VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

"Lietuvos aido" šimtmečiui

01 28. Pasitinkant „Lietuvos aido“ 100- metį. Maskva mums dovanojo politikos barometrą

Prof. Ona Voverienė

Maskva keikia – tai geras žmogus;

Maskva giria – blogas!

Mons. Alfonsas Svarinskas

Sausio 21 dieną, gražiai paminėjome mons. Alfonso Svarinsko 92-ąsias gimimo metines. Deja, jau ir trečiąsias jo mirties metines. Vieni gražioje Vilniaus Karininkų ramovės salėje, kiti – namuose prie uždegtų atminimo žvakių ir ta proga iš Panevėžio atvykusios vienuolės sesers Eugenijos draugijoje. Pasimeldėme. Geru žodžiu paminėjome. Apgailėjome, kad nesulaukė Monsinjoras tikrojo Lietuvos atgimimo, jos dvasinio išsivadavimo iš brazauskinio socialistinės Lietuvos kūrimo pereinamojo laikotarpio ir tikrosios istorinės Lietuvos atkūrimo 2014 metais. Nesulaukė ir pirmojo Teisingumo žingsnio politikoje atkūrimo – prof. Vytauto Landsbergio apdovanojimo Laisvės premija. Neabejoju, kad būtų nuoširdžiai pasidžiaugęs. Gal ir džiaugiasi, žvelgdamas į dabartinę Lietuvą nuo kurios nors tolimos žvaigždės.

Mons. Alfonsas Svarinskas

Minint Laisvės gynėjų dieną iškilmingame Seimo posėdyje pirmajam šalies vadovui atkūrus nepriklausomybę Vytautui Landsbergiui įteikta Laisvės premija

Maskva ir visi promaskviniai Lietuvoje keikė prof. Vytautą Landsbergį, kuriam Likimo buvo lemta atkurti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Maskva ir promaskviniai keikia ir mūsų tautos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, atkūrusią Lietuvoje Tautos dvasią ir jos vertybes. Maskva ir promaskviniai, neva, užsieniečio žurnalisto A. Leuveno lūpomis, keikė ir mons. Alfonsą Svarinską, vadino jį naujųjų laikų Torquemada, nors jis visada melsdavosi už savo kankintojus – kagėbistus, tardytojus ir kalėjimų prižiūrėtojus. Apie tai ne vienoje savo knygos “Nepataisomas” (V., 2014) rašė. Niekada jis nesmerkė net jo tardytojo E. Bičkausko, jį nuteisusio aukščiausiąja 10 metų Sibiro kalėjimų bausme už nieką, nes tas žmogus monsinjoro atsiprašė.

Bet Maskva dabar giria naujai išrinktąjį Amerikos prezidentą D.Trampą. Tai reiškia – laukime bėdos. Ir didelės. Budėkime. Ir saugokime savo laisvę. Ne tik ir ne tiek nuo išorės priešų, kiek nuo savųjų parsidavėlių.

Mons. Alfonsas Svarinskas, gyvenęs pačiame moraliniu požiūriu klampiausiu komunizmo-postmodernizmo ir reliatyvizmo siautėjimo pelkės nepriklausomoje Lietuvoje laikotarpiu, kuriamos aukščiausios kvalifikacijos specų iš užsienio ir Lietuvoje, išliko dvasinėje aukštumoje beveik iki pat paskutiniųjų jo gyvenimo metų.

Kai prasidėjo purvinos šmeižtų atakos prieš prof. Vytautą Landsbergį, jis pirmasis įvardijo baisiausius atkurtos jaunos valstybės niekadėjus, viešai paskelbęs: “Turbūt 1992 metais BBC statė filmą apie Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Susėdę visokie andriukaičiai, antanaičiai tada tvirtino, kad didžiausia bėda dabar yra ne rusų kariuomenės išvedimas iš Lietuvos, o Landsbergio diktatūra.

