Kriminalai, nelaimės
01 03. Doc. dr. Viliaus Užtupo knyga ir iš jos „pagamintas“ straipsnis
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Žurnalistas, knygų autorius ir leidėjas doc. dr. Vilius Užtupas (1927 03 31-2008 08 29) žinomas ne tik daugeliui žurnalistų, bet ir kitų specialybių asmenims: vienų dėstytojas, kitų bičiulis... V. Užtupą gerai pažinojo ir „Lietuvos Aido“ redaktorius Algirdas Pilvelis – trejetą metų jie abu kasdien iš namų Kaune traukiniu važiuodavo į darbą Vilniuje. Tad buvo galimybė plačiau išsikalbėti, įvertinti žmogaus darbus, pažiūras, elgesį. Redaktorius A. Pilvelis apie V. Užtupą kalba kaip apie didžiai kilnios sielos, jautrią ir supratingą asmenybę.
2012 m. kovo 31 d. minėsime V. Užtupo 85-ąsias gimimo metines. Tiems, kurie rengs šį pagerbimą, pravartu žinoti ir apginti jį nuo padarytos vagystės: „XXI amžiuje“ (2011 08 17. Nr. 57 ir 2011 08 24. Nr. 59) buvo išspausdintas Vilmanto Krikštaponio straipsnis „Lietuvių tautos, valstybės ir ūkio ugdytojas“, skirtas Saliamono Banaičio 145-osioms gimimo metinėms, nurašytas nuo dr. Viliaus Užtupo 2002 m. išleistos knygos „Saliamonas Banaitis“. Kada „XXI amžiaus“ redakcija (straipsnio autorei parodžius konkrečius, nurašytus puslapius) paskambino V. Krikštaponiui ir pasakė apie plagijavimą, šis pasiteisinęs, kad prieš pat mirtį doc. dr. V. Užtupas leido jam naudotis savo darbais (turįs net liudininką), tad jis tarsi nieko blogo ir nepadaręs. O kad didžiuliame keturių lapų straipsnyje net nepaminėta V. Užtupo pavardė ir jo parašyta knyga, lyg ir nieko blogo...
<sk>Dr. Vilius Užtupas, jo darbai
<text>Asmeniškai pažinojau mažiausios lietuviškos knygos leidėją, humanitarinių mokslų daktarą Vilių Užtupą. Ir ne todėl, kad jis kilęs iš Kupiškio valsčiaus (netoli Kupiškio esančiame Skapiškyje ir aš praleidau vaikystę kan. Nikodemo Kasperiūno globoje) – ilgą laiką teko dirbti tame pačiame Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Tik aš tada buvau vyr. laborantė, vėliau vyr. mokslo darbuotoja, o V. Užtupas – Žurnalistikos katedros docentas. Tad daugelis žurnalistų, klausę jo paskaitų ar bendravę su juo, manau tik pagarbiai prisimena šią kilnią asmenybę ir sovietiniais laikais nebijojusį tarti aštresnį žodį...
1989 metais V. Užtupas kartu su kitais įkūrė „Sietyno“ leidyklą, išleido B. Brazdžionio eilėraščių knygą „Poezijos pilnatis“, V. Biržiškos „Aleksandrynas“, be to, išleido „Lietuvos albumą“.
1992-aisiais įkūręs savo leidyklą „Vilius“, parengė ir išleido teorijos straipsnių rinkinį „Žurnalisto žinyno“ dvitomį (1992 ir 1996), didelės apimties (608 psl.) monografiją „Lietuvos spaustuvės 1522-1997“ (1998). Viliaus Užtupo leidykla Vilniuje išleido septynias knygas „Dievui ir Tėvynei“, kuriose sudėta JAV gyvenusio kanauninko Vaclovo Zakarausko (1906–1997) pamokslų mintys ir žodžiai, pasakyti 1940–1995 m. Išleido albumus: E. Jasiūno „Darius ir Girėnas“ bei F. Vaitkaus „Skrydis per Atlantą“, paskutiniąją – E. Ganusausko „Penktoji kolona“ – iš viso beveik 40 knygų.
