VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09 06. Pasaulinio karo išvakarėse virš Ispanijos buvo giedras dangus. Antra dalis (2)

Dr. Petras Stankeras

Pradedant nuo XVIII amžiaus Rusija laikė savo pareiga aktyviai kištis į visus europinius konfliktus. Vienintelė valstybė, kuri ideologiniais bei politiniais sumetimais atvirai rėmė Ispanijos Respubliką, ir buvo Rusija, tuometinė Sovietų Sąjunga, nuo 1936 metų rugsėjo mėnesio užmezgusi su ja diplomatinius santykius. Nuo 1936 metų rugsėjo mėnesio pabaigos Rusija nuoširdžiai, nors ne visai oficialiai, Respublikai siuntė žmones ir medžiagas.

Rugsėjo mėnesio pabaigoje į Ispaniją atvyko 200 sovietinių lakūnų savanorių. Iš SSRS buvo gabenami 475 koviniai lėktuvai, bet dalis jų buvo sulaikyta Prancūzijoje. Tik per 1936 metų spalio mėnesį Ispanijos kovotojams Sovietų Sąjungoje buvo surinkta ir perduota 47 milijonai rublių. SSRS laivai nugabeno į Ispaniją tūkstančius tonų krovinių, nupirktų už šiuos pinigus. Atgal laivai atvežė daug Ispanijos vaikų, kurių tėvai žuvo kovodami su frankistais: pirmas toks „vaikų“ laivas atplaukė iš Valensijos 1937 metų pavasarį - atvyko vaikai nuo 3 iki 16 metų amžiaus. Liepos mėnesį dar pusantro tūkstančio vaikų buvo atplukdyta į Kronštatą. Iš viso į Sovietų Sąjunga buvo atgabenta apie 3 000 ispaniškų našlaičių. Mažiems ispanams SSRS buvo įsteigta 15 vaikų namų. Taip vadinamojo Didžiojo Tėvynės karo metais Sovietų Sąjungos pusėje kovojo 800 ispanų: 151 iš jų žuvo, 15 dingo be žinios.

Nepaisant įvairių kliūčių, Sovietų Sąjunga per visą pilietinį karą suteikė ispanų respublikonams apčiuopiamą pagalbą: 806 lėktuvus (daugiausia naikintuvus), 362 tankus, 120 šarvuočius, 1555 patrankas, apie pusę milijono šautuvų, 340 granatsvaidžių, 15 113 kulkosvaidžių, 20 486 sunkiuosius kulkosvaidžius, 340 minosvaidžių, 500 tūkstančių granatų, 110 tūkstančių aviacinių bombų, 3,4 milijono sviedinių, 862 milijonus šovinių, 1500 tonų parako, torpedinius katerius, priešlėktuvinius prožektorius, automobilius, radijo stotis, torpedas, kurą.

Visą šį nemažą karinį turtą SSRS skyrė Ispanijos Respublikai, bet tai nereiškia, kad respublikonai jį gavo. Šias materialines vertybes nugabenti į paskirties vietą buvo labai sunku ir rizikinga. Ispanijos krantus bei oro erdvę blokavo vokiečių ir italų laivai bei lėktuvai. 1937 metų pavasarį „nežinomi“ laivai Viduržemio jūroje pradėjo piratinius veiksmus prieš sovietinius transporto laivus. Buvo nuskandinti „Timiriazevas“ ir „Blagojevas“. Iki gegužės 4 dienos frankistų povandeniniai laivai 86 kartus atakavo sovietinius prekybinius laivus, 3 iš jų nuskandino, o 4 sulaikė ir atlydėjo į nacionalistų kontroliuojamus jūrų uostus.  

Be ginklų SSRS pateikė respublikonams kitų prekių, ypač maisto produktų. Tiktai 1937 metais buvo pateikta 457 904 tonų įvairių prekių bendrai 92 444 000 rublių sumai. Visa ši įvairiapusė pagalba leido respublikonams tris metus vesti įnirtingą kovą su dešiniaisiais šalies viduje ir išoriniu tarptautiniu fašizmu.