BBC korespondentai paklausė, ar aš katalikų kunigas, paprašė atsakyti į keletą klausimų. Jie klausė, ar V. Landsbergis bus Lietuvos Prezidentas? Aš atsakiau: “ Šiuo metu – ne! Ir šiuo metu Prezidentu gali būti tik Vytautas Landsbergis!“. Dar manęs paklausė, kodėl aš tuo taip įsitikinęs? Atsakiau, kad Maskva mums dovanojo politikos barometrą: Maskva keikia – geras žmogus, Maskva giria – blogas žmogus” (Mons. Alfonsas Svarinskas. Prieš istoriją ir Dievą atsakysime visi / Užrašė Algirdas Pilvelis // Lietuvos aidas. – 2000, spal. 12, p. 5.

Kai LR Ministras pirmininkas Rolandas Paksas norėjo uždaryti “Lietuvos aidą”, į laikraščio ištikimiausių skaitytojų mitingą Savivaldybės aikštėje pareikšti solidarumo su jais atėjo ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Susirinkusiems jis tada konstatavo, jog “Lietuvos žmonės yra kvailinami neišsamia informacija, o “Lietuvos aidas” drįsta spausdinti tiesą: “Lietuvos aidas“ atlieka labai didelį darbą, pateikia daug informacijos, kitaip mes apie tuos “krokodilus” (valdžios atstovus – BNS) nieko nesužinotume” (“Lietuvos aidas” į dienos šviesą kelia valdžios “krokodilus” // Lietuvos aidas. –2001, vas.10, p. 1).

Man Monsinjoras visada, nuo pat pirmosios mūsų pažinties dienos atrodė, kaip tvirčiausias Lietuvoje Tiesos riteris, jos gynėjas, bekompromisis ribų tarp gėrio ir blogio, tiesos ir netiesos saugotojas, kategoriškai atmetantis visokius reliatyvistinius pasvaičiojimus ir pafilosofavimus, dažnai dar ir “diplomatija” pavadinamus. Tokios “diplomatijos” jis nepripažino ir todėl daugeliui mūsų atrodė, kaip labai tvirtas, tiesios stovėsenos žmogus, į kurį galima buvo atsiremti, siekiant išlikti Tiesos kontekste. Tai jo, to žingsnio įkvėpta, ir atėjau tuomet į “Lietuvos aidą” , o mano draugės ir bičiulės tapo jo skaitytojomis, o vėliau ir bendradarbėmis.

Viešėdamas Amerikoje ir Amerikos žurnalistų paklaustas apie partijų situaciją Lietuvoje, jis tiesiai šviesiai, neveidmainiaudamas ir niekam nepataikaudamas, įvardijo realią tuometinę partijų  Lietuvoje kokybę: “Dešinieji yra suskaldyti, o kairieji su Maskva – vieningi. Dar 1990 m. paskutinis KGB šefas gen. Eismuntas pasakė: “Aš juos visus suskaldysiu”. Ir į visas partijas ir judėjimus įspraudė savo šnipus. Pirmiausiai tie sunaikino konservatorius ir krikščionis demokratus. O visi kiti jiems nepavojingi, nes yra iš seno supuvusio komunizmo kelmo išaugusios atžalos” (Monsinjoras Alfonsas Svarinskas Amerikoje // Draugas. -2002, saus. 23).

JAV Prezidento Ronaldo Reigano išlaisvintas iš kalėjimo, o M.Gorbačiovo ištremtas į Vakarus ant visados, be teisės sugrįžti į Lietuvą, mons. Alfonsas Svarinskas vėliau pasakojo: “Išvažiuodamas į Vakarus buvau sau davęs žodį, jog į Lietuvą sugrįšiu palaidoti komunizmą…” (Jurgis Pekarskas. Amžinas “ekstremistas” // Valstiečių laikraštis. – 1995, saus. 21, p.9).