Be pedagoginio, redaktorinio, žurnalistinio (spaudoje daugiau nei 150 straipsnių), leidybinio darbų V. Užtupas parašė keletą knygų, skirtų knygos istorijai – jos leidybai ir poligrafijai: „Kaip gimsta knyga“ (1976), „Nuo autoriaus iki skaitytojo“ (1980), „Poligrafija“, „Kaip įrišti knygą“ (1983), „Saliamono Banaičio spaustuvė“ (1996), „Lietuvos spaustuvės“ (1998), „Saliamonas Banaitis: spaustuvininkas, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras“ (2002) ir kt.
<sk>V. Užtupas – Saliamono Banaičio vardo garsintojas
<text>Saliamono Banaičio (1866 07 15–1933 05 04) atminimą V.Užtupas pagerbė parašydamas dvi knygas. Galima teigti, kad V. Užtupo knyga apie S. Banaičio spaustuvę paskatino Kauno miesto valdžią įamžinti S.Banaičio vardą. Kauno miestas prie namo (Rotušės a. 23), kuriame gyveno S. Banaitis, 1996 m. vasario 15 d. atidengė memorialinę lentą su bareljefu ir įrašu: „Šiame name gyveno Nepriklausomybės Akto signataras Saliamonas Banaitis, įkūręs čia pirmąją Kaune lietuvišką spaustuvę, veikusią 1905-1918 m.“ (skulpt. Kazimieras Švažas, architekt. Jonas Lukšė), o 1997 m. spalio 2 d. Linkuvos mikrorajono gatvė Viljampolėje pavadinta S. Banaičio vardu (Kauno miesto valdybos 1997 m. spalio 2 d. sprendimas Nr. 905).
Žinau, kiek ilgai ir kaip kantriai dr. V. Užtupas ieškojo ne tik Lietuvoje, bet užsieniuose Saliamono Banaičio giminaičių, o juos suradęs ne kartą skundėsi, kad jie neskuba parašyti atsakymo, pamiršta laiške pažymėti – patikslinti painius faktus, neaiškumus. Tačiau didžiulės pastangos ir begalinis noras įamžinti Saliamoną Banaitį sulaukė rezultatų. Tik gavęs iš spaustuvės knygą (tai 320 psl. darbas) paskambino, kad kuo greičiau atvažiuočiau. Buvau viena tarp pirmųjų, kuriai docentas dedikavo knygą su žodiniu pageidavimu – parašyti recenziją ir tarti žodį knygos pristatyme Signatarų namuose.
Tad knygą skaičiau atidžiai ir priekabiai – joje gausu įvairiausių pastebėjimų, siūlymų kai kurias dalis sukeisti vietomis, kai kurią medžiagą nukelti į priedus. Bet tos pastabos – tai daugiau pasiūlymai naujai knygai – nekeitė darbo esmės. Darbo, kuriam buvo paaukoti ne vieneri metai, darbo, kuris buvo rašytas su didžiule meile savo herojui Saliamonui Banaičiui ir didžiule atsakomybe, kruopščiai renkant ir tikrinant faktus, darbo, kuris įėjo į asmenybių istorijos lobyną, ir kartu darbo, kurį galima nusavinti...
Mokslininkas Vilius Užtupas mirė 2008 m. rugpjūčio 29 d. (palaidotas Kauno Karmėlavos kapinėse), tačiau likosi jo darbai. Graudu, kada šis didžiulis darbas paniekinamas, autorius apiplėšiamas: numiręs, tad neapsigins...
<sk>Saliamono Banaičio 145-osios metinės
<text>Šie metai svarbūs Vilniaus Užtupo herojui Saliamonui Banaičiui – minime jo 145-ąsias gimimo metines. Šiai šventei buvo skirtas renginys Signatarų namuose (2011 06 16), Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“ (2011 m. liepos 23 d. Nr. 14) išspausdintas dr. Česlovo Laurinavičiaus Signatarų namuose skaitytas pranešimas „Saliamoną Banaitį prisimenant“.
