VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Naujausios žinios

08 19. Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų

Vitas Labutis

Savo nuomonę dėl kalbos normų kriterijų, ko nors taisymo, ypač dėl atskirų kalbos faktų normiškumo, gali turėti kiekvienas jos vartotojas. Tačiau nuomonė nuomonei nelygu. Veringesnė argmentuota nuomonė, o ne emocijų protrūkiai. Jau ima pasigirsti balsų, kad iš viso reikia liautis lietuvių kalbą norminti, ją prižiūrėti. Ypač kelia nerimą skelbiamos mintys apie pačios lietuvių kalbos neįgalumą, skurdumą, negebėjimą derintis prie globalizacijos, naujų technologijų ir kitų staigių šių dienų gyvenimo pokyčių. Deja, tokių lietuvių kalbos menkintojų chore jau girdisi savo nihilistinį požiūrį  deklaruojančių vadinamųjų moderniųjų intelektualų balsų. Jiems toną duoda keletas kalbininkų.

Pastaruoju metu tokio požiūrio atstovai ėmė burtis apie žurnalą „Naujasis židinys – Aidai“, besiskelbiantį „vieninteliu krikščionišku ir akademiniu, visuomenišku ir analitiniu mėnraščiu“. Antai to žurnalo 2010 m. Nr. 5-6 keliolika puslapių skirta „diskusijai“ apie tariamas lietuvių kalbos negalias ir dr. Loretos Vaicekauskienės postmoderniam požiūriui į kalbos norminimą. Šiais metais žurnalas  vėl pateikė skaitytojams platų „spontanišką“ pokalbį ypač skambiu pavadinimu „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius: audiatur et altera pars“ (NŽ, 2011 m. Nr. 1; skelbtas ir internete lrytas.lt).

Pokalbį glaustai jau yra  apibūdinęs ir įvertinęs Pranas Kniūkšta (LA, 2011 05 21). Vis dėlto  verta pabandyti tame išskydusiame pokalbyje įžvelgti kelias svarbesnes temas, išryškinti jo tikslą ir atkreipti skaitytojų akis į kai kurias čia žarstomas drastiškas užuominas, palyginimus, metaforas, atskiras kalbos faktų norminimo interpretacijas. Be to, papildomos pastabos gali atskleisti tai, kas slypi ir šalia viešojo intereso gynimo.

Nenorima pripažinti kalbos tautos tapatybės dalimi

Kas gi tie pokalbio (taip sutrumpintai vadinsime šį skelbinį) dalyviai? Tai istorikas ir televizininkas Alfredas Bumblauskas, rašytojas ir lituanistas (tai jau ne profesija, o apibendrinta specialybė) Marius Ivaškevičius, istorikas ir  laidininkas  (bent specialybė?) Algis Ramanauskas, filosofė ir sovietologė Nerija Putinaitė, istorikas ir redaktorius Nerijus Šepetys, sociolingvistė ir vertėja Loreta Vaicekauskienė. Prie visų jų pavardžių prilipintos dviejų profesijų ar specialybių etiketės, kad įspūdingiau rodytųsi, kokie solidūs asmenys gina viešąjį interesą.

Greta užmojo  suformuoti „tam tikrą viešojo autoriteto poziciją, kuri galėtų gyvuoti lygiomis teisėmis su oficialiosiomis kalbos planavimo ideologijomis“, tuoj pat išryškėja kitas pokalbio akstinas – jau susibūrusi tam tikra  intelektualų grupė (ją pokalbio vadovė dr. L. Vaicekauskienė apibrėžia kaip „mūsų grupę“), kuri imasi stambaus europinio masto mokslinių tyrimų projekto „Lietuvių kalba: idealai, ideologija ir tapatybės lūžiai“ trečiosios dalies – „Kalbos standartizavimo ideologijų tyrimas“. Matyt, turimas galvoje lietuvių kalbos norminimo pradmenų, bendrinės kalbos, jos pagrindų ir dabartinės būklės  vertinimas. Keista, kad kiekvienu periodu čia planuojama įžvelgti kažkokią vienintelę oficialiąją ideologiją. Jeigu tai ne šiaip sau keleto intelektualų pokalbis, o tiriamojo pobūdžio projekto savitas pristatymas, tai bendresni dalykai verti tolimesnių diskusijų.

