu. Kadangi su Kupiškio kraštu susieta straipsnio autorė, tad ir paskatino savo bičiulį patalkinti kupiškėnams. Edvardas mielai sutiko. Doc. dr. E. Kriščiūnas tapo vienu iš lokalinės istorijos monografijos „Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai“ (Kupiškis: Kupiškio etnografinis muziejus, 2009. 648 p.) recenzentų, dalyvavo 2009 m. kovo 11 d. jos pristatyme Kupiškio kultūros centre, tardamas patriotinį žodį.
E. Kriščiūnas dalyvavo Kupiškyje 2009 m. gegužės 6-ąją organizuotoje Istorijos dienoje, skirtoje paminėti Lietuvos vardo tūkstantmetį ir profesoriaus Broniaus Dundulio (1909 11 26–2000 09 01) 100-ąsias gimimo metinės. Kupiškio viešosios bibliotekos Parodų salėje buvo atidaryta paroda „Profesoriaus Broniaus Dundulio gyvenimas ir veikla“. Renginyje dalyvavo Prancūzijos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Francois Laumonier. Iš Vilniaus atvažiavę istorikai lankėsi Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje, Kupiškio Povilo Matulionio pagrindinėje mokykloje, Subačiaus gimnazijoje, Skapiškio vidurinėje mokykloje, Noriūnų Jono Černiaus pagrindinėje mokykloje ir Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Skapiškio vidurinėje mokykloje doc. dr. Edvardas Kriščiūnas kartu su mgsr. kun. Andriumi Šukiu bendravo su mokytojais ir mokiniais, pasakojo apie profesorių B.Dundulį, jo mokslo darbus. Kalbėjo apie būtybę žinoti savo istoriją, gerbti ir puoselėti kalbą, papročius. Ragino mylėti tėvynę, būti darbščiais, pareigingais ir atsakingais. Aptariant lankymosi mokyklose rezultatus, Edvardas referavo didelį ir nuoširdų vaikų smalsumą. Kun. A. Šukys buvo nustebintas mokslininko gebėjimu taip betarpiškai bendrauti su jaunimu.
Dera paminėti ir E. Kriščiūno indėlį stiprinant ir plečiant ryšius su ukrainiečiais. Pirmąsyk su ukrainiečiais straipsnio autorė jį supažindino 2007 m. kovo 10 d. Tada prie Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto esančios paminklinės lentos Tarasui Ševčenkai (1814 03 09–1861 03 10) ukrainiečiai padėjo gėles, poeto žodžiais giedojo giesmes. Edvardas supažindintas su Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininke Natalija Šertvytiene, Ukrainos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Lietuvos Respublikoje Borysu Petrovičiumi Klimčiuku, bazilijonų vienuoliu kunigu tėvu Pavlo Jachimec, kitais ukrainiečiais. Jis buvo nustebintas ir sužavėtas ambasadoriaus paprastumu, kuklumu ir nuoširdumu. Ambasadorius irgi apsidžiaugė bendravimu, pakvietė į būsimus renginius. Edvardas noriai įsijungė ir jau 2007 m. birželio 7 d. Tautinių bendrijų namuose vykusiame renginyje „Ukraina ir Lietuva: bendros istorijos puslapiai“ skaitė pranešimą (pranešimus skaitė ambasadorius B. Klimčiukas ir N. Šertvytienė). Renginyje buvo pristatytas leidinys „1429 m. Europos suvažiavimas Lucke“, parengtas T.Sadovniko, O. Biriulinos ir V. Barano (išleistas tarpininkaujant Lucko miesto merui Antonui Krivickij bei ambasadoriui Borysui Klimčiukui). Edvardas Kriščiūnas buvo kviečiamas į renginius Ukrainos ambasadoje, oficialius priėmimus Ukrainos valstybės šventės dienoje. Dalyvavo ir Vilniaus ukrainiečių draugijos renginiuose tardamas žodį, skaitydamas pranešimą ar klausydamas iš Ukrainos atvykusių menininkų pasirodymų. Natalija Šertvytienė kalba, kad savo betarpiškumu Edvardas labai greitai visiems ukrainiečiams tapo artimu, laukiamu bičiuliu.