2011 m. rugpjūčio 17 (Nr. 57) ir rugpjūčio 24 (Nr. 59) dienomis „XXI amžiuje“ išspausdintas nemažos apimties (4 puslapiai) Vilmanto Krikštaponio straipsnis „Lietuvių tautos, valstybės ir ūkio ugdytojas“, skirtas Saliamono Banaičio 145-osioms gimimo metinėms. Norėjosi sužinoti, ką naujo pavyko surasti minėtam autoriui... Deja, pirmoji pastraipa liudytų, kad autorius arba nežino V. Užtupo darbo, arba jį ignoruoja. Tačiau iš karto iškilo klausimas dėl ilgų citatų iš S. Banaičio autobiografijos (deja, V. Krikštaponis net neužsiminė, kur šią „autobiografiją“ rado, nes archyve, kuriame saugomas šis šaltinis, nebuvęs – tą patikrinau asmeniškai) bei S. Banaičio B. Baužos, J.Kriaučiūno, S. Banaitytės – Nasvytienės, Pr. Puskunigio atsiminimų.
<sk>Saliamono Banaičio fondas VU Rankraščių skyriuje
<text>Manau čia verta pateikti keletą duomenų apie Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (VUB RS) saugomą fondą (F 248), kuriame yra ir minėta 7 lapų autobiografija, Saliamono Banaičio, jo sūnų bei giminaičių istorijai svarbios rašytinės medžiagos bei foto reprodukcijų.
Pirmieji 124 dokumentai (93 rankraščių vienetai, 28 fotografijos ir 3 spausdinti darbai) į VUB RS buvo perduoti Dalios Vyšniauskienės (iš Kauno) 1993 m. kovo 1-8 d. Dokumentus priėmė Rankraščių skyriaus vedėja Nijolė Šulgienė, Virginija Bagdonavičienė ir Algirdas Čaplikas. 2001 m. vasario 24 d. buvo perduota Julijos Pranaitytės nuotrauka rėmeliuose su įrašu kitoje pusėje (F 248–125). Dokumento priėmimo aktą pasirašė N. Šulgienė, V. Bagdonavičienė ir Vytautas Bogušis.
2001 m. gruodžio 28 d. 65 dokumentus (F. 248–125-189), jie sudaro 69 lapus, S. Banaičio vaikaitė Salomėja Valiukas atsiuntė paštu iš Amerikos. Dokumentų gavimo aktą pasirašė Nijolė Šulgienė ir Virginija Bagdonavičienė.
Dera priminti, kad dr. V. Užtupas su S. Valiukas bendravo laiškais, pildydamas duomenis būsimai knygai.
<sk>Knygos perrašinėjimas ir pasisavinimas
<text>Skaitant Vilmanto Krikštaponio straipsnį „Lietuvių tautos, valstybės ir ūkio ugdytojas“ vis labiau aiškėja, kad visas straipsnis nurašytas nuo V. Užtupo knygos. Tam panaudoti knygos puslapiai: autobiografija (Curriculum vitae) p. 38–52; atsišaukimas – p. 143 – 144; S. Banaitytės – Nasvytienės mintys nurašytos iš 75 knygos puslapio; Pr. Puskunigio – 124 p.; J. Kriaučiūno – 29–30 p.; B. Baužos – 105–109 p. ir kitų. Minėtų asmenų atsiminimai ne visada tiksliai nurašyti iš V. Užtupo knygos. Be jau minėtų nurašytų puslapių Vilmantas Krikštaponis perrašė ar perfrazavo tekstus iš šių V. Užtupo knygos puslapių: 55, 60-65, 68-72, 74-76, 85-87, 92-94, 96, 100, 102, 104-106, 110, 111, 123-127, 129-136, 139, 140, 144-147, 152-157, 160-167, 169-171, 173-177, 190, 198.
Tenka tik apgailestauti, kad V. Krikštaponis nei žodeliu neužsiminė apie Vilių Užtupą, o pasinaudojo jo knyga, ir ne tik pasinaudojo, o nurašė ir „sukūrė straipsnį“. Pastraipos iš V. Užtupo knygos nenurašytos žodis žodin, kiek pakeistos, tačiau mintis išlikusi ta pati.
Tą paliudys keletas čia pateikiamų pavyzdžių.
