VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kriminalai, nelaimės

02 09. Kontrafakcija terorui pateisinti

Kęstutis Trečiakauskas

Daugelis pasaulį sukrėtusių kruvinų tragedijų agresyvių politikų ir uoliai jiems tarnaujančių nužmogėjusių ginklanešių buvo begėdiškai mistifikuojamos, įžūliai buvo dangstomi jų vykdytojai, o niekuo dėtos tautos ir valstybės apšmeižiamos ir apkaltinamos nebūtais dalykais. Kraują stingdanti teroristų veikla kruopščiai slepiama ir dabar, ciniškai apkaltinant aukas tokiais pareiškimais kaip „patys kalti“, „savi šaudė į savus“, „mūsų ten nebuvo“ ir pan. Reikėjo daugybės metų, kad pagaliau būtų prisipažinta, jog Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai ne pramanas, o gėdinga tiesa. Hitleris su Stalinu dalinosi Europą, okupavo padorumu tikėjusias Baltijos šalis. Ir Suomija, brutaliai užpulta Stalino kareivių , buvo kaltinama, kad ji grasina Sovietų Sąjungos saugumui. O kaip įžūliai buvo kaltinami vokiečiai dėl Katynėje sušaudytų lenkų. Hitlerinę Vokietiją buvo už ką kaltinti. Bet juk abu labu tokiu.

Nemažiau nekalto kraujo praliejo ir stalininė imperija. Tik anos Vokietijos seniai nėra, o jos kruvinų darbų bendražygė ir šiandien nenori sakyti tiesos. Gal du ar tris kartus bandyta atsikratyti budelio sindromo, bet viršų vis paimdavo maitvanagiai. Skerdynes Medininkuose surengę žudikai rado prieglobstį tas pačias stalinines tradicijas tęsiančioje šalyje, laisvi tebevaikšto sausio 13-osios nusikaltėliai. Pasaulis puikiai mena Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir daugelyje Europos vietų pralietą kraują neva ginant socializmo idealus. Prisiminkime ir 1983 metų rugsėjo pirmąją. Virš Japonijos jūros Sovietų oro pajėgos numušė „Korean Air Lines“ oro bendrovės lėktuvą, skridusį reisu 007. Žuvo visi 269 keleiviai ir lainerio įgula. Sovietai tuoj pat ėmė neigti savo kaltę. Ilgai jie slėpė ir orlaivio dėžes, išgriebtas iš jūros dugno. Tačiau po daugelio metų, prispirta nenuginčijamų faktų,  Sovietų Sąjunga pripažino, kad tai ji numušė lėktuvą. Prisipažino ir vadovybės užduotį įvykdęs rusų lakūnas. Bet ir prisipažinus nekaltų žmonių nužudymu, visa propagandos mašinos jėga imta tvirtinti, jog lėktuvas šnipinėjo, todėl sovietai pasielgė teisingai.

Melas visada buvo stipriausias įrankis nusikaltėlių rankose. O Sovietų Sąjungoje veikė specialūs KPSS propagandos ir agitacijos skyriai, kurių užduotis buvo mulkinti, arba,“ kontoros“ žodžiais tariant, plauti žmonių sąmonę. Jau visai merdėjant imperijai iš „Centro“ atėjo nurodymas visoms Sąjungoms leidykloms pradėti masiškai leisti vadinamą kontrpropagandinę literatūrą. Tada, beje, labiausiai kliuvo žydų tautai. Sionizmas paskelbtas baisiausia grėsme, ištrauktos iš naftalinu kvepiančių stalčių įvairios klastotės apie suokalbį ir visokias nuodėmes. Mūsiškiai ne itin stengėsi vykdyti kvailus nurodymus. Ieškojo ko nors ne tokio agresyvaus, tolimesnio nuo Lietuvos. Maskvoje vykusioje tarptautinėje knygų mugėje „Minties“ leidyklos vyriausiasis redaktorius Edmundas Juškys rado nedidelę brošiūrą korėjiečių kalba, kurioje neva patys korėjiečiai pasakė visą tiesą apie lėktuvo žūtį ir teisino rusus. Brošiūros metrika bylojo, kad ji išleista Seule. Prastas popierius, blyški spauda lyg ir patvirtino tai. Tačiau įdomiausi dalykai prasidėjo, kai mano šefas E.Juškys paprašė surasti brošiūros leidėją. Atseit, mes ją versime ir leisime lietuvių kalba. Nežinau, ar labai patyręs diplomatas (kurį laiką E.Juškys dirbo Sovietų Sąjungos ambasadoje JAV) nujautė, kad čia kažkas ne taip ir tokiu būdu „tempė gumą“, žadėdamas „aparatčikams“ korėjietišką sensaciją ir nieko neleido. Mat buvo ieškoma knygos galų. O tuo tarpu brangus popierius, kurio tais laikais labai trūko, buvo naudojamas geresniems leidiniams. Kaip ten bebūtų, beieškodamas

tos brošiūros leidėjų aš pakėliau ant kojų pusę Maskvos. Gainiojo mane nuo Ainošiaus pas Kaipošių, siūlė nebesikankinti ir neieškoti, bet kai pakvipo detektyvu, jau ne vienas leidyklos darbuotojas su įdomumu stebėjo, kuo čia baigsis. Su visokiais vadais ir vadukais kalbėjausi. „Įkinkiau“ tos nelaimingos brošiūros leidėjų ieškoti Goskomizdatą, SSRS Užsienio reikalų ministeriją, Vneštorgizdatą ir visus įmanomus veikėjus. Iš pradžių lyg ir susidomėjo, žadėjo išsiaiškinti, bet kuo toliau, tuo labiau maskviečių nuotaika bjuro. E.Juškys šypsojosi į ūsą ir ragino nepasiduoti. Pagaliau pasidavė jie. Neprisimenu kokio rango politrukas prisipažino, kad brošiūra “pagaminta“ ne Seule, o Maskvoje. Pasirodo, tai paprasčiausia kontrafakcija. Nepasakė, kokie propagandistai ją sukurpė, bet jautėsi nemaloniai pagautas už rankos. O terorą pateisinti ir nuplauti gėdą norėta pačių korėjiečių vardu, nors patys korėjiečiai nebuvo nei matę, nei regėję šio tariamo „dokumento“. Argi mūsų dienomis nepasirodo panašiai „pagamintų“ liudininkų, nuotraukų, balso ir kitokių „patikimų dokumentų“, kuriais bandoma įrodyti, kad „savi šaudė į savus“? Šiandien jų nepalyginamai daugiau. Jais užgriozdintos televizijos laidos, laikraščiai ir žurnalai, interneto portalai. Tik daroma tai daug gudriau nei falsifikuojant „korėjiečių“ brošiūrą.

Atgal