Dauguma istorinių šaltinių nurodo, kad Ispanijos pilietiniame kare dalyvavo 3 tūkstančiai taip vadinamųjų „savanorių“ iš Sovietų Sąjungos. Naujausi Rusijos šaltiniai nurodo, kad Ispanijos karo laukuose kovojo 2065 sovietiniai savanoriai, tarp jų – 772 lakūnai bei 351 tankistas, 222 kariniai patarėjai ir instruktoriai, 77 jūrininkai, 100 artileristų, 156 ryšininkai, 52 kiti kariniai specialistai, 130 inžinierių ir aviacijos pramonės darbuotojų bei 204 vertėjai. Vienu metu Ispanijoje būdavo nuo 600 iki 800 rusų savanorių. Apie sovietinių savanorių nuostolius irgi nėra tikslių duomenų: manoma, kad žuvo nuo 157 iki 200 karių. Dabartiniai Rusijos Federacijos šaltiniai nurodo, kad 189 sovietiniai kovotojai žuvo mūšiuose, o 59 iš jų už kovas Ispanijoje gavo Tarybų Sąjungos Didvyrio vardą. Yra žinoma, kad žuvo kas šeštas lakūnas ir tankistas.

Ispanijos giedrame danguje ypač pasižymėjo sovietiniai naikintuvai I-16, respublikonų vadinamais „asiliukas“, o frankistų – rata (žiurkė). Dangaus platybes raižė arti 300 šių „padarėlių“. I-16 suartėdavo su priešo eskadrile, skrisdami pažeme, o po to netikėtai atakuodavo iš apačios. Ispanams tai priminė velniškas žiurkes, iššokančias tiesiog iš po kojų. Įdomu pažymėti, kad sovietinių karo lėktuvų uodegas puošė ne raudonos žvaigždės, o Mikki-Mausai. Pilietinio karo metu respublikonų aviacija laimėjo 345 oro mūšius (iš jų 213 sovietiniai lakūnai), o frankistų aviacija – 695 oro mūšius.

Stalininės Rusijos sprendimas padėti respublikinei Ispanijai buvo pragmatinis. Dalis Ispanijos Respublikos centrinio banko rezervinio aukso (510 tonų – du trečdaliai pagal dydį ketvirtų pasaulyje aukso atsargų centriniame banke) 1936 metų spalio 26 dieną buvo išsiųsta saugoti į Odesą ir deponuota SSRS valstybiniame banke. Tuo metu šio aukso vertė buvo 500 mln. dolerių (2008 metų ekvivalentas 14 400 mln. dolerių). Iki tol šis auksas buvo saugomas parako urvuose karinio jūrų laivyno bazėje Kartagene. Sovietų Sąjungos atstovybės atašė, o iš tikro - NKVD rezidentas Aleksandras M. Orlovas, gavo šifruotą nurodymą pasirūpinti aukso atsargų pristatymu į SSRS. Iki uosto aukso luitus tik naktį su išjungtomis šviesomis vežė rusų tankuose. Tris naktis tankų T-26 koloną vairavo patikimi rusų instruktoriai. Toliau Ispanijos auksą vežė sovietiniai laivai: „Kuban“ – 2000 dėžių, „Neva“ – 2697 dėžes, „KIM“ – 2100 dėžių ir „Volgoles“ – 983 dėžes. Netrukus bolševikų oficiozas „Pravda“ pranešė, kad saugumo vyresnysis majoras Nikolskis (A.M.Orlovo vienas iš pseudonimų) apdovanotas Lenino ordinu už svarbios vyriausybinės užduoties įvykdymą.

Tokiu būdu Ispanijos Respublika tapo priklausoma nuo J. Stalino valios. Kai ispanų aukso atsargos Rusijoje pasibaigė, sovietai prigrasino nutraukti visokeriopos pagalbos teikimą. Jis buvo atnaujintas, kai 1938 metų rudenį Sovietų Sąjunga suteikė Ispanijos vyriausybei 85 milijonų dolerių kreditą. Likusi Ispanijoje aukso dalis buvo naudojama ginklų įsigijimui laisvoje rinkoje, daugiausia Prancūzijoje ir JAV. 1956 metais Ispanijos vyriausybė pareikalavo Sovietų Sąjungos grąžinti auksą, tačiau gavo N. S. Chruščiovo neigiamą atsakymą: visas auksas panaudotas, apmokant karinius tiekimus Ispanijai. Be to, įžūliai pareiškė sovietinis premjeras, Ispanija dar liko skolinga Rusijai 50 milijonų dolerių.