<sk>Keletas nurašinėjimo pavyzdžių
<text>V. Užtupas rašo (p. 55): „Apylinkės gyventojai nuolat lankosi Banaičių namuose, kurie netrukus tampa didele kultūros ir tautiškumo įstaiga“. V. Krikštaponis perrašo: „Tad šiuose namuose anuomet netrūko apylinkės gyventojų ir šiaip užklystančiųjų. Banaičių namai netrukus tapo didele kultūros ir tautiškumo įstaiga“;
V. U. (p. 60): „Rengdamasis dideliems darbams ir puikiai suprasdamas, kad, norint dirbti visuomeninį švietėjišką darbą, reikia turėti aukštesnį išsilavinimą, Saliamonas Banaitis nusprendžia toliau siekti mokslo... Buvo sutarta, kad Vaičaitis gyvens Banaičių namuose Vaitiekupiuose, gaus maistą ir sutartą mokestį už pamokas. Labiausiai Saliamonas buvo susirūpinęs savo matematikos žiniomis“. V. K.: „Tiek ūkio reikaluose, tiek ir tautiniame darbe besireiškiant, S. Banaitis suprato, jog trūksta šiems tikslams teorinių žinių. O kad to pasiekti, jis puikiai suprato, kad reikia turėti aukštesnį išsilavinimą. Tad S. Banaitis nusprendė toliau siekti mokslo... Tarp jų buvo iš anksto sutarta, kad Pr. Vaičaitis gyvens Banaičių namuose Vaitiekupiuose bei gaus maistą ir sutartą atlyginimą už pamokas. Labiausiai S. Banaičiui ramybės anuomet nedavė matematikos žinios, kurios ypač buvo reikalingos komercijos mokslams“;
V. U. (p. 60-61): „Jaunasis mokytojas su gerokai už save vyresniu mokiniu užsiiminėdavo iki pietų, o popiečio valandomis ilsėdavosi, skaitydavo knygas, dažnai išvažiuodavo į Sintautus tvarkyti ūkio reikalų arba aplankyti giminių... Pasimokius keletą dienų, paaiškėjo, kad praleistas laikas ištrynė iš atminties kai kuriuos jau žinomus dalykus. Teko pasirūpinti žemesnių klasių vadovėlių ir pagal programą kartoti lotynų bei prancūzų kalbas, prisiminti fizikos ir matematikos formules“. V. K.: „Pr. Vaičaitis su S. Banaičiu pamokomis užsiimdavo iki pietų, o po to ilsėdavosi, skaitydavo knygas, dažnai išvažiuodavo į Sintautus tvarkyti savo reikalų... kad prie ūkio darbų praleistas laikas jam iš atminties ištrynė kai kuriuos jau žinomus dalykus. Tad teko naudotis žemesnių klasių vadovėliais ir pagal programą kartoti lotynų bei prancūzų kalbas, prisiminti fizikos ir matematikos formules“.
V. U. (p. 65): „Saliamono žvilgsnis jau seniai krypo į artimiausią ir vieną didžiausių Lietuvos miestų Kauną“. V. K.: „Jo žvilgsnis kaskart nuolat krypdavo į artimiausią didmiestį Kauną“;
V. U. (p. 86): „Spaustuvės įkūrimas gulė ant vieno Saliamono Banaičio pečių. Laimei, jis jau buvo susipažinęs su poligrafijos technika, o mokydamasis ir ne kartą lankydamasis Peterburge, turėjo ten gerų bičiulių. Ypač daug praktinių įgūdžių S. Banaitis patyrė, lankydamasis Ragainės ir Tilžės lietuviškose spaustuvėse. Čia ne tik perprato tuomet dar primityvią poligrafijos techniką, bet susipažino ir su spaustuvių ekonomikos plonybėmis. Peterburge įgyta komercinės buhalterijos specialybė tik padėjo sulieti praktiką su teorija“. V. K.: „Pravartu pažymėti tai, jog spaustuvės įkūrimas ir visi su tai susiję rūpesčiai gulė ant vieno S. Banaičio pečių... Jis jau buvo susipažinęs su poligrafijos technika. Ypač daug praktinių įgūdžių S. Banaitis įsisavino, lankydamasis Prūsų Lietuvos spaustuvėse. Čia jis ne tik perprato anuomet dar primityvią poligrafijos techniką, bet ir susipažino su spaustuvių ekonominėmis problemomis. Tad Peterburge įgyta komercinės buhalterijos specialybė S. Banaičiui tik padėjo susieti praktiką su teorija“.
