Kelionės
2023.09.02. MADEIRA, MADEIRA, MADEIRA (II)
.jpg)
Alfonsas Kairys
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Madeira garsi savo levadomis (levada - drėkinimo kanalas - aut. past.). Pasigrožėkime jomis. O tam reikia visai nedaug. Pasirinkime vieną maršrutų. Netoli mūsų gyvenamosios vietos - Levada Balcoes. Jau žinojome, kad pietrytinėje dalyje drėgmės mažiau negu Madeiroa šiaurėje: taigi vanduo išbetonuotais arba akmenimis grįstais grioveliais (kanaliukais) (ikiXX a. - mediniais) teka būtent iš ten, kad drėkintų vynuoges (sako - atsivežtos iš Kipro ir Kretos), cukranendres (sako, atsivežtos iš Sicilijos), bananmedžius, ananasus, akį veriančias strelicijas, orchidėjas, bugenvilijas. Einame pėsčiųjų taku, palei žmogaus prakaitu sukurtus kanaliukus, vanduo pralenkia mus ir kviečia eiti pirmyn, nors eiti ne taip lengva, nes tenka žiūrėti ne tik į levadą, bet ir po kojomis... O jis, gėlasis vanduo, skuba pamaitinti žmogų ir augmeniją, lyg ir priminti savo istoriją: esu žinomas nuo 16 a., o paskutines, mane sukūrusias rankas, dar pamenu 1970-aisiais.
Kartu su mumis keliaujantis biologas sako, kad mokslininkai yra suskaičiavę daugiau nei 2000 levadų.
Gerokai pavargę jau kitą dieną nusprendžiame apsilankyti Camara de Lobos. Taip vadinamas vietinių žvejų kaimelis. Anksti kėlęsi pasiekiame ir jį. Mes žinome mūsų žvejų kantrybę (gali laukti, kol užkibs praplaukianti, ir valandas kelias), o čia dar kantresni, nes jų pragyvnimo šaltinis būtent uodeguotosios. Ir laukia svilinant saulei, vėjui šokdinant nemažas bangas. Laukia espados (juodoji kardžuvė - aut. pastaba), žuvies, kurios beveik niekur kitur, išskyrus Japoniją, nepagausi. Teko pamatyti ją vieno laimingojo rankose: didžiulė, didelių akių žuvis, visa juoda: lyg ungurys, lyg nežinia kas. O kad ją dievas atsiųstų, žvejai meldžiasi vietinėj bažnytėlėj. O kad paragautum, nereikia toli eiti: visas paplūdimys ja, džiovinta, nusėtas. Tačiau geriau pasukti į taverną, čia ji išmaniai paruošta ir tikrai skani. O šiaip jos patiekalų beveik kiekviename restorane rasi. Vadinasi, Atlantas kartais dosnus būna!Pastebi ir tai, kad šią salą puošia gausios bananų, ananasų plantacijos.
Ką gi, laikas ir papramogauti. Ar nenorėtumėte paplaukioti su banginiais ir delfinais ar nors patebėti jų keliones.
Aišku, kad taip. Laivu plaukiame žiūrėti, kaip tas atrodo. Mus pasitinka savotiškas šniokštimas: tai, pasirodo, banginių išpurškiamas vanduo. Smagu, tačiau norėjosi ir daugiau pamatyti, deja, nepavyko, nepavyko „užsakyti“ didesnių banginių bei delfinių pasirodymo. Ilgai laukus, pavyktų, bet laikas vis pirmyn ir pirmyn, o jiems visai nė motais, kad tu galėsi nespėti kitur ir kad tu nesusigrąžinsi sumokėtų 35 eurų (vienam asmeniui).
Madeira
Norėtum pasilepinti paplūdimyje. Smėlėtų jų beveik nėra. O jei labai labai nori egzotikos, tai pasieki Porto Cruz miestelį ar bet kokį nors artimesnį ir išsimaudai sūraus vandens baseine (įėjimo kaina - tik 1,50 eur.). Kodėl sūrus? Ogi vanduo į jį patenka tiesiog iš vandenyno. Pasilepink saulėje: čia jos nestokoja (dar pridėk skėtuką už tokią pat kainą). Pabandėme - smagu.