Ispanijos vidinio konflikto atžvilgiu įdomią poziciją užėmė tuometinė Lenkijos vyriausybė, kurios simpatijos buvo daugiau F. Franko pusėje negu respublikonų. Kaip rašo lenkų publicistas B. Vološanskis, Lenkija, nors oficialiai buvo neutrali, tylomis pardavė respublikonams gana daug ginklų už solidžią, per 118 milijonų zlotų, sumą. Į Ispaniją iškeliavo 110 tūkstančių kulkosvaidžių, 290 patrankų, 2393 sunkieji kulkosvaidžiai, 64 seni tankai Renault R-17, 515 tūkstančių artilerijos sviedinių ir daug kitokio karinio inventoriaus. Lygiagrečiai šiek tiek ginkluotės buvo parduota ir sukilėliams. Už 22 lėktuvus PWS 10 ir RWD 13, kulkosvaidžių šovinius bei artilerijos sviedinius gauta 2,7 milijono zlotų. Pardavimo sandoriai neoficialiai vyko per Baltijos (Estija) ir Lotynų Amerikos šalis.

Ispanijos pilietiniam karui neliko abejingi ir Lietuvos žmonės. 1936 metų lapkričio 16 dieną valstybės laikraštis „Lietuvos aidas“ rašė: „Kaunas labai domisi Ispanijos įvykiais. Vieno knygyno lange išstatytą Ispanijos karo veiksmų žemėlapį seka ypač vyrai. Pasitaiko, kad kuris nors iš jų, įbėgęs į knygyną, apibara savininką, kam vis dar netiksliai pažymėjo karo jėgų pasiskirstymą, ir paėmęs žemėlapį pats pataiso. Būna ir taip, kad sukilėlių ir vyriausybininkų šalininkai pradeda kautynes prie vitrinos lango“.

Respublikonų pusėje kariavo apie 100 kairiųjų pažiūrų asmenų, kilusių iš Lietuvos. Atskiro karinio dalinio jie nesudarė. Daugiausia jų buvo XIII-oje ir XV-oje interbrigadose, Linkolno ir Adomo Mickevičiaus batalionuose. Nemažai Lietuvos vyrų amžinai liko šioje tolimojoje Pietų Europos šalyje - jie žuvo arba dingo be žinios. Tarp jų – Edvardas Slavinas, XIII-osios interbrigados, vėliau 45-osios divizijos smogiamojo bataliono karys, žuvęs mūšyje prie Ebro upės, Adolfas Pivoriūnas ir kt. 1938 metų balandžio pradžioje Aragono fronte, kovodamas 129-ojoje tarptautinėje Georgijaus Dimitrovo brigadoje, žuvo jaunas lietuvių rašytojas Aleksas Jasutis-Julmis. Pilietinio karo Ispanijoje dalyvis Andrius Bulota savo prisiminimuose rašė: „Vienuoliktoji brigada per vieną mėnesį iš 1900 vyrų neteko apie 900 sužeistais bei užmuštais... Dvyliktoji brigada, atvykusi Madridan, ... iš 1500 vyrų per trumpą laiką neteko apie 800 užmuštais ir sužeistais“. Lietuvos žmonės dalyvavo solidarumo su respublikine Ispanija judėjime. Į pagalbos respublikinei Ispanijai fondą Lietuvoje buvo surinkta 14 000 litų.

Ispanijoje pagarsėjo Rokiškyje gimęs Jakovas Smuškevičius, ispanų vadintas generolu Duglu. Pilietiniame kare respublikonų pusėje kovojo Vilniuje, lietuvių karaimų šeimoje gimęs pats žymiausias sovietinės išorinės žvalgybos agentas Josifas Grigulevičius. Ispanijoje jis likviduodavo akivaizdžius ir idėjinius respublikos priešus, trukdžiusius Ispanijos kompartijai. Ypač komunistų nekenčiamus ir darbininkų dievinamus anarchistus.

Ispanijos pilietiniam karui buvo lemta sugriauti anarchizmą ir kartu itin padidinti iki tol palyginti nereikšmingą komunistų įtaką. Britų profesorius Normanas Daviesas (Norman Davies) rašo, kad 1938 – 1939 metais fašistų propagandos vaizduotas košmaras išties virto tikrove. Pribrendo reikalasliberaliąją vyriausybę pakeisti socialistų ir komunistų koalicija. Juo labiau, kad be ginklų J. Stalinas į Ispaniją atsiuntė instruktorių ir NKVD komisarų.