Grįžtelėjant į užuominą apie viešojo autoriteto pozicijos formavimą, tarsi neturėtų kilti abejonių, kad pokalbis laikytinas viešąja kalbėjimo apraiška. Šiaipjau riba tarp viešojo ir privataus kalbėjimo ne visada ryški. Tačiau daugeliui pokalbininkų ji visai nerūpi: jiems privačiai pašmaikštaujant, kieno nors mestelėta atsitiktinė pastaba atrodo galinti paremti kalbėtojo nuomonę ar net būti argumentu. Štai prof. A. Bumblauskas, girdėjęs ar iš  kitų sužinojęs  a.a. Bronį Savukyną kavinėje sakant dapilk (taurelę), bando tuo motyvuoti, kad priešdėlis da – nesąs skolinys. Pravartu būtų, kad istorikas profesorius parodytų, kur B. Savukynas savo redaguotame žurnale „Kultūros barai“ ar kitame leidinyje būtų palikęs tą priešdėlį.

Iš karto skaitytojų atsiprašome, kad polemizuodami su pokalbio dalyviais, neišsiversime ir be gasusių kitų autorių citatų. Ypač dažnai remsimės žymaus tarpukario  lietuvių kalbos tarmių, vardyno, visos lietuvių bendrinės kalbos žinovo Antano Salio (1902-1972) mintimis. Į A. Salio raštus akys krypsta štai dėl ko: jis buvo Kazimiero Būgos ir Jono Jablonskio darbų tęsėjas, kuriam teko gyventi Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV ir susidurti  su nemaža dalimi ir dabar aktualių lietuvių kalbos rusybių ir anglybių. A. Salio darbai išsklaidyti įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose („Gimtojoj kalboj“, „Kalboje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Tautos mokykloje“, JAV leistuose „Laiškuose lietuviams“ ir kt.), taip pat ir enciklopediniuose leidiniuose. Kaip visuma jie paskelbti Lietuvių katalikų mokslo akademijos Romoje 1979-1992 m. išleistuose keturiuose A. Salio „Raštų“ tomuose, kurie nėra kiekvienam lengvai prieinami. Į A. Salio argumentuotus žodžius turbūt nebus lengva numoti ir mūsų „Naujojo židinio“ pokalbininkams, nes tai būta tikro žemaičio, o ne kokio jų nekenčiamo zanavyko ar suvalkiečio, be to, dar ir Katalikų mokslo akademijos nario. Atkreipiame „Lietuvos Aido“ skaitytojų dėmesį, kad šiame laikraštyje buvusioje specialioje „Kalbos skiltelėje“ A. Salys vien 1938 m. paskelbė daugiau kaip 100 straipsnelių.

Pokalbio vedėja kviečia pirmiausia duoti atkirtį oficialios norminimo ideologijos gynėjų dviem argumentams: 1) lietuvių kalbai (vadinasi, ir tautai) gresia pavojus, todėl reikia daugybės institucijų ir prižiūrėtojų, kurie išlaikytų ją gryną ir nepakitusią, 2) kalbininkas kaip ekspertas turi teisę visiems pasakyti, ką galima vartoti, ko negalima.

