VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

08 09. Dviračių ir pėsčiųjų takais po Nidą ir jos apylinkes

Algimantas Indriūnas

Apžiūrėję saloje prie Pervalkos švyturį, toliau pedalus mynėme per Pervalką link Preilos. Preiloje apžiūrime tik Neringai būdingus pastatus, pasigrožime marių panorama ir patraukiame link Nidos. Privažiuojame Senosios kopos Vicokruogo kopą. Tai aukščiausia kopa - 67,2 m - visoje Kuršių nerijoje. Pavadinimas kilęs iš kuršiško žodžio „veco“ -  „senas“ ir „kruogs“ - „smuklė“, primenantis kopos papėdėje buvusią smuklę 19 a. pabaigoje, kopa apsodinta kalnine pušimi. Ši teritorija Karvaičių kraštovaizdžio draustinis, kurio plotas - 3043 ha. Ši kopa - valstybinis gamtos paminklas.

Kad būtų sumažintas galimų užpustymų pavojus ir smėlynai būtų apsaugoti nuo per didelio įkaitimo ir išdžiuvimo, apsodintas smėlynų paviršius buvo apdengtas smulkiomis medžių šakutėmis.

Pamynę dviračius, privažiuojame Bulvikio įlanką, o neužilgo ir patį Bulvikį - iškišulį, ragą, kuris giliai įbridęs į marias.

Toliau pro Nidos aerouostą takas veda į Purvynės gatvę. Čia jau Nida. Išvystame Kuršių marių platybes. Pasukame į Skruzdynės gatvę. Čia, ant aukšto kalno, stūkso Tomo Mano namas - muziejus. Vakare čia klausomės Tomo Mano festivalio koncerto.

Pavažiavus toliau, įvažiuojame į Pamario gatvę. Dešinėje, ant kalniuko, Neringos istorijos muziejus, o kairėje, žemiau, buvęs H. Blodės viešbutis, dabar muziejus. 1867-1944 m. čia lankėsi ir kūrė įžymūs dailininkai (daugiausia vokiečių ekspresionistai), rašytojai, poetai muzikai. Šis viešbutis buvo vadinamas menininkų namais.

Pavažiavę toliau, išvystame ant kalnelio rymančią mūrinę, raudonų plytų, liuteronų evangelikų bažnyčią. Pastatyta 1888 m. Valstybės saugomas kultūros paminklas. Čia pat senosios Nidos kapinės. Jos yra istorijos paminklas. Čia išsiskiria Klaipėdos krašto, ypač Kuršių nerijos, senieji antkapiniai paminklai, vadinami krikštais. Jie statomi ant kapo mirusiojo kojūgalyje.

Krikštai - tai įvairiai profiliuotos išdrožtos lentos: vaizduojančios žirgų, augalų, paukščių ir kt. siluetus. Čia pradėta laidoti 732 m. Kapinės restauruotos 1975 m.

Apžiūrime Neringos gintaro muziejų. Čia daug įvairių eksponatų. Kai kuriuose gintaro gabaluose matyti įvairių muselių, net driežų.

Pravažiuojame Neringos muzikos mokyklą ir įvažiuojame į Nidos centrą. Čia įsikūrusi merija, Nidos kultūros ir turizmo centras „Agila“, parduotuvės. Visai čia pat - Nidos prieplauka ir Žvejų kaimelis. Jis įsikūręs Naglių ir Luotmiškio gatvėse. Dešinėje, ant Urbo kalno, kurio aukštis 51 m, stovi Nidos švyturys, kuris yra navigacinis ženklas, padedantis orientuotis jūreiviams Baltijos jūroje.

Pirmas Nidos švyturys, siekęs 27 m aukštį, pradėjo veikti 1874 m. spalio 24 d. Link jo vedė 200 laiptelių. 1945 m. buvo susprogdintas, bet tais pačiais metais pastatytas laikinas medinis. 1953 m. atstatytas mūrinis, o 1958 m. sumontuota nauja optika.

Dabartinio švyturio aukštis - 29,3 m. Švyturys įrašytas į pasaulio ženklų knygas. Kitoje pusėje kelio matyti naujamadiška katalikų bažnyčia.

Pasukame į Žvejų kaimelį. Čia rudos spalvos čerpėmis dengti namai, architektūros paminklai, saugomi valstybės. Grožimės vėtrungių ir „Žvejo etnografine sodyba“ muziejumi. Kuršių marių žvejai nuo seno turėjo tik šiam vandens telkiniui būdingas būrines valtis - kūrėnus. Kiekvienas kūrėnas ant pagrindinio stiebo nešdavo iškeltą „karūną“ - iš medžio lentos išpjaustinėtą ir nuspalvintą vėtrungę. Meno požiūriu tai unikalus Lietuvos tautodailės reiškinys. Jos rodė ne tik vėjo kryptį, bet identifikavo burlaivį.

Iš žvejo kaimelio pėsčiųjų taku pasukame link kopų. Perėję pušyną, patenkame į sauspelę. Čia auga sausų vietų augalai, tai smiltyninis skamanis, pievelę puošia čiobreliai, vienagraižės kudlės žiedynai, styro smiltyninio šepetuko kupsteliai. Auga didysis burškutis bei paprastoji akišveitė, linguoja smilgos. Auga kerpės, gybai. Nuostabus peizažas.

