VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Naujausios žinios

07 12. Integruojamės

Gintautas Iešmantas

Kuo toliau, tuo gražiau. Lig šiolei Valstybinės kalbos komisija (VKK) karštai gynė užsieniečių pavardžių autentišką rašybą. Ir diegė ją, kur tik galėjo - su pavydėtinu atkaklumu. Dabar to negana. VKK jau kuris laikas stoja ir už originalų Lietuvos piliečių pavardžių rašymą dokumentuose, o tai reiškia – ir visur kitur. Komisijos nariams padedant, Teisingumo ministerijos tuo reikalu parengtas įstatymo projektas, Vyriausybės vadovo A. Kubiliaus pateiktas Seimui svarstyti, buvo ryžtingai atmestas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad premjeras tą žingsnį padarė, norėdamas įsiteikti Lenkijos prezidentui, turėjusiam apsilankyti Lietuvoje.

Dabar iš Teisingumo ministerijos estafetę perėmė kultūros ministras A.Gelūnas, žengdamas kur kas toliau. Pasirodo, jis pasirengęs įteisinti dvikalbes gatvių ir vietovių lenteles ten, kur gyvena bent trečdalis (!) kitakalbių. A. Kubilius, spaudos žiniomis, patvirtino, kad „kalbama ir apie informacinius užrašus tautinių mažumų kalbomis.“ Tiesa, dar esą nežinoma, koks būsiąs galutinis sprendimas. Būdinga, kad šitos kalbos pasipylė kaip iš gausybės rago Lenkijos užsienio reikalų ministro R.Sikorskio apsilankymo proga. O tas ministras atvyko, atrodo, iš anksto niekam nepranešęs ir pirmiausia paskubėjo susitikti su vietos lenkų tautine mažuma. Pagarsėjęs kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus jis ir vėl leido suprasti, kad dviejų šalių santykiai nepagerės, kol nebus įvykdyti žinomi reikalavimai. Kuo gi ne ultimatumas?

Netrukus išryškėjo ir galutinis rezultatas: Seime įregistruotas Valstybinės kalbos įstatymo projektas, kuriuo siekiama įteisinti visa, kas tik įmanoma. Ir taip daroma, nepaisant gausybės protestų, peticijų, pasiūlymų ir šiaip reiškiamų Lietuvos piliečių nuomonių. Dar daugiau: pažeidžiant Lietuvos konstituciją, Konstitucinio Teismo išvadas. Juokingiausia, kad net VKK pirmininkė I. Smetonienė išreiškė nepasitenkinimą, beveik pasipiktinimą. Ne dėl svetimkalbių pavardžių, ne, čia šventas reikalas, prekės ženklas. O štai vietovių ir gatvių dvikalbiai pavadinimai – tai jau ne, tai per daug. Lyg ponia nežinotų, kad padarius vieną nuolaidą, bus daroma kita ir t.t. Dėlto šis nepasitenkinimas atrodo kaip paprasta veidmainystė, noras pagražinti savo veidą. Bet nuostabiausia ne tai: kyla pagrįstas klausimas, kas gi tuomet rengė tą įstatymo projektą? Kalbininkai ar politikai, jeigu pirmininkė kratosi atsakomybės?

Tiesa, VKK pirmininkė piktinasi, kad kai kurie kalbos mokslo atstovai reiškia nuomones ir imasi veiksmų, griaunančių bendrinę kalbą, kurtą ir puoselėtą ne dešimtmečiais, o šimtmečiais - kaip didžiausią brangenybę. Bet ar visas šis griovimo procesas neprasidėjo tada, kai buvo beatodairiškai imta piršti autentišką užsieniečių pavardžių rašymą, prisidengiant kova su tarybinių metų palikimu? Ir čia ne tik pavienių kalbininkų kaltė. Svarbiausias vaidmuo atitenka VK komisijai. Dabar skiname šios politikos vaisius. Ir nėra ko I. Smetonienei piktintis.

Mat neseniai Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelyje ant Filologijos fakulteto, kurio šeimininkas yra A. Smetona, sienos buvo atidengta lenta, įamžinanti poeto, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo atminimą. Poetas, be abejo, tokio pagerbimo vertas, daug pasidarbavo gindamas savo gimtosios Lietuvos laisvės reikalą. Gal dėl to į pirmą vietą iškelta autentiška poeto pavardės forma, o tik po to lietuviška? Tiesa, nuoroda „poetas, Nobelio premijos laureatas, Vilniaus universiteto auklėtinis“ pateikiama atvirkščiai: pirma lietuviškai, paskui lenkiškai ir dar lotyniškai. Bet ir vėl: eilėraščio eilutė – pirma lenkiškai, po to lietuviškai ir galiausiai lotyniškai. Žodžiu, jokio nuoseklumo, pažeidžiant bet kokias taisykles. O ir kalboms, sakytoms čia ir vėliau šv. Jonų bažnyčioje lenkiškai, trūko garsinio vertimo. Teisybė, vertimas buvo pateiktas atskiruose lapeliuose, taigi kaip filmuose subtitrai. Bet ar to gana?

Peršasi netikėtas palyginimas. Keletas žingsnių gatvės link yra lenta Tarasui Ševčenkai atminti. O ji tik lietuviška. Kokiais metais atidengta? Nereikia turbūt ir aiškinti. Taigi krinta į akis begalinis skirtumas. Kaip toli pažengta! Tik į kur? Bet ta „pažanga“ nejaudina nei A. Smetonos, beje, kalbininko, nei A. Gelūno, kultūros ministro. Nejaudina ir daugelio kultūros darbuotojų, dalies rašytojų, kuriems tokie dalykai turėtų itin rūpėti. O šis atvejis akivaizdžiai liudija, kokie poslinkiai šiandien vyksta kalbos politikoje. Užtat gali džiaugtis V. Tomaševskis, tvirtinęs, kad mes, lietuviai, turime integruotis Vilniaus krašte.

Taigi integruojamės. Ir dar kaip integruojamės, padedami abejingųjų. Užmirštama savigarba, puolama bendrinė kalba, užuot ją stiprinus, nepaisoma lietuviško žodžio, pačios kalbos savitumo. Kur taip nueisime, negerbdami savęs bei lankstydamiesi kitų norams ir užmačioms? Ir kas tuomet šeimininkai Lietuvoje? Gal pradėsime gailėtis ir žingsnio, kad priimta europietiška nuostata dėl švietimo tautinių mažumų mokyklose? Erozija valdžios galvose, erozija ir kalbininkų (tiesa, kai kurių) galvose. Jau maža įrodinėti, norisi šaukti. Ir turbūt reikia.

Atgal