 Kalba savo esme susijusi su nuolat ją vartojančia visuomene, ypač su kalbos vartotojus konsoliduojančia tauta. Kitatautis, išmokęs jam svetimą kalbą, nelengvai suvokia tos naujos kalbos dvasią – tam reikia didelių pastangų.  Netrūksta ir gimtosios kalbos vartotojų, kurie iš apsileidimo ar dėl kita ko ir šeimoje , ir mokykloje lieka neperpratę pagrindinių savo kalbos dėsnių, vartosenos polinkių – vadinasi, jiems tolima ir tautos dvasia. Jeigu tokių kalbos vartotojų  aplinkybės neverčia viešai daug kalbėti ar rašyti, jiems pakanka to „ kaip pasakysi, taip nepagadinsi“. Žurnalistams, rašytojams, politikams, mokslininkams ir kitiems sakytinių ar rašytinių tekstų kūrėjams to per maža – stropesnieji, atsakingesnieji puolasi lopyti savo gimtosios kalbos mokėjimo skyles ir suvokia, kad būtina visą gyvenimą varstyti jos turtų skrynias, įvertinti tai, kas jose sukaupta. Tuomet imama jausti ir gimtosios kalbos galią atveriančią tautos dvasią. Deja, ne vienam lietuviui pritrūksta valios ir noro kantriai panaršyti gimtosios kalbos lobynuose, sukrautuose žodynų, gramatikų, kalbos patarimų, literatūros klasikų puslapiuose. Kur kas paprasčiau kaltę versti pačiai lietuvių kalbai ar jos dėsnių aiškintojams, tvarkytojams, prižiūrėtojams. Surandama ir neva moksliškų teorijų, pateisinančių visa, kas nusprūsta nuo liežuvio ar ką parašo pirštai. Iš esmės vėl atsigręžiama į minėto naivaus liaudies priežodžio turinį.

Būdami iš esmės superliberalūs individualistai, pokalbininkai kalbą pripažįsta tik savo tapatybės dalimi, bet ne tautos savitumo požymiu. Jeigu kalba tikrai būtų vien atskiro individo reikalas, tai kiekvienas ją gal ir galėtų vartoti, kaip jam patinka, rūpindamasis tik, kad jį suprastų adresatas.

Minėtame P. Kniūkštos straipsnyje yra pateikta glaudų tautos ir kalbos ryšį patvirtinančių Jono Jablonskio ir Kazimiero Būgos žodžių. Pridurkime dar kelias panašias kitų kalbininkų ir filosofų mintis. Ir mūsų pristatytasis kalbininkas A. Salys žurnale „Tautinė mokykla“ (1938, nr. 15-16)  rašė: „Vadinasi, kalbos viena nuo kitos skiriasi ne tik išviršinėmis savo lytimis – skirtinga fonetika, akcentu ir garsine puse – bet ir giliąja savo esme susieta su tautos siela“. Labai panašiai  kalbos ryšį su tauta tame pačiame dešimtmetyje pabrėžė ir garsus mūsų filosofas neotomistas Stasys Šalkauskis: „Negali būti abejonės, kad tautos kalba yra ryškiausias tautos dvasios kūrinys, kuris geriausiai charakterizuoja tautos individualybę“ (S. Šalkauskis. Rinktiniai raštai. T. 2. Roma, 1991, p. 105).

Lietuvių kalbos vaidmenį konsoliduojant tautą primena ir ne vienas šių dienų mokslininkas, visuomenininkas, politikas (žr., pavyzdžiui, sociologo prof. Romualdo Grigo mintis knygoje. „Valstybė žmogaus širdyje“. V., 2011, p. 35-39, dr. Irenos Smetonienės straipsnį „Gimtojoje kalboje“, 2011, Nr.6).

Į ką  pradedama žiūrėti  atsainiai, netrukus tai gali virsti ir paniekos objektu.

Lietuvių kalbos menkinimas

Sunku prisiminti, kad būtų tekę kur nors skaityti šiais laikais viešai skelbiamų tokių aitrių žodžių apie savo gimtąją lietuvių kalbą, kokių išsakyta minėto „Naujojo židinio“ puslapiuose: vienam ji labai skurdi, neįgali, kitam  pernelyg sudėtinga, suvaržyta, per daug suliteratūrinta.

 Filosofė  dejuoja, kad lietuvių kalba sunku mąstyti ir versti į ją filosofinius tekstus.  Kalbos ir mąstymo sudėtingo ryšio niekas neneigia. Antai ir A. Salys „Naujojoje Romuvoje“ 1937 m.  rašė: „Mes, turėdami mintyje sakinį, bet jo nepasakydami [jaučiame. V.L.], kad „žodis ant širdies plūduriuoja, – jau ir mąstome kalbinėmis lytimis. Taigi kalbėjimas, mąstymas kalbinėmis lytimis, klausymas, supratimas – vis kalbos esminės pusės. Kadangi niekas neginčija kalbų mąstysenos skirtingumo, tai tuo pačiu skirtingos ir kalbos“ (A. Salys. Raštai. T. I, p. 8-9). Mąstyti viena ar kita kalba galima tik gerai tą kalbą mokant. Individo mąstymo  tieiogiai negali kontroliuoti joks kalbininkas. Jeigu kam lengviau mąstyti angliškai ar rusiškai, - tegul sau mąsto.