Patingėjome keltu keltis į Porto Santo salą: jos pakrantė smėlėta (pasiekti galėtum trečiadieniais ir penktadieniais aštuntą ryto įsėdęs į keltą ir grįžtum tik vakare): gaila to laiko, kai dar yra kur ir ką pamatyti: juk laiko nesugrąžinsi ir Madeiroje, kaip žmonės sako, su visam nepasiliksi.
Na, o lavos suformuotuose baseinuose (Porto Moniz) jau kitą dieną teko išsimaudyti. Įspūdis: gerai, kad bangos nestiprios buvo, o tai priplotų prie uolų. Kai ramu, tai įspūdinga, nors tą dieną vandens temperatūra tebuvo apie 20 laipsnių, oro - 22.
Funšalis garsus dar ir savo festivaliais. Deja, neteko pamatyti nei Funšalio Karnavalo, nei Gėlių festivalio, nei Tarptautinių Atlanto Fejerverkų Varžybų, nei Vyno festivalio. Apmaudoka, bet ne laiku atvykome. Betgi niekas nedraus ir kitąmet apsilankyti kitu laiku.
O kaipgi nepabuvosigarsiajame Mercado dos Lavradores turguje. Turgus pasitinka turginiu šurmuliu: prekeiviai siūlo pirkti savo prekes (o jų kokių tik nesama) garsiai ir gestais. Tačiau mes ieškome, kur parduodamos žuvys, nes mus vis dar domina ta garsioji espada (lot. aphanopus carbo). Surandame ir, nebrangiai sumokėję, įsigyjame: pasiruošim vakarienei. Niekad nesame ragavę ananaso ir banano hibrido - jis atsiduria mūsų krepšyje. Ten pat patenka ir vietinė duona Bolo do Caco: tai batatų (saldžiosios bulvės - aut. pastaba) duona, pagardinta sviestu, žalumynais ir česnaku.
Jau prieš skrydį namo dar užsukome į Madeiros sostinės Lido rajoną ir žvilgsniu palydėjome Atlanto vandenyno mėlį, o jis - mus; akmenuotu paplūdimiu lėtu tingiu žingsniu pasukome begalės viešbučių link ir susiradome savąjį. Gaila skirtis, bet... namai laukia.
Svarbu pridurti, kad Madeira - JAV senjorų poilsiavietė šaltuoju metų lailu. Amerikiečiams kainos ,,įkandamos“!
Dienos šioje saloje tirpte ištirpo ir jau galvoji, ką parsivežti, kad prisimintum Amžino rojaus salą. Ir primins ją štai kas:baltai mėlynais ornamentais papuoštos keramikinės plytelės,Madeiros vynas (juk jis garsus visame pasaulyje, o skonis nepakartojamas), caralhinho-pončos maišymo lazdelių (pončos ragavome garsiajame Madeiros sostinės Merado dos Lavradores turguje), kuriomis išmaišomasmedus, citrinų sultys ir aguardente – gaminamas iš cukranendrių vietinis romas. Tegu dovaną gavę draugai ar pažįstami pasigamina pončos!
Įsidėkite į kelionmaišį ir „geltonojo aukso“ (taip vadinamas alyvuogių aliejus - aut.pastaba), vietinio sūrio ir...
O mūsų mintyse dar ilgai skambės kai kurie žodžiai: Labas/ Laba diena – Bom dia! Koks tavo vardas? – Qual e o seu nome?; Eime! –Vamos; Atsiprašau – Disculpe-me; Kaip tau sekasi? – Como vai? Viso gero – Adeus; Iki pasimatymo – Ate mais...
Tegu stebuklas, kurį minėjome pirmojoje straipsnio dalyje, įvyksta:stebuklas tas, kad dar tris kartus norėtųsi sugrįžti į kalvų, levadų, krioklių, žaismingų saulės spindulių, Atlanto vandenyno sūpuojamą, malonių vietinių gyventojų žvilgsnių palydintį kraštą.
Atgal
