Kultūra, menas
2024.01.11. Žiemos akivarai
K.K.Šiaulytis
Ruduo, temstančiame lapkrityje vis švysteli gamtos scenografine fejerija – laukuose, jau kadai suvytę smilgų stiebai saulėlydžiais tarsi nusidažo panakčių violetais, kiti žolynai irgi gaudo blėstančius dangaus skliauto atspalvius, atšvaitus, kelia skėtines puokštes, pilnas rudų, juodų, žalių, bet kažin, ar kulinarijoje naudojamų sėklų... Parkų aukštuomenė – medžių kamienai ir jų šakijos ornamentinės pinklės kabo peizažuose tarsi akvarelinio rūko varsomis nulieti.
Vilnius. Vileišių rūmai žiemą. Akvarelė
Aitraus geltonio, apelsininio oranžo lapijos kilimai tiesiog rietimais kloja miestų klevinius skverus ir beržynų giraites. Rodos, iš pačios saulės nukritusios spalvos linksmina mūsų blakstienas! Bet, kai vandens pritvinkę debesys užveria padanges, kelias dienas kraštovaizdžius skalavęs vėjų gūsių šuorais drėbtas lietus suplūkia tą lapkričio pradžios spalvų mozaiką į vilko kailį. Kai per Lietuvą riedi automobiliu, matai – pakelėse plyti į balzganą dėmę pavirtusios pievos, arimai, pakrūmėse styro pražilusių pelynų guotai, ir tik girių spygliuočiai dar gina savo teisę nešioti žalią rūbą. Tomis dienomis ugnele žydinčią gyvą spalvą atrasi nebent šilelio samanose, aptikęs voveruškų-lepeškų slėptuvę.
Ledokšnių raižiniai. Fotografija
Antis ant ledo. Fotografija
Lapkričio diena Buivydiškių parke. Akvarelinis škicas
Žiema. Fotografija
Netikėtai, nors kalendoriaus išpranašauta, vieną rytą, tarsi varpų aidais suskamba per naktį kritęs, visą ką nubalinęs sniegas! Ta, iš dangaus nusileidusi žiemos firminė skraistė, vienu mostu perkeičia mūsų pojūčių raišką. Akys narsto naujai atsiskleidusį pasaulį, Anderso Celsijaus nustatytas minusas graibo kam ausis, o kam ir nosis, pasikeičia praeivių eisena (slidu!) bei rūbai. Mokslo dar nesuklasifikuotos snaigės, muzikų neįgarsinta pusnynų tyla, kiemsargių nenurinkti ledo varvekliai, kaip ir dar daug kitų neapdainuotų gruodo žaismių: šerkšno girliandos, ledokšniai, snyguriavimai, atgrasios lijundros, šlapdribos, plikšalos, arktiniai speigai, ledjūrių ciklonai stebins (džiugins?) mus bent trejetą mėnesių.
Smagu gyventi dvidešimt pirmajame amžiuje! Žiemos orų virsmai mūsų nebegąsdina, šiandien jau nesame tik sužvarbę kailinių kepurių bokšteliai! Kumštinės pirštinės irgi liko etnografinių muziejų ekspozicijose, mūsų delnuose – išmanusis telefonas su stebuklinga foto akute, kuri įgalino mus kitaip pamatyti pasaulį! Praėjo tie laikai, kai tik išrinktieji, dumplinių ar juostinių fotoaparatų magai, fiksavo gamtos išdaigas. Dabar ledokšnių dienos, pusnynų kopos – tik dar viena nauja pramoga – brisdami, čiuoždami gaudome snaigių šokius, varveklių spingsules – čia pat juos siunčiame į savo veidaknygės galeriją, tegul pamato visi, kokia žiema nebaisi!
Atgal
.jpg)