 Nesupratę lyrinės lietuvių kalbos dvasios pokalbininkai šaiposi gražiai ir šiltai lietuvių liaudies dainose, poezijoje, šeimos narių pokalbiuose skambančių maloninių bei mažybinių priesagų (plg. „Rūpinosi tėvužėlis, kad jo mažas sūnaitėlis“(liaudies daina)); „Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės ...?“ (A.Baranauskas). „Dukrele mano, mano jaunoji, kur dėjai vainikėlį ir aukselio žiedelį?“). Tos maloninės, mažybinės priesagos atspindi  lietuvių būdo lyriškumą, švelnumą, o kartais gėlą, skausmą. Kai kuriems ponams pokalbininkams tai vien pernelyg ištempti žodžiai, zanavykų išmonė.

 Skaudu darosi, kai istorikas A. Ramanauskas ima šaipytis iš dvidešimt maloninių priesagų galinčio turėti žodžio mama – mamytė, mamulė, mamyčiukė  ir pan. Gal kai kas iš mažens savo mamą šaukė tiktai:  motina, mamce, motka  ar dar moderniškiau –  gimdytoja ? Ir kitų tautų vaikų kalboje švelniai, su maloninėmis priesagomis, kreipiamasi į motiną, kurios vardas yra šventas. Argi iš visko tinka šaipytis?

Grėsmės lietuvių kalbai

Dr. L. Vaicekauskienė tvirtai įsitikinusi, jog kalbos  „išlikimo garantas yra tai, kad ji vartojama, nesvarbu, kokiomis atmainomis, kokiais variantais“ (vėl mano išryškinta. V.L.). Tokią išvadą energingai remia visi prie stalo sėdintys  pašnekovai, tik vis siūlo kalbą kiek įmanoma paprastinti, daryti lengvesnę. Vis dėlto M. Ivaškevičius prisimena, kad lietuviai – nykstanti tauta ir reikėsią iš kažkur pasigraibyti naujų piliečių – gal iš Rytų slavų, kinų ar dar iš kažkur, bet A. Ramanauskas kirste kerta: „niekur lietuvių kalba nedings. Per tiek laiko niekur nedingo ir niekur neišnyks. Kalbos apie lietuvių kalbos išnykimą – tai tik toks išsigalvotas „baubizmas“ (ten pat, p. 17).

Deja, mūsų artimų giminaičių prūsų kalba, gyvavusi daugiau kaip tūkstantį metų,  XVII a. baigė išnykti. O juk kryžiuočiai, XIII a.  užkariavę Prūsiją, jų visų neišnaikino. Dalis jų suvokietėjo, sulietuvėjo, o dalis išsikėlė į Saksoniją arba į Lietuvą. Liko tik suvokietinti vietovardžiai ir Prūsijos vardas  atskiram Vokietijos kraštui pavadinti. Dabar ir tie vardai grimzta į istoriją, nes ten nauji užkariautojai senųjų vardų nė žymės nepaliko.

Kalbų išnykimo galimybę įtikinamai įrodė   žymus anglų kalbininkas Deividas Kristalas (David Crystal) 2004 m. išleistoje knygoje „Kalbos mirtis“ (jos lietuviškas vertimas pasirodė 2005 m.). Autorius teigia, kad kalbų mirtys yra paliudyti faktai. Pagal D. Kristalo ir kitų kalbininkų sudarytą kalbų gyvybingumo skalę lietuvių kalba priklausytų vidurinei pakopai – tai nykstančios kalbos: „jomis kalbančių žmonių pakanka, kad būtų užtikrintas išlikimas, tačiau tam reikia palankių sąlygų ir bendruomenės palaikymo“ (D. Kristalas. Min. veik., p. 29). Nykstančioje kalboje nuolat perimami kitos kalbos elementai, ji išstumiama iš tokių gyvenimo sričių kaip tarptautinis bendravimas, mokslas, naujosios technologijos. Labai svarbu, ar kalbos pokyčiai yra natūralus kalbos keitimosi padarinys, ar atsiradę dėl kitų kalbų poveikio. D. Kristalas prognozuoja, kad per XXI amžių pasaulis praras apie 50 proc. ( t.y. 3000 kalbų), nes kas dvi savaitės mirštanti mažiausiai viena kalba (ten pat, p. 27).