V. U. (p. 87): „...pirmąją plokščią „ranka sukamą su dideliu smagračiu spausdinimo mašiną „Konig und Bauer“ S. Banaitis parsigabeno iš Peterburgo, iš to paties pavadinimo firmos. Iš kitos Peterburgo firmos „Franz Mark und Co“ buvo nupirkta įvairių šriftų“. V. K.: „Pirmąją plokščią ranka sukamą su dideliu smagračiu spausdinimo mašiną „Konig und Bauer“ S. Banaitis įsigijo Peterburge, iš to paties pavadinimo firmos. Iš kitos Peterburgo firmos „Franz Mark und Co“ buvo spaustuvei nupirkta įvairių šriftų“;
V.U. (p. 105-106): „Apskritai, vokiečių reakcija į lietuvišką spaudą buvo labai neigiama. Nors lietuviai, 1904 m. atgavę spausdintą žodį, buvo suspėję juo deramai pasinaudoti, vokiečiai jį ėmė dusinti. Juk prieš vokiečiams užimant Kauną čia buvo leidžiama 10 lietuviškų periodinių leidinių. Vokiečiai juos visus uždraudė, vietoj jo įkurdami vokišką oficiozą „Anzeiger fur Kowno“. Jame buvo spausdinami okupacinės valdžios pranešimai, trumpi straipsneliai ir žinos iš fronto. S. Banaitis kreipėsi į okupacinę valdžią, prašydamas leisti bent šį laikraštį lietuvių kalba, tačiau vokiečiai neleido“. V. K.: „Pravartu pažymėti tai, jog vokiečių reakcija anuomet į lietuvišką spaudą buvo labai neigiama. Jei prieš kaizerinės Vokietijos kariuomenei užimant Kauną čia buvo leidžiama 10 lietuviškų periodinių leidinių, tai okupacinė valdžia visus juos uždraudė, vietoj viso to įsteigdami vokišką oficiozą „Anzeiger fur Kowno“. Šiame laikraštyje buvo spausdinami okupacinės valdžios pranešimai, trumpi straipsneliai ir žinos iš fronto. S. Banaitis kreipdamasis į okupacinę valdžią, prašė šį laikraštį leisti ir lietuvių kalba, tačiau vokiečiai tai daryti neleido“.
V. U. (p. 155): „Būdamas nepaprastai apkrautas valstybės atkūrimo darbais, S. Banaitis 1918 m. lapkričio 1 d. savo spaustuvę už 25 tūkstančius Ober Osto rublių parduoda Šv. Kazimiero draugijai. Gautais pinigais prisideda prie Lietuvos prekybos ir pramonės banko įkūrimo. Tik gaila, kad banko akcijoms netekus vertės, S. Banaičio įdėtas kapitalas dingo“. V. K.: „Būdamas nepaprastai užimtas valstybės atkūrimo darbais, suprasdamas atsikuriančios valstybės ūkio svarbą, S. Banaitis prisidėjo prie Lietuvos prekybos ir pramonės banko įkūrimo. Tik gaila, kad banko akcijoms netekus vertės, jo įdėtas kapitalas dingo“.
Tuos pavyzdžius būtų galima rašyti ir rašyti – tam reikėti itin daug vietos...
Net ir doc. dr. Vilniaus Užtupo išvados nurašytos. Keletą pateiksime (p. 64): „Baigęs Komercijos kursus, Banaitis gauna paskyrimą važiuoti dirbti pagal specialybę į Viatkos guberniją. Tačiau pasiilgęs tėvynės ir šeimos, atsisako pelningos vietos ir grįžta į Lietuvą... Susipažinęs su didmiesčio Peterburgo gyvenimu ir įsigijęs konkrečią komercinę specialybę Saliamonas Banaitis Vaitiekupiuose pasijunta tartum paukštis pakirptais sparnais“. V.K.: „Baigęs šiuos kursus, S. Banaitis gavo paskyrimą važiuoti dirbti pagal specialybę į Viatkos guberniją. Tačiau ilgėdamasis tėvynės, šeimos ir tautinio darbo, atsisakė pelningos vietos svetur ir grįžo į tėviškę tęsti pradėto darbo... Susipažinęs su didmiesčio – Peterburgo – gyvenimu ir S. Banaitis, turėdamas tokią specialybę, Vaitiekupiuose anuomet taip ir nepritapo“;
