VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Įvykiai

10.02.Paminklas LAISVĖS KOVOTOJAMS

Irena Montvydaitė – Giedraitienė  

 „Žuvę už Lietuvos laisvę -  amžinai gyvi“ -  šiežodžiai     užrašyti ant paminklo  Šilalės r. Laukuvos sen. Gatautiškės k., skirto Lietuvos partizanams Žemaičių apygardos 65 – ioms žūties metinėms paminėti. Lietuvoje Sovietinės okupacijos metais  veikė ginkluoto pasipriešinimo devynios apygardos. Žemaičių apygarda raudonojo okupanto sunaikinta paskutinė.1953 m. rugpjūčio 23 d. vakare,  tarp Lūkšto ir Paršežerio  ežerų, einant per kūlgrindas,  išduoti žuvo apygardos vadas pulkininkas Vladas Montvydas – Žemaitis, žuvo ir jo adjutantas  Bronius Alūza – Bedalis.

                Visais laikais lietuviai gerbė kovotojus  dėl nepriklausomybės, jei ir nesisegdavo laimėti kovų. Lietuvos partizanai buvo savanoriai kaip ir 1918 m, atstatant Lietuvą. Jie norėjo būti savo krašto šeimininkais. Okupantai plėšia, žudo, naikina papročius.  Partizanų gyvenimo sąlygos kovai prieš militaristinę respubliką  buvo sudėtingos, miškuose, šaltuose rūsiuose...Kiek sielvarto patyrė partizanų  Motinos, matančios nuogus išniekintus sūnų kūnus ant gatvių grindinių. Nei viename kare, kaip šiame partizaniniame kare nebuvo tyčiojamos iš pralaimėtojų.

        Partizanų kova – šventa kova, jie užsitarnavo pačio gražiausio įamžinimo. Mes privalome jų atmintį įamžinti ir palikti ateities kartoms. Partizanai  atidavė brangiausi turtą  gyvybes.

           Partizaninio karo pradžia Žemaitijoje.   1944  m. vasara buvo karšta:  išdžiūvo šuliniai, suskeldėjo žemė, per anksti pagelto javų varpos. Žemaitijos krašto gyventojai su nerimu žvelgė į dangų, laukė lietaus, o girdėjo lėktuvų ūžesius ir karo pabūklų dundusius. Artėjo antroji rusų okupacija. Žemaičiai dar nebuvo užmiršę 1940 m  raudonojo okupanto žiaurumus, trėmimus, Rainių tragedijos..

       .Daugelis žemaičių ruošėsi palikti gimtines trauktis į Vakarus. Vladas Montvydas pasirinko kitą kelią – tėvynę nuo okupantų ginti gimtajame krašte. Vis rečiau  ir rečiau dirbdavo su samdyta šeimyna savo klestinčiame ūkyje, skirdavo laiko pasiruošimui artėjančiai okupacijai. Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti LLA Vanagų grupę. Priesaika karių būdavo priimama V.Montvydo namuose. Karinės taktikos apmokydavo jaunuolius artimuose miškeliuose. Ruošė ginklo ir maisto atsargas.1944 m. rugpjūčio mėnesį, dar į Žemaitiją nebuvo įžengusi Raudonoji armija, Kazys Veverskis Lietuvos laisvės armijos įkūrėjęs, Platelių miškuose, Plungės r. organizavo LLA karių Vanagų apmokymus. V. Montvydas su bendražygiu Stasiu Beniuliu šešiais vežimais  ir kooperatyvo sunkvežimiu malkom kūrenamu, suorganizavę kaimo jaunuolius išvyko į karinius apmokymus. Vadovybė nutarė nestoti prieš milžiniškas Raudonosios armijos pajėgas. Apmokyti kariai, priėmę priesaikas, buvo siunčiami į savo rajonus pradėti partizaninį karą.  Lietuvos laisvės armija laikoma partizaninio karo pradininkė.