Išskirtinis Edvardo bruožas – požiūris į gamtą. Jis nepaprastai mėgo mišką, upes, ežerus, keliauti po Lietuvą. Keliaudavo ir su šeima, ir su bendradarbiais prie gražių ežerų, vinguriuotų upių, istorinių vietovių. Kaip teigia viena šių kelionių dalyvė doc. dr. Vida Kniūraitė, jis Pedagoginio universiteto Visuotinės istorijos katedros kolegas minėtomis kelionėmis „įvedė į Lietuvą“. Meilę gamtai uždegė ir šeimą. Vaikus išmokė plaukti, o pats perplaukdavo plačias upes ar ežerus, vasaros atostogų metu Palangoje toli nuplaukdavo į jūrą. Fiziškai buvo labai tvirtas: dar mažas užsiėmė boksu, vėliau sambo ir dziudo. Studijuodamas Edvardas tapo sambo, dziudo daugkartinių varžybų dalyviu ir prizininku (treniravosi pas tuometinį universiteto prorektorių Praną Eigminą). Uogavimas, kaip teigia vaikai, buvo tapęs aistringu potraukiu – netgi tada, kai, rodos, beveik nebūdavo uogų, jis gebėdavo jų rasti.
Teresės ir Edvardo vaikai, augdami tokioje dvasingoje šeimoje, turėdami puikiausius pavyzdžius, nenutolo nuo savo šaknų. Milda, apgynusi bakalaurą iš socialinių mokslų VPU, magistratūrą baigė Mykolo Romerio universitete. Ji yra muzikinės šlovinimo grupės „Ichus“ (žuvis) bernardinų Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje vadovė ir solistė, dirba privačioje muzikos mokykloje. Jolanta, baigusi Muzikos akademijos šokių vaidybą ir Dailės akademijos kultūros vadybą, dirba Studijų kokybės vertinimo centre. Daumantas, baigęs VGTU Statybos inžineriją, tapo inžinieriumi konstruktorium. Pagal specialybę dirbo statyboje, sumažėjus statybos poreikiams ir tuo pačiu darbų apimčiai, pradėjo dirbti „Nord“ banko dukterinės įmonės nekilnojamo turto brokeriu. Jūratė – Mykolo Romerio universiteto Psichologijos fakulteto III kurso studentė. Margarita – Baltupių progimnazijos septintokė. Sujaudino sūnaus Daumanto prie karsto duobės pasakyti žodžiai – atsisveikinimas ir priesaika tėveliui. Sūnus kalbėjo apie laimę augti puikioje katalikiškoje, draugiškoje ir patriotinėje šeimoje. Jo žodžiai skambėjo nepaprastai įtikinamai. Tai buvo retai girdimi tikrai nuoširdūs ir jaudinantys sūnaus žodžiai apie tėvą, jo – vienintelio sūnaus – pažadas rūpintis seserimis ir padėti motinai bei žengti Tėvelio keliu.
Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčios klebonas Virginijus Česnulevičius gruodžio 29 d. laidotuvių šv. Mišių pamokslo metu kalbėjo:
„Edvardai, šis vardas tau buvo duotas Viešpaties, tavo krikšto dieną. Šiuo vardu Viešpats nepaliovė jo šaukęs, kalbėjęs, kaip savo mylimam vaikui. Vedė per gyvenimą. Šiandien Viešpats kaip Tėvas atveria savo rankas, ir šiuo vardu kviečia prisiartinti prie jo. „Edvardai, nebijok. Ateik. Viskas tau yra paruošta“. Kaip galėtų Viešpats užmiršti tuos, kuriuos pats pašaukė gyventi, pašaukė vardu.
