Kelionės
11 05. Keliaukim Žemaitijon (1 dalis)
Rimantas Giliauskas
Rugsėjis. Dar lapai ant šakelių laikosi, bet jau aptilo paežerės ir poilsiavietės, į tuštėjančias mokyklas sulėkė skardžiabalsiai, orūs tėveliai nenuilstamu darbu toliau kelia valstybės ir Seimo gerovę. Tad „neprigulimos“ Lietuvos pensininkams, pasotintiems nurėžtų pensijų gražinimo mechanizmo melu, belieka dingti kur akys veda, kad ir pro Kulvą ar Pernaravą Žemaitijos Kalvių ir Būtingės linkui, pajūriais ir pamariais, į prieš 90 metų teisėtai atsiimtą Klaipėdą ir Dariaus su Girėnu gimtines, kurias, deja, jiems nebebuvo lemta dar kartą aplankyti.
Pradėkim nuo Žąslių. Greta geležinkelio stoties nuo gatvės sunkiai pastebimas stogastulpis su dviem dešimtimis išdrožtų pavardžių – 1975 metų pavasaryje Lietuvoje įvykusios didžiausios geležinkelio katastrofos atminimui skirtas stogastulpis. Tada keleivinis traukinys įsirėžė į degalų cisternas, gyvi sudegė po paskaitų namo važiavę studentai, šiaip keleiviai. Čia pat medyje palaiminimo raidės saugoti visus, esančius kelyje. Ir pasidaro kažkaip ramiau.
Rožinio kelias Guronyse
Guronyse akmuo skelbia apie kardinolo V.Sladkevičiaus gimtinę ir įspūdingo Rožinio kelio pradžią. Koplyčių mene katalikų tikėjimo istorija, netoliese pora alkų. Daugelis mano, kad Kardinolas nusipelnė tokio išskirtinio pagerbimo, nes Nepriklausomybės laikais gal buvo vienintelis, kuris dalykiškai pritarė lietuvybės ir bažnyčios sambūviui ir ypač - rytiniuose valstybės pakraščiuose.
Gilučiai, Stabintiškės, Bertešiūnai – legendinio apygardos vado J.Misiūno – Žalio Velnio veikimo pokaryje apylinkės. Ir dabar, sako, vienas, kitas išlikęs stribas, pagasdintas, kad ateina Žalias Velnias, su visais kailiniais šoka į kūdrą. Valstiečio S.Zablacko sodybos bunkeryje Vadas kurį laiką net apsistodavęs ilgesniam laikui.
Ties Rasava kelias kerta Dunojų. Tik ne tą, J. Štrauso žydrąjį. Ar ne apie šį, deja, dabar nepažymėtą upelį dainavo kaimų vyrai ir jauni kareivėliai Ruklos poligone: „Anoj pusėj Dunojėlio pievelės žaliavo, grėbė pulkas mergužėlių...“ Netoliese, prie Laukystos ir Gamantos santakos, Survelių kaime gimė rusų laikais ypač slaptos gamyklos „Venta“ Vilniuje vyr. inžinierius L.Morkūnas, kuris turistinėje kelionėje išėjo iš Genujos viešbučio ir pasiprašė politinio prieglobsčio, nusinešdamas ir tam tikrą informaciją, gal buvus naudingą net NASA programoms. Sutiktas ūkininkas sakėsi neblogai žinantis Morkūnų pavardę. Kaime taipogi dar nepamirštas čia žuvusių keturių partizanų atminimas.
Toliau – Šilonys. Laukystoje miškovežiais išmalta „Velnio brasta“, nes tilto čia niekada nebuvo, paslaptingi miško šešėliai ir ąžuolai, menantys ant savo šakos senovėje kabėjusį Žąslių seniūną...Kaimo kapinaičių kalnelyje Vietinės Rinktinės kario, vėliau partizano, mokytojo J.Stalioraičio kapas. Vietiniai dar šiltai prisimena juos mokiusį mokytoją. Už kapinaičių tvoros žolėje paskendę betoniniai stulpeliai su vokiečių ir rusų pavardėmis. Tai I pasaulinio karo aukos.
Abraomui Kulviečiui
Priartėjus prie Neries pasigirsta Zubo rėvos ūžesys. Tai viena piktesnių rėvų Lietuvoje, nors tiesą pasakius, tos visos mūsų rėvos panašios į pasivaikščiojimus parkų alėjomis – kiek padaužo akmenėliais upeivių sėdynes ir tuo viskas pasibaigia. Sielininkų laikais gi būdavo kitaip – išlindusiais akmeniniais dantimis patarkuodavo ar net atkasdavo ne tik rastų žievę. Gal dėl rėvos, kadais Zūbiškėse buvo sustojęs Neries nuo jos ištakų tyrinėtojas grafas K.Tiškevičius, svečiavosi pas dvarininkus Zalieskius ir stebėjosi vietinių aukšta buities ir bendravimo kultūra. Zūbiškių dažnokai neaplenkdavo ir karo dievas, dar neseniai smėlėtuose laukuose vėjas išpūstydavo ginklus ir žmonių kaulus.
Žydų aukso amžiaus Lietuvoje laikotarpiu netolimose Putriškėse buvo žinoma pakelės karčiama, kurioje keleivius ir vietinius valstiečius girdė žydas Chaimovičius su žmona Junda, augino keturias dukteris išskirtiniais hebraiškais vardais. Šiandieną vargu ar kas begali prisiminti garsios karčiamos kasdienybę, kaip nebežino ir Chaimovičiaus dukteris ištikusio likimo.
Gražaus lietuviško pavadinimo Gegužinė kiek pasitraukusi nuo magistralinio kelio, išsiskiria gera tvarka. Pagrindinėje gatvelėje akmeninė bažnyčia, toliau išpuoselėta sodyba su pratekančiu upeliu, o sankryžoje akmuo iškaltomis raidėmis skelbia, jog mokyklai 100, o parapijai – net 500 metų. Pradinėje mokykloje tarpukariu mokytojavo rašytojas K.Bajerčius. Pokaryje turėjo partizanų Garibaldžio slapyvardį, deja, 1946 metais Alytaus NKVD buvo suimtas ir nukankintas. Prisimintina, kad vietinis dvarininkas Žižnevskij 1919 metais buvo lenkų karinės organizacijos POW, rengusios antivalstybinį perversmą, rėmėjas. Bet to meto Lietuvos vyriausybė ženkliai apkarpė perversmo simpatikų žemes ir suteikė lengvatinę teisę jos įsigyti Lietuvos savanoriams, bežemiams ir mažažemiams, įskaitant dvarų buvusius kumečius.
Atgal
.jpg)