V. U. (p. 87): „Lietuviškos poligrafijos pradininkas Saliamonas Banaitis ėjo tokiomis pačiomis pėdomis, kaip Petras Vileišis. Tik Vileišis pirmąją lietuvišką spaustuvę keliais mėnesiais anksčiau įkūrė Vilniuje, o S. Banaitis – Kaune. Abiejų šių veikėjų tikslai buvo tie patys: šviesti Lietuvos liaudį, tam kaip fakelą naudoti spausdintą žodį“. V. K.: mokslininko išvadas nekorektiškai pertvarkęs: „Galima teigti, jog lietuviškos poligrafijos pradininkas Saliamonas Banaitis ėjo tokiomis pačiomis pėdomis, kaip ir P. Vileišis, pirmąją lietuvišką spaustuvę keliais metais anksčiau įkūręs Vilniuje. Tačiau abiejų šių lietuvių tautai nusipelniusių vyrų tikslai buvo vienodi: šviesti Lietuvos liaudį“;
V. U. (P. 160): „Bolševikams besiruošiant užgrobti Vilnių, S. Banaitis, suspėjo iš savo paties rūpesčiu įkurto Lietuvos prekybos ir pramonės banko paimti dalį buvusių pinigų – apie 300 000 markių. Už tuos pinigus, banko valdybos nariams pritarus, iš vokiečių buvo nupirkta ginklų ir amunicijos kuriamai Lietuvos kariuomenei. Taip S. Banaitis prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės apginklavimo“. V. K.: „Bolševikams kėsinantis užgrobti Vilnių, S. Banaitis, vos suspėjo iš Vilniuje įkurto Lietuvos prekybos ir pramonės banko atsiimti dalį jame buvusių pinigų – apie 300 000 markių, už kuriuos, banko valdybos nariams pritarus, iš vokiečių armijos nupirkti ginklų bei amunicijos besikuriančiai Lietuvos kariuomenei. Taip S. Banaitis prisidėjo prie besikuriančios Lietuvos kariuomenės apginklavimo“.
V. U. (p. 175): „Turėdamas didžiulį autoritetą, Banaitis išsirūpina iš miesto valdžios užmiesčio autobusų stočiai žemės plotą labai patogioje vietoje: Vytauto prospekte, prie geležinkelio stoties, prie nuolat besiplečiančių miesto autobusų linijų“. V. K.: „Turėdamas didžiulį autoritetą, jis iš miesto valdžios išrūpino naujajai autobusų stočiai žemės plotą labai patogioje vietoje: Vytauto prospekte, netoli geležinkelio stoties, arčiau besiplečiančių miesto autobusų linijų“.
Ir taip kiekvienai V. Krikštaponio „straipsnio“ pastraipai galima rasti atitikmenį žurnalisto doc. dr. Viliaus Užtupo knygoje „Saliamonas Banaitis. Spaustuvininkas, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras“.
<sk>Būkime atidesni
<text>Labai jau suklestėjo darbų perrašinėjimai, noras pasisavinti kitų įdėtą triūsą. Girdime ir skaitome apie disertacijose panaudotas svetimas mintis, nenurodant autoriaus, apie mokslininkų pasinaudojimą nepatikrintais studentų darbais, kai kurių pedagogų „mokslinę“ veiklą ir kitokius plagiatus. Šiame straipsnyje irgi pateiktas vienas toks pavyzdys turėtų priversti sunerimti mėgstančius kažką nusirašyti, pasinaudoti kitų mintimis, nenurodant pirminio šaltinio. Žinau, kad lituanistai irgi rengia panašų straipsnį apie vieną pedagogę, jos išleistas knygas bei rašomus straipsnis, kuriuose gausu klaidų, nurašyti nepatikrinti duomenys...
Gaila, kad ant tokio „autoriaus“ meškerės užkibo „XXI amžius“ – laikraštis, kuriame skleidžiama katalikiška mintis, kuriame spausdinami garbingų dvasininkų bei daugelio tikinčiųjų pamąstymai, pamokymai, džiaugiamasi naujai surastais ar senesniais archyviniais duomenimis, kalbama apie visos šalies katalikišką veiklą, iškeliamos Lietuvai nusipelniusios asmenybės. Tačiau iškeliant vienas asmenybes negalima apvogti kitų, savintis tai, kas nėra tavo. Tad būkime visi atidesni, dėmesingesni ir mūsuose liks mažiau plagiatų...
Atgal
.jpg)