Ispanijos komunistų partija, vadovaujama respublikinės vyriausybės vyriausiojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais, o faktiškai - NKVD rezidento A. Orlovo („Švedas“), 1937 metų gegužės 15 dieną nuvertė socialistinį premjerą Largo Caballero (Francisco Largo Caballero), kuris labai netiko J. Stalinuidėl savo autoriteto, dėl savarankiškumo bei gaunamos paramos iš profsąjungų pusės. 1937 metų gegužės 17 dieną Ispanijos vyriausybei ėmus vadovauti daktarui Chuanui Negrinui (Juan Lopez Negrin), viršų joje paėmė komunistai – kietos linijos šalininkai, o valstybinę saugumo agentūrą SIM (Karinių tyrimų tarnyba) ėmė tiesiogiai kontroliuoti sovietinė GPU. Priešingai L.Caballero, Ch. Negrinas buvo intelektualas be politinio užnugario ir, kaip taikliai savo laiku išsireiškė Vladimiras Leninas, „naudingas idiotas“. Jis tapo marionete J. Stalino rankose, o betarpiškai – Sovietų Sąjungos NKVD rezidento Ispanijos Respublikoje A. Orlovo. Prasidėjo komunistinis teroras. Ch. Negrinas tylėdamas leido komunistams, vykdantiems Maskvos nurodymą, susidoroti su taip vadinamaisiais „priešais iš kairės“: buvo išžudyti visi anarchistiniai ir trockistiniai politiniai veikėjai, daugelis kairiosios nekomunistinės milicijos vadų ir netgi eilinių kareivių. Dėl to daugelis intelektualų ir rašytojų, pradėjusių karą respublikonų pusėje, pavyzdžiui, Georgeas Orwellas, tapo antikomunistais. Šia prasme Ch. Negrinas yra atsakingas už komunistų įvykdytus nusikaltimus. Jis daug laiko praleisdavo užsienyje, palikdamas faktinę valdžią komunistų vadovybės rankose. 1938 metų balandžio 5 dieną Socialistų ministras Indalecio Prieto palieka gynybos ministro pareigas, nes negali sustabdyti komunistų ir sovietinių patarėjų įtakos armijoje stiprėjimo.

Respublikonai, nepaisant gautos pagalbos, iš pat pradžių vedė gynybinius, ariergardinius mūšius, stengdamiesi nutolinti pralaimėjimą. Šiandien aišku, kad jie taip darė iš savo silpnumo. Ne taip kaip nacionalistai, turėję vieną karinę ir politinę vadovybę, respublikonai buvo politiškai susiskaldę ir, nepaisant komunistų indėlio į šį reikalą, nesugebėjo suformuoti vienos karinės doktrinos ir strategiškai vadovauti. Daugiausia, ką jiems pavyko pasiekti, buvo tai, kad jie kartkarčiais atmušdavo potencialiai lemtingus priešininkų puolimus, šitaip pratęsdami karą, kuris kuo puikiausiai galėjo efektyviai baigtis 1936 metų lapkričio mėnesį Madrido paėmimu.

Kovos vyko ilgai, su pertraukomis, dažnai be tvarkos. Padrikų ir įnirtingų susirėmimų būta daugiau nei paruoštų kompanijų ar gerai suplanuotų mūšių, rašo N. Daviesas. Užnugaryje abi pusės žudė belaisvius ir civilius gyventojus. Kai frankistai įsitvirtino palei Portugalijos sieną ir dėl respublikonų pėstininkų ir tankistų nesusikalbėjimo užėmė itin svarbią Toledo tvirtovę, jie sugebėjo pamažu apsupti vyriausybės citadeles šiaurinėje pakrantėje. Frankistų kariuomenė įsikūrė Burge, jos štabas – Salamankoje, o vyriausybė – Valensijoje. Nacionalistai metus laikė apsiautę Ovjedą, 1938 metais vyko veržlios operacijos, siekiant kontroliuoti Ebro pakrantes ir Teruelio tvirtovę. Sausio 8 dieną respublikonai užima Teruel, tačiau jie baiminasi būti apsupti. Vasario 22 dieną frankistai šią tvirtovę atsiėmė atgal. Vien šių mūšių metu, nuo 1937 metų gruodžio 15 dienos iki 1938 metų vasario 22 dienos, respublikonų nuostoliai buvo 60 000 žuvusiais, sužeistais ir belaisviais, o nacionalistai neteko 50 000 karių.

