Kultūra, menas
2024.03.06.Spaudos dailininko galerija. MARGI MŪSŲ, SENBUVIŲ, PAVASARIAI
Kęstutis K. Šiaulytis
Causerie - Pašnekų esė
Mes, senbuviai, nugyvenę daugiau nei pustuzinį dekadų, mename dar tuos laikus, kai Lietuvos pasienis į vakarus buvo gerai saugomas, o į rytus, nori nenori – atverti visi keliai. Tuomet, mokyklinukus spaliukais įrašydavo net neatsiklausus, tik ženkliuką su vaikišku Iljičiaus veiduku reikėjo pačiam nusipirkti. Pionieriais irgi tapdavome beveik visi, bet komjaunuoliais prisirpti galėjo ne bet kas, jau prasidėdavo atranka, „nepatikimų“ nepriimdavo... To laikmečio partinės patirties neturiu, tad pereisiu prie kitų atsiminimų.
K. K. Šiaulytis. Humoro žurnalo “Šluota” viršelis, 1986 m. Nr. 5
Tarptautinė moters diena – kovo 8-oji, buvo tikra „visaliaudinė“ „tarybų“ Lietuvos šventė. Jau gerokai iš anksto, spaudoje, gatvėse, įstaigose pasirodydavo plakatai su rausvaskruosčių statybininkių veidais, dažnai vaizduotos net trys – mongolidų, negridų, europidų rasės merginos simbolizuojančios tarptautinį moterų solidarumą. Ta diena suskambėdavo ir pašto atvirukuose, kur greta linksmai išraityto aštuonetuko dailininkai pripiešdavo įvairių, tačiau pageidautina – raudonų, gėlių puokštes. Smagiai Moters diena prabėgdavo visuose „darbo kolektyvuose“, jei tik čia būdavo bent viena tos lyties atstovė. Po iškilmingo minėjimo, kur garbūs įstaigos vadovai kilniaširdiškai šypsojo iš improvizuotų tribūnų, o profsąjungos pirmininkai varinėjo prakalbas tarsi valdžios palaiminimus, prasidėdavo jaukesnioji dienotvarkės dalis – prie vaišių stalo... Tą pavakarę, vyrai į namus, pas žmonas, grįždavo įsikibę dovanų ryšulėlį, nešini ir „broliškose“ Kaukazo respublikose pražydusiu gvazdiku ar tulpe. Reikšminga permaina įvyko, kai ta miela valstybinė šventė nuo 1965-ųjų paskelbta nedarbo diena. Nuo tada „užstalių minėjimai“ įgavo dar didesnį pagreitį – nutįso per dvi dienas. Ne veltui politologai sako, kad Brežnevo valdymo laikotarpis, buvo linksmiausias SSSR istorijos puslapis!
K. K. Šiaulytis. Humoro žurnalo “Šluota” viršelis, 1984 m. Nr. 5
Atvirukas “Su tarptautine moters diena”. Autorius nenurodytas. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961m. Tiražas 15000.
Atvirukas “Su tarptautine moters diena”. Dailininkė L. Ramonienė. Leidykla “Mintis”, 1967 m. Tiražas 200000.
Toje epochoje populiarus humoro žurnalas „Šluota“ (tiražas svyravo 100 tūkstančių diapazone, išeidavo du kartus per mėnesį) irgi nepraleisdavo progos savo viršeliuose teisėtai vaizduoti ne įkyrėjusius biurokratus ar kitas visuomenės ydas, o neordinarinį įvykį – Moters dieną. Ne vieną dešimtmetį, žurnalo 5-asis numeris buvo dailininkų marginamas novatoriškais šypsogeniniais sprendimais. Viršelius dažniausiai kūrę dailininkai: Andrius Cvirka, Arvydas Pakalnis, Jonas Varnas, Fridrikas Samukas netikėčiausiais mintijimo viražais atskleisdavo tos linksmybių dienos pulsą. Ir man teko laimė ne kartą ieškoti sprendimo, kaip nušviesti tą šventę nauja iliuminacija.
K. K. Šiaulytis. Humorografija. Humoro žurnalas “Šluota”, 1988 m. Nr. 20. Šiame piešinyje autorius “įtaisė” ir savo šaržą.
Žurnalo vyriausiojo redaktoriaus, juo ilgus metus buvo žurnalistas, rašytojas Juozas Bulota, sprendimu, geros nuotaikos turėjo netrūkti ir kituose penktojo numerio puslapiuose: šmaikščiaraščių autorių humoreskos, epigramos, aforizmai, kaip ir Vitalijaus Suchockio, Andriaus Deltuvos, Juozo Griušio, Valentino Ajausko, Vladimiro Beresniovo, Juozo Juozapavičiaus, Rimtauto Oškučio, Iljos Bereznicko, Leonido Vorobjovo ir kitų karikatūristų „moteriški“ piešiniai šypsojo šluotražio skaitytojams. Verta, tas ir kitas grafines, mašinraštines inovacijas iškelti dienos švieson, bet kiek nedaug, čia, šiame puslapyje, jų sutilps...
Nuo 1990-ųjų, balsingasis kovas pasipildė dar viena, tikrai istorine data – Kovo 11-ąja. Ta diena brėško daugelį metų, bet tikrą aušrą sutikome jau Sąjūdžio metais. Radau savo 1988-ųjų piešinį, kuris te papildo pavasario nuotykių galeriją.
Atgal
.jpg)
