In memoriam
12 08. Sigito Gedos išmintį prisiminus
Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis
Viskas įvyko staiga. Tarsi žiemos lopšinė akyse , užmerktose 2008 metų gruodžio12-osios naktį. Trys metai. Įsiliejo poetas į Lietuvos rašytojų kalnelį Antakalnio kapinėse. Baltas lyg gandras, nešantis rasos vainiką po ilgais sparnais. Stelmužės ąžuolas, menantis Žalgirio laukų kovas. Sigitas balsas nenutils niekada – tai šimtmečio poetas.
Sigitas Geda, valstybės laikraščio "Lietuvos Aidas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, 2003 m. gruodis
Valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju poetas dirbo ketverius metus. Jausdamas jo talentą, padėdavau kuo galėjau, leidau nedalyvauti redakcijos gamybiniuose pasitarimuose. Niekada nepagalvojau, kad būdamas iš prigimties stiprios sveikatos, Sigitas nesulauks net 70-ties metų. Visokių bėdų apimtas, tampomas po teismus, per du metus sunyko, liko tik šešėliu to Sigito Gedos, visad besišypsančio, geranoriško, patariančio, atviro žmogaus.
Šią Algirdo Pilvelio fotografiją (1963 m.) S. Geda labai vertino
„Tai gyvenimas šviesoje. Tai yra žinia, kurią esame išgirdę iš jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“, - rašyta Šv.Jono laiške. Ir tai skleidė Sigitas savo eilėraščiuose apie meilę. Su Sigitu buvome sumanę išleisti eilėraščių knygą „50 eilėraščių apie meilę“...
Sūnus Šarūnas Geda, laidojant didį poetą, ašarodamas prasitaria: „Tėvo širdis galėjo plakti dar dešimt metų...“
Keletas nuotraukų tai patvirtina.
Skeletų pasimatymas
Pabarškinkim kaulus, senoji kalė!
kas lieka iš moters - pasaulio skylė,
o žalieji gvazdikai, kadaise pana
siūbavo kaip žardis, aukšta ir plona,
bet skrido per naktį aistri kirmėlė...
Pabarškinkim kaulus, kieno gi eilė!
Kas pirmas išdulkino ją patvory,
paskui jau užgriūdavo trys keturi,
o žalieji gvazdikai, o Dieve, kiauri
tavo šonai, o-o Fransua,
ir tujen ne sykį lindai kaip šuva,
tai kaip tavo kaulai, kalkėta vėlė?
Piliarožių saulė, laiba dilgėlė...
Nuvykit tas žiurkes, užpilkit vynu,
gal kas prisikels iš pilkų pelenų,
o žalieji gvazdikai, einu,
ateinu!.. su tokiais speniais
galėtum nelįst, o Margo, po velniais!
kieno gi eilė! vos pavelka kaulus,
gyvatė! kalė!
Manei iš Vijono sulauksi dainos,
bet meile skeleto - kas apdainuos,
o žalieji gvazdikai... dabar amžinuos
apkabinimuos degsim, Margo,
ar dar mes kur nors susitiksim ? vargu...
Štai purpuro lova, ilsėkis, vėlė,
aplenks tave šiąnakt aistri kirmėlė,
o-o!
20 antinomijų
Tusutvėrei mane ir laikyk.
Nesutvėrei manęs, nelaikyk.
Tudavei man gyvybę ir saugok.
Nedavei man gyvybės, nesaugok.
Tuauginai ir valgydinai mane.
Neauginai, nedavei valgyt.
Tumokei mane ir guodei.
Nemokei ir neguodei.
Tusakei, aš gražus ir garbingas.
Negražus, negarbingas.
Tuliepei man pratęsti pasaulį.
Neliepei.
Tusakei, turiu galvą, lūpas, akis.
Neturiu nei galvos, nei lūpų.
Tusakei įdėjęs man širdį.
Neįdėjai širdies.
Tusakei, turiu ką mylėti.
Neturiu ką mylėti.
Tusakei, aš žmogus.
Ne žmogus.
Tusakei, esu vyras.
Ne vyras.
Tusakei, esu moteris.
Ne moteris.
Tusakei, kad man reikia turėtidraugų.
Nereikia.
Tusakei, kad aš privalau žudyti.
Nežudysiu.
Tusakei, kad pasaulis nesveikas.
Nesveikas.
Tusakei, kad aš greitai mirsiu.
Nemirsiu.
Tusakei, kad mane mylėsi.
Mylėsi.
Tusakei, kad mane išduosi.
Išduosi.
Tusakei ką sakei tą sakysi?
Nesakysiu.
Atgal
.jpg)