Užgriuvusi staigi emigracija ir vis didėjantys jos mastai, kiti demografiniai pokyčiai kelia rimtą pavojų ir lietuvių tautai, ir lietuvių kalbai. Pastarojo gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje belikę vos 3 milijonai gyventojų, o juk ne visi jie  kalba lietuviškai. Emigruoja pajėgiausi darbingi ir išsilavinę jauni žmonės. Gal tų emigrantų kažkokia dalelė  ir sugrįš nepamiršę gimtosios kalbos. Tačiau dauguma jų susimaišys su kitomis tautomis ir jiems įprastesnė darysis anglų, vokiečių ar ispanų kalba. O jų vaikai ir vaikaičiai augs kitoje šalyje ir kalbės, kartu ir mąstys jau nelietuviškai. Šių pastabų autoriui tai žinoma ir iš savo gminaičių istorijos: prieš penkiolika metų į Lietuvą iš JAV atvykęs pusbrolis prisiminė tik vieną „lietuvišką“ žodį kugelis. O abu jo tėvai buvę tikri lietuviai ir kalbėję vadinamąja suvalkiečių tarme. Tiesa, tėvai iš Lietuvos buvo išvykę prieš maždaug  80 metų.

Kalbai grėsmę gali kelti ne tik fizinis  tautos nykimas, bet ir kitų kalbų politinis, prestižinis ir psichinis spaudimas.

Kaip skirtingai jaučia kitų kalbų poveikį didžiosios ir mažosios tautos, gerai pastebėjęs ir A. Salys: „Kitais žodžiais sakant, didžiųjų kultūrinių kalbų veidas yra ryškesnis, jų dvasia skaistesnė, lengviau pajuntama. Kas kita su  mažosiomis tautomis. Jų kultūras ir kalbas visuomet daugiau veikia svetimieji. Vadinasi, mažųjų tautų kalboms daug sunkiau išlaikyti savo tautiškąjį pobūdį“ (A. Salys. Min. veik., p. 13).

Nuožmų politinį spaudimą lietuvių kalba pajuto lietuviškos spaudos draudimo laikais ir sovietmečiu. Pastarojo laikotarpio lietuvių kalbos būklę daugelis modernistų linkę apeiti tylomis. Tarsi sovietmečiu lietuvių kalba nebūtų buvusi stumiama iš administracinio ir politinio gyvenimo, tarsi paskaitininkas ar kokio renginio kalbėtojas nebūtų buvęs   verčiamas kalbėti rusiškai vien todėl, kad ten atsirasdavo keli klausytojai, nemokantys lietuviškai. Visi mokslinių darbų autoreferatai ar santraukos būtinai turėjo būti rašoma rusų kalba. Lietuvių kalbos institutui 1961 m. išdrįsus leisti kalbos praktikai skirtą „Kalbos kultūros“ leidinį, negalima buvo jo pateikti kaip žurnalo – tam reikėjo Maskvos leidimo.

Šiandien didžiulį poveikį lietuvių kalbai daro anglų kalba, tik ne politinės prievartos, o kitokiu keliu:  dėl naujų anglų  kalba pateikiamų technologijų, dėl mados ir gimtosios kalbos vartotojų saviniekos.