1938 metų balandžio 15 dieną frankistų pajėgos pasiekia Viduržemio jūrą ir padalina Respubliką į dvi dalis. Vasarą, liepos 24 dieną, respublikonai, kuriems grėsė neišvengiamas pralaimėjimas, surengė didelį puolimą ties Ebro upe. Čia įvyko pats didžiausias Ispanijos pilietinio karo mūšis. Respublikonų Liaudies armijos generalinio štabo aukštas karininkas išdavikiškai nusiuntė tankų brigadą į pelkes, kur sunkios mašinos, savaime aišku, tapo neveiksmingos, o jų ekipažai buvo iššaudyti. Nacionalistų artilerija ir jų ištikimų sąjungininkų vokiečių pikiruojančių naikintuvų Ju-87 oro atakos palaužė Liaudies armijos pasipriešinimą ir lapkričio 15 dieną respublikonai buvo priversti atsitraukti nuo Ebro. Abiejų pusių nuostoliai buvo įspūdingi ir sunkiai suskaičiuojami. Liaudies armija neteko užmuštais nuo 10 000 iki 30 000 karių, sužeistais nuo 20 000 iki 34 000 karių, 19 563 kareiviai ir karininkai pateko į nelaisvę, sunaikinta 70 lėktuvų. Generolo F. Franko ginkluotosios pajėgos neteko 6 500 karių užmuštais, 30 000 sužeistais, 5 000 pateko į nelaisvę, numušta 50 lėktuvų.

1939 metų sausio 26 dieną apgulties neatlaikė ir kapituliavo Barselona, kur nuo 1937 metų spalio 31 dienos posėdžiavo respublikonų vyriausybė. Komunistuojanti vyriausybė pabėgo į Figueras, kur premjeras Ch. Negrin toliau priešinosi. Netrukus visa Katalonija pateko į F. Franko rankas. 450000 ispanų respublikonų armijos karių pareina į Prancūziją, kur yra internuojami.Vasario 14 dieną atsistatydina antrasis ir paskutinysis Antrosios Ispanijos Respublikos prezidentas Manuel Azana (Manuel Azana y Diaz).

Madride vyksta aršios kovos tarp komunistų ir Ch. Negrino priešininkų. Esant katastrofiškai padėčiai fronte, kai Madridas jau buvo apsuptas nacionalinių F. Franko pajėgų, 1939 metų kovo 5 dieną pulkininkas Zigismundas Kasado (Segismundo Casado) Madrido respublikonų zonos viduje organizavo valstybinį perversmą, nukreiptą prieš premjerą Ch.Negriną. Tai tapo galutine respublikonų kapituliacijos priežastimi.

Galų gale, kovo 28 dieną, nuo komunistų priespaudos išvaduojama Ispanijos sostinė – Madridas, ir kovo 29 dieną Ispanijos gelbėtojo generolo F. Franko kariuomenė triumfuodama įžengė į miestą, kur Liaudies fronto Gynybos tarybos likučiai pasmerkė komunistus. Pergalės parado metu F. Franko paskelbė savo šūkius: „Hay orden en el pais“ („Šalyje tvarka“) ir „Espana, una, grande, libre“ („Ispanija viena, didi ir laisva“). Kovo 31 dienąfrankistai užima visą Ispanijos teritoriją. 1939 metų balandžio 1 dieną oficialiai baigiamas pilietinis karas Ispanijoje. Įspūdingospergalės proga Trečiojo Reicho vadovas A. Hitleris ispanų tautos vadui F. Franko padovanojo įspūdingą šešių ratų šarvuotą „Mersedes“ tipo automobilį.

Treji kančių metai (986 dienos) baigėsi triuškinančiu kairiųjų jėgų pralaimėjimu: respublikonai nesugebėjo sutelkti vieningos ir veiksmingos demokratijos. Kai kurių istorikų nuomone tai, kad Ispanijos Respublika pralaimėjo 1936-1939 pilietinį karą, didžiąja dalimi buvo nulemta to, kad JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija kare išliko neutraliomis, tuo tarpu kai Vokietija ir Italija generolo F. Franko sukilimui teikė didelio masto pagalbą.

Atgal