             Spalio mėnesį raudonasis okupantas jau trypė Žemaitiją ir rudąjį okupantą vijo į Vakarus. Lapkričio mėnesį  pirmas susirėmimas Vlado Montvydo su okupacine kariauna prie išduotos slėptuvės. Mūšis buvo sėkmingas. Prieš akis devyni partizanavimo metai ir susirėmimai su niekšingo okupanto tarnais. Sudeginta pavyzdinga sodyba, rūpestis penkiais mažamečiais vaikais. Visus sunkumus atlaikyti padėjo patriotiškai nusiteikia Žemaitijos ūkininkai. Jie vaikus svetimomis pavardėmis leido į kaimo mokyklas, rūpinosi jų sveikata. Padėjo išsisaugoti ir pačiam partizanui.

         Ginkluotasis partizaninis karas ėjo į pabaigą NKVD  kariauna nepajėgdama sunaikinti nesugaunamą partizaną pradėjo organizuoti agentų pulkus. 1951 – 1953 m. jų buvo užverbuota apie 30, įvairiais slapyvardžiais: Birutė, Mama, Gegutė, Tėvas ir t.t. Tačiau nei vienas agentas neišdavė, bet atvirkščiai pranešdavo apie pavojus. Partizano sunaikinimui   čekistai  savo agentams pradėjo įdavinėti specialius preparatus: Neptun 12,  22, 28... Tai buvo užmigdantys arba nervų sistemą paralyžiuojantys chemikalai. Jie panaudojami su maistu arba sudrėkinami kilimėliai, kad užuostų šunys. Tačiau nei vienas agentas  šitų preparatų nepanaudojo. Enkavedistų viršininkai apgailestaudavo, kad Montvydas pasinaudodamas karinių operacijų silpnumu ir patikimų savo ryšininkų tinklų išvengia sunaikinimo operacijų.

          Labiausiai enkavedistus piktino tarp gyventojų platinama pogrindžio spauda.  Spaudoje atsispindėjo okupanto niekšybės ir lietuvio siekis laisvės. Šios spaudos bijojo labiau nei šaunamo ginklo V. Montvydas nemėgo akcijų per kurias gali nukentėti gyventojai, be to saugojo ir partizanines pajėgas. Tikėjo, kad laisva Lietuva bus tik po trečio pasaulinio karo.

       Okupanto tarnams visos kombinacijos  sunaikinti nesugaunamą partizanų vadą ir jo leidžiamą spaudą žlugdavo. Gal tai lėmė ne tik sėkmė, orientacija, bet ir Žemaitijos krašto žmonių meilė sąžiningam, autoritetą turinčiam partizanui. Pamenu, kaip būdavo laukiama „Dėdės“ apsilankymo Jis paguosdavo karo ir kolektyvizacijos nuvargintą valstietį, skatindavo nenustoti vilties, tikėti ateitimi būsime laisvi.

         V. Montvydo iniciatyva Varnių ir kitose gimnazijose  buvo įkurtos pogrindžio organizacijos. Buvę gimnazijos mokiniai ir jau pradėję studijuoti gaudavo užduoti sukurti pogrindžio organizacijas aukštosiose mokyklose Jis patikėjo jaunimu, jauni žmonės dirbo štabe.

       Kai partizaninis karas blėso, jaunimas buvo nusiteikęs patriotiškai, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tradicijų tesėjo turėjo būti jaunimo organizacija VYČIŲ SĄJUNGA. Jau 1953 m. Žemaičių apygardoje 11 jaunuolių buvo davę priesaiką. Kitos apygardos buvo sunaikintos.

    Praėjo 65 m.  nuo skaudaus tautai laikotarpio. Lietuva atgavo laisvę ir be trečio pasaulinio karo.            Vlado Montvydo  gimtajame Gatautiškės kaime, prie kelio Laukuva – Varniai, Varnių gyventojo, politinio kalinio sūnaus Stanislovo Zajančausko padovanotoje nenaudojamos  sodybos kieme pastatytas akmens paminklas, liudijantis ilgaamžiškumą.