Šiandien esame susirinkę prie Edvardo, kad išgyventume savyje tylą, kad melstumėmės Bažnyčios žodžiais, kad priimtume vilties ir ramybės žodžius, kuriuos Dievas nori šiandien mums tarti iš savo gailestingumo... nepaisant mūsų sumišimo, nepaisant mūsų klausimų ar galbūt net abejonių, būkime tikri, kad Dievo meilė mūsų neužmiršta, nepalieka... Su dideliu pasitikėjimu, kreipkimės į Dievą maldoje ir per Jo prisikėlusį Sūnų prašykime atleisti visas Edvardo nuodėmes ir priimti į Tėvo namus danguje...
Mes esame šiandien čia, kadangi kartu su Edvardu keliavom. Labai norėčiau, kad kiekvienam iš jūsų atsivertų akys, ir pamatytumėte, atsimintumėte Edvardo šypseną, tuo pačiu - Dievo šypseną. Dievas šypsosi kiekvieną kartą, kai mato, kad jo meilė viešpatauja. Labai norėčiau, kad atpažintumėte Edvardo veiksmus, žodžius, jautrius, atidžius mums, kad juose atpažintume Dievo artumą. Dievas atsiskleidžia visada per žmogų, nes sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. Te mūsų širdys būna užsidegusios, kai Jėzus mums padeda suprasti Raštų prasmę, te mums atsiveria tikėjimo akys, kai Jėzus laužys duoną“.
Bičiuliai liudija:
Doc. dr. Vladas Terleckas su Edvardu artimiau ėmė bendrauti maždaug nuo 2000-ųjų metų. Po jo straipsnio „Kultūros baruose“ apie Voldemarą, prisistatė Edvardas Kriščiūnas ir išgyrė straipsnį. Tada, kaip pasakoja V. Terleckas, jis „įklimpo“ į istoriją. Jų bendravimas buvo labai produktyvus – praturtindavo – tai bendravimo vertybė. Į pokalbius įsijungė ir Ipolitas Ledas – visi trys turėjo apie ką pakalbėti, padiskutuoti. Edvardas – filosofinio mąstymo asmenybė, gerai susipažinęs su pasauline filosofine mintimi, tad per trumpą laiką iš Edvardo buvo galima sužinoti daug faktų apie asmenybes, istoriją – ko nesužinosi skaitydamas. V.Terlecką žavėjo Edvardo rūpestis tautos reikalais, kalbos išsaugojimu. Itin vertinga, kad jis šį rūpestį ne tik skleidė paskaitose, bet ir vykdė atitinkamas akcijas. Jis studentams drąsiai kalbėjo apie Kalvarijas, maldų ir giesmių grožį. Ir ne tik kalbėjo, bet kartu dalyvavusieji Sekminių Kalvarijų Kryžiaus kelyje prisimena Edvardą, nešantį kryžių... V.Terleckas kalba apie Edvardo smalsumą, optimizmą, bičiuliškumą, pagaunančią šypseną, ramų toną ir balsą.
Doc. dr. Algis Kasperavičius susipažino su Edvardu 1976 m. pavasario semestre, kai jis buvo IV kurso studentas. Tada užsiėmimai vyko Saulėtekyje, grįžtant iš paskaitų, iki troleibuso teko paėjėti nemažą kelio gabalą ir įsišnekėti. Dėstytoją patraukė jo betarpiškumas bendraujant, domėjimasis dėstomu dalyku ir istorija apskritai. Vėliau, atsitiktinai susitikę, pasilabindavo. 1978 m. pabaigoje A. Kasperavičius išvyko į aspirantūrą Maskvos universitete. 1980 m. pavasarį ir vasarą dėl Maskvoje vykstančios Olimpiados aspirantai buvo išsiųsti į namus. Algis, grįžęs į Lietuvą, rinko medžiagą VU Mokslinėje bibliotekoje, bet Vilniuje neturėjo kur apsistoti. Atsitiktinai sutiktas Edvardas pasiūlė vietą bendrabutyje, kuriame jis dar buvo registruotas, nors jau su žmona gyveno Baltupiuose. Čia Algis gyveno daugiau kaip mėnesį, bibliotekoje rinkdamas medžiagą disertacijai. 1982 m. grįžęs į Lietuvą Algis glaudėsi pas draugus bendrabutyje ir sutiktas Edvardas pasiūlė: „Algi, gali apsistoti pas mus Baltupiuose – kiekvieno krikščionio pareiga padėti artimam. Kambarys šaltokas, bet juk Tu daugiausia laiko praleidi universitete“. Ir taip beveik iki vasaros atostogų jis nakvodavo Edvardo uošvijoje.