Prie marių, netoli kopų, jau drėgnesnė vieta. Čia auga lapuočiai medžiai, daugiausia alksniai, berželiai, taip pat nendrės. Šiose vietose auga triskiautis lakišius, raudonuoja paprastosios rauduoklės, vilnija balsvai rausvos pūkuotosios vilniūnės šluotelės.

Čia galima pastebėti moliuskų kriauklių ir iki 1 cm ilgio vėžiukų.

Toliau 186 laipteliais kopiame į Parnidžio kopą. Nuo jos vakaruose matyti putojanti Baltija, o rytuose ramiai švytinčios marios. Pietuose plyti smėlio kopos, jose - mirties slėnis. Čia 1870-1872 m. buvo Prūsų- Prancūzų karo belaisvių stovykla. Šiaurėje pušynai ir tarp jų raudonuoja Nidos namų stogai, bažnyčios bokštas, švyturys, prieplauka. Tolumoje galima įžiūrėti Ventės ragą. Po kojomis - smėlynai, virš galvos - giedras, saulėtas dangus.

1995 m. kovo 11 d. ant Parnidžio kopos buvo pastatytas saulės laikrodis-kalendorius, suprojektuotas remiantis tradiciniais gramosukos (saulės laikrodžių kūrimo mokykla) principais. Pastatyta ant Parnidžio kopos, iškilusios 53 m virš jūros lygio. Nuo čia galima stebėti, kaip saulė kyla iš marių ir leidžiasi į jūrą.

1999 m. gruodžio 4 d. obeliską, kuris siekė 12 m aukštį, sulaužė uraganas „Anatolijus“. 2011 m. saulės laikrodis atstatytas.

Toliau mūsų kelionė tęsiasi Pažinties taku. Kylant pažinties taku neretai išgirsi skambią kikilio giesmę. Per valandą jis ją pakartoja apie 400 kartų. Kikilį galima pažinti iš dviejų baltų juostelių ant sparnų. Jo kaimynystėje gyvena paprastoji raudonuodegė. Žiemą cypsi kuoduotoji zylė, kryžiasnapis.

Miške gausu vabzdžių. Čia skraido baltalūpis šoklys, burzgia gražiausias Lietuvos vabalas - margasis grambuolis. Jis įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Iš čia atsiveria Kuršių marios.

Kuršių marios - tai didžiausias Lietuvos gėlo vandens telkinys. Jų plotas - 1610,2 kv. km. Iš jų Lietuvai priklauso apie 413 kv. km. Savo plotu Kuršių marios yra didesnės už visus Lietuvos ežerus kartu paėmus. Kuršių marių ilgis iš šiaurės į pietus - 93 km, o didžiausias plotis - apie 46 km, marių gylis nedidelis, vidutiniškai - 3,7 m.

Veisiasi apie 50 rūšių žuvų; karpių, starkių ir kt. Čia sklando kirai, plaukioja kragai, nebylės gulbės, antys.

Nuo pažintinio tako atsiveria nuostabus Kuršių marių ir Nidos vaizdas. Iš pažintinio tako miško takeliais pasukame į vakarinę Parnidžio kopos papėdę. Čia 1933 m. buvo įkurta Nidos sklandymo mokykla. Aktyviausi nariai buvo J. Pyragis. G. Heidrikas, B. Oškinis, J.Dovydaitis, V.Butkevišius, V. Ašmianskas ir kt. Per šešias vasaras paruošta 282A klasės, 147B klasė ir 79C klasės pilotai, pastatyta 11 įvairių sklandytuvų, pasiekti didžiausi to meto Lietuvos rekordai.

Čia buvo rasta akmens amžiaus gyvenvietė. Ištirta 4640 kv. m, rasta daugiau kaip 100000 puodų šukių, akmens kirvukų, titnago dirbinių, pastatų su židiniais liekanų.

Priešistorėje Kuršių nerija buvo gausiai apgyvendinta virvelinės keramikos kultūros gyventojų, vėlyvajame neolite, baigiantis 3-jam tūkstantmečiui prieš Kristų ir 2-am tūkstantmečiui po Kristaus.

Gyventojai vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste, druskos gavyba, pynimu, audimu, lipdė įvairių formų molinius indus, puošė įvairiais ornamentais, apdirbo gintarą.

Nida vokiečių ordino istoriniuose šaltiniuose paminėta 1437 m. Buvo smuklės, jos skatino gyvenvietės augimą. Buvo pašto tarnyba, susisiekimas tarp Marienburgo Karaliaučiaus ir Rygos. 1475 m. pradėjo veikti Nidos pašto stotis.

Dabartinėje vietoje Nida įsikūrė 1732 m.

„Kuršių nerija tokia įstabi, kad ją būtina pamatyti kaip Italiją, Ispaniją - kitaip siela ilgėsis praradusi tokį stebuklingą vaizdą“, - rašė Julius Theopfil Wentscher.

Tokia yra mūsų nuostabioji Nida ir visa Neringa.

Nemesk dviračių ir pėsčiųjų takelio dėl mašinų kelio.

Atgal