             Pagerbimo iškilmės

      2018 m. rugpjūčio 25 d. minėjimo renginio dalyviai pasimeldę už žuvusius laisvės kovotojus, Laukuvos šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje, nuvyko prie paminklo. Paminklą atidengė LLA sąjungos pirmininkė Irena  Montvydaitė Giedraitienė  ir LPKTS,   LLA sąjungos tarybos narys Antanas Rašinskas. Paminklą pašventino LLA sąjungos kapelionas, šv. Jurgio konvento gvardionas dr.kun. Paulius Saulius Bytautas. Paminklo papiedėje pražydo gėlės, sužibo žvakutės. Prie paminklo  Prisiminimais pasidalijo prieš 65 m buvęs ryšininkas Vytautas Dinapas, pogrindžio spaudos poetė, ryšininkė, politinė kalinė Teresė Ūksienė  papasakojo labai jautrius prisiminimus apie Lietuvos partizanų Žemaičių apygardos vadą Vladą Montvydą – Žemaitį. Šilalės Garbės pilietis, prof. Petras Bielskis prisiminė Vlado Montvydo skatinimą jaunimą mokytis ir ruoštis darbui laisvoje Lietuvoje. Kalbėjo ir kiti dar prisimenantis apygardos vadą. Buvo pristatytas Telšiuose gyvenantis Stanislovas Bidva, kuris 1947 m.  V.Montvydo  iniciatyva kartu su sesute Elena, buvo pavogti iš tremties. V. Montvydas  patikimus ryšininkus siuntė į Komijos ASSR vežti tremtiniams surinktus iš gyventojų   lietuviškus pasus. Naujieji pasų šeimininkai kelionėje nekėlė įtarimų, apytikriai atitiko metai, nuvargusius tremtinių veidus dengė skurdi žieminė apranga.

       

Renginio akimirkos

  Vlado Pūtvio – Putvinskio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius perskaitė pareiškimą dėl Varnių šaulių 804 – sios kuopos pavadinimo Vlado Montvydo – Žemaičio vardu.. Šiam pasiūlymui visi dalyviai pritarė plojimais. Minėjimo iškilmes praturtino Palangos kultūros centro Jūros šaulių vyrų choras vadovas Ringaudas Juozapavičius.

           Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungos pirmininkė Irena Montvydaitė Giedraitienė nusipelniusius asmenis apdovanojo naujai sukurtais Žemaičių apygardos medaliais – atminimo kryžiais. Pirmasis apdovanojimas atiteko Steponui Gečui, po mirtines. 1953 m. vasario 16-os dienos proga apygardos vadas Vladas Montvydas – Žemaitis  apdovanojo „ Laisvės kovos kryžiaus medaliu,“ - kaip Žemaičių apygardos talkininką Plieną, už nenuilstamą ir pastovų darbą, talkininkaujant Laisvės kovoje. Įteikė padėkos raštą. Medalį sakė įteiks kai nebus Lietuvoje  tarybų valdžios. Praėjus 65 metams, nuo tų dienų Vlado Montvydo dukra Irena Giedraitienė įvykdė savo tėvuko nurodymą. Rastus archyvuose  liudijimų kopijas su autentiškais apygardos vado parašais ir anspaudai, įteikė naujai sukurta medalį. Apdovanojimą priėmė Stepono Gečo žmona. Taip pat medaliu apdovanota LPKTS Šilalės filialo pirmininkė Teresė Ūksienė, už knygų Erškėčių keliu leidybą .Apdovanotas Lietuvos  politinių kalinių Mažeikių sk. pirmininkas ir LLA narys Albertas Ruginis, už straipsnius apie Mažeikių krašto partizaninio karo aprašymus. Antanas Ivinskis Varnių vyskupijos muziejaus direktorius už Varnių krašto rezistencijos įamžinimus.  Medaliais apdovanoti ir kiti nusipelnę  renginio dalyviai.

            Šio garbingo minėjimo renginio dalyviai buvo pakviesti pasivaišinti kareiviška košę ir arbata.

Atgal