Po to dažnokai abu susitikdavo, bet glaudžiau bendrauti pradėjo nuo 1990 metų. E.Kriščiūnas aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime, A.Kasperavičius – daugiau publicistikoje ir kažkiek Tautininkų sąjungoje, tačiau šios partijos nariu netapo. Dažnai diskutuodavo, daugeliu Lietuvos politikos ir ateities klausimais požiūriai sutapdavo, kartais nuomonės rimtai išsiskirdavo. Tačiau Edvardas, suprasdamas, kad tai doro žmogaus požiūris, niekada nereiškė priešiškumo. Vėliau, Algiui įsijungus į Rimanto Smetonos vadovaujamą Nacionaldemokratų partijos veiklą, jų požiūriai beveik visada sutapdavo. Kartu Algis pastebi, kad keitėsi ir Edvardo pažiūros į taip vadinamus „rusakalbius kolonistus“. Pilietybės suteikimą jiems Edvardas jau priimdavo kaip nekvestionuojamą faktą, o priešiškumo rusų tautai ir kultūrai jis niekada iš viso nereiškė.
Vėliau Algiui kartu su Edvardu teko ne kartą dalyvauti mokslinėse konferencijose VPU. Jis ne visada sutikdavo su pernelyg „originaliais“ Algio vertinimas. Tačiau pastabos būdavo labai draugiškos ir nuoširdžios. Algis prisimena dažnus susitikimus VU profesorių skaitykloje, kur Edvardas turėjo nuolatinę vietą (savo stalą) ir daug dirbo. Drauge diskutuojant ir aptariant politinius šalies ir užsienio įvykius bei vienas kito publicistiką, išgerta daugelis kavos puodelių.
A. Kasperavičius retkarčiais lankydavosi ir Kriščiūnų rūpestingai tvarkomuose namuose, ir puoselėjamame sode. Kaip tik ten, pavėsinėje, Edvardas pasisakė apie savo ligą. Slinko laikas ir susitinkant profesorių skaitykloje ar kur kitur, savo laikysena jis neišsidavė apie progresuojančią ligą. Algį stebino jo dvasios tvirtumas, kuris, tikriausiai, ir palaikė fizinę būklę. Tiktai 2011 m. gruodžio 14 d., paskambinęs telefonu, Algis išgirdo tarsi ir žvalų balsą, bet aplankęs namuose pastebėjo sunkią bičiulio būklę. Tačiau Edvardas pasidžiaugė sužinojęs, kad vienas jam pažįstamas A.Kasperavičiaus doktorantas sėkmingai apsigynė disertaciją. Atsisveikindamas Algis palinkėjo jam tvirtybės, bet paskambinęs pirmąją Kalėdų dieną iš trumpo pokalbio suprato, kad Edvardo būklė tikrai labai sunki. O trečiadienį sulaukė skausmingo žmonos Teresėlės skambučio...
Stanislovas Buškevičius: „Edvardas buvo ne tik politikos bendražygis, bet ir geras bei ištikimas draugas. Mane visuomet žavėjo Edvardo asmenybė: jo tvirtas charakteris, principingumas, reiklumas sau ir kitiems. Tai vienas iš nedaugelio žmonių, kurie savo tikėjimo ir principų neišdavė net sunkiausiomis minutėmis. Edvardas savo asmeniniame gyvenime, darbe ir politikoje taikė aukštus moralės principus. Edvardo mirtis – didžiulė netektis ne tik jo šeimai, partijos bičiuliams, bet ir visiems Lietuvos patriotams,“ – su giliu liūdesiu sakė partijos „Jaunoji Lietuva“ pirmininkas Stanislovas Buškevičius.
Atgal