Į Lietuvą mons. Alfonsas Svarinskas grįžo. Tik komunizmo palaidoti nespėjo. Komunizmas Lietuvoje iki šiol gyvas. Ir tvirtai įsikūręs interneto portaluose. Ir, matyt, gyvuos – dar ilgai. Kol nusibaigs neapykantos ir jo pasekmės - vėžio, sugraužtas paskutinis promaskvinis, skleidžiantis juodus neapykantos nuodus. Pažvelkite tik į interneto portalų komentarus – ir pamatysite tas visas komunizmo atrūgas. Ir vėl. Ir vėl, gal jau šimtąjį kartą grįžtu prie Fransuazos Thom liūdnos (tačiau ji patikslino… ”ne tokios beviltiškos, kaip Rusijoje”) minties: ”Jūsų visuomenė serga. Pagrindinis šios ligos simptomas – totalinė neapykanta žmogui, panieka artimui. Visa tai eina iš komunizmo ideologijos, kuri buvo jums brukama visus tuos 50 metų. Komunizmas yra neapykantos sistema. Juk svarbiausia komunisto užduotis – surasti priešą ir jį sunaikinti. Jūs sugriovėte komunistinę sistemą, tačiau komunistinis mentalitetas gyvas, jo taip greit nepakeisi… Prikelti šiuos žmones, atgaivinti jų dvasią nebėra vilties. Tiesiog reikia laukti, kol jie išmirs. Tai baisu” (Fransuaza Thom. Tik valstybė gali įvesti teisinę tvarką // Lietuvos aidas. 1993, rugpj. 23, p. 1).

Ar ne tokį dar visiškai neseniai matėme Lietuvos Seimą? Matėme ir stebėjomės kai kurių seimūnų neišsemiamomis neapykantos prof. Vytautui Landsbergiui versmėmis, kai jie iškreiptais veidais šaukė, rėkė, kad negalima skirti Laisvės premijos Žmogui, savo išmintimi ir geležine valia atvedusiam Lietuvą į laisvę ir nepriklausomybę?

Mons. Alfonsas Svarinskas, dar tolokai iki jo išėjimo į Amžinybę, paklaustas apie naujųjų Seimų veiklos prognozes, dar liūdniau, net negu prof. Fransuaza Thom, atsakė: “Aš negaliu to prognozuoti, tačiau sekmadienį per disidentės N.A. Gaškaitės laidotuves pasakiau, kad šiandieną mes laidojam Lietuvos Demokratiją, nors rinkimų rezultatų dar nežinojau. DEMOKRATIJOS NEBUS – BUS DEMONOKRATIJA, o pasekmės bus nenusakomos” (Mons. Alfonsas Svarinskas. Prieš istoriją ir prieš Dievą atsakysime visi // Lietuvos aidas. -2000, spalio 12, p. 5). O po to sekė  rezonansinės amžiaus bylos: VSD doro pareigūno, nestovėjusio “KGB instrukcijos sargyboje” pulkininko Vytauto Pociūno nužudymas ir jo nužudymo bylos gesinimas, garsių žiniasklaidos ponių šmeižtais ir prokurorų bejėgiškumu, ir p. Dabašinsko piktas grasinimais visiems “nesikapstyti po žuvusiojo pulkininko kaulais”, ir Kauno byla – žudikė (2009-2012), iki šiol neištirta, bet vis dar kraujuojanti paprastų gailestingų Lietuvos žmonelių širdyse savo slaptingumu ir teisėsaugos siautėjimu, ir kitos rezonansinės bylos, iki šiol neištirtos. Jų išsamią analizę, išliksiančią Istorijai, pateikė „Karštas komentaras“ (Giedrė Gorienė. KGB instrukcijos sargyboje // Karštas komentaras. – 2017, saus. 6-20, p. 2.3) Laimei demonokratijos valdymas Lietuvoje baigėsi. Lietuva atgimsta darbui ir kūrybai, teisingumui, valstybės stiprinimui švariomis rankomis. Ir tame atgimime – didelis vaidmuo tenka grįžtančiam į mūsų gyvenimą savo užrašytomis mintimis ir savo dvasia Bažnyčios ir Teisingumo riteriui, kovotojui už Lietuvos, Tikėjimo ir žmogaus dvasios laisvę mons. Alfonsui Svarinskui.

Atgal