Anglų kalba, be abejo, daug kam plačiau praveria langus bent į Vakarų pasaulį – ją mokėdamas dažniau susikalbėsi su  ne vienu kitataučiu. Tik jau ne visur ir ne visada šitaip. Antai lietuvių piligrimų grupė pėsčiomis keliavo iš Lurdo Prancūzijoje į Šiluvą. Kai  Paryžiuje grupę turėjo palikti vienintelė prancūziškai kalbanti bendrakeleivė, daugumai gerai kalbančių angliškai piligrimų su prancūzais bendrauti sunkiai sekėsi. Daugelis prancūzų supranta angliškai, bet savo krašte nori kalbėtis prancūziškai.

Anglų kalbos vidinę grėsmę lietuvių kalbai didina tai, kad lietuvių kalba yra tipiška fleksinio (galūninio) tipo kalba, o  anglų – analitinė, kuri daiktų, veiksmų ir dalykų santykiams rodyti pasitelkia prielinksnius.

Akivaizdus pavyzdys – iš po anglų kalbos dangčio nelengvai kelianti galvą lietuviškoji kompiuterijos ir kitų elektroninių priemonių terminija. Štai ir pokalbininkai bando karštai ginti angliškuosius kompiuterių komandų, atliekamų procesų, kompiuterių rūšių ir pan. pavadinimus. Pirmoji apie tai prabyla filosofė N. Putinaitė: kam be reikalo keičiama komanda ir angliškas klavišo pavadinimas enter. Vartokime esą gryną anglišką žodį, nes lietuvių kalba ieškanti per daug logikos turinčių žodžių – įvesti, rinkti, įvedimo klavišas. Net nesuprasi, kuo jai užkliūva pavadinimas pelė, gražiai išverstas iš angliško mouse.

Po netrumpo makalavimo (pokalbininkų žodis) laidininkas A. Ramanauskas, norėdamas  įgelti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK), vėl grįžta prie kompiuterijos terminų. Jis niekaip negali suprasti, kodėl trumpas aplietuvintas angliškas žodis slešas (angl. slash) keičiamas ilgu lietuvišku žodžių junginiu pasvirusis brūkšnelis.  Šaipomasi net iš  visiems vaikams įprasto nešiojamojo kompiuterio. Pasak jo, „kiekvienas kvailys gali pasakyti nešiojamasis“. Tačiau A. Ramanauskui tai per ilgas ir neracionalus žodis, kuriam pakaito esą patingėjusi paieškoti ta pati VLKK. Čia šmaikštuolis keleriopai šauna pro šalį. Pirmiausia terminas nešiojamasis kompiuteris  atsirado prieš šios VLKK kadenciją. Jį galutinai įtvirtino gerų informatikos specialistų parašytas neseniai išleistas „Enciklopedinis kompiuterijos žodynas“ (Valentina Dagienė ir kt., 2005, 2008 m.). Ne vien A. Ramanauskui pacituokime  to žodyno pratarmės keletą sakinių: „ Žodyno rengėjai yra patys sulietuvinę per dešimtį įvairių valstybių ir bendrovių kompiuterių programų. Visa tai turėjo įtakos vienodinant ir sisteminant lietuviškąją terminiją, nes angliškoji kol kas sistemingumu nepasižymi (ryškinta mano. V.L.)–gana dažnai skirtingų valstybių bendrovės arba skirtingų operacinių sistemų autoriai vartoja skirtingus terminus. Buvo stengtasi padaryti taip, kad vienodos sąvokos lietuvių kalba būtų vadinamos vienodai, skirtingos – skirtingai“. Žodyno autorius konsultavo gera terminologė lituanistė Angelė Kaulakienė, o VLKK tik neprieštaravo jo leidimui.

Mūsų informatikai išsireikalavo, kad bendrovė “Microsoft“ jau kuria lietuvišką tekstų rengyklės programą „Word“ ir dabar rūpinasi tos lietuviškosios programos kokybe (žr. Gintautas Grigas: Gimtoji kalba, 2011, Nr. 5, Nr. 6). Negi ir dabar mūsų modernieji intelektualai šauks „Stabdyk lietuvinimą!“ ?

Kelia nuostabą, kad minėtojo pokalbio dalyviai tarsi nė negirdėję, kas apie grėsmes lietuvių kalbai rašoma svarbiame oficialiame dokumente „Dėl lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo programas vykdančiose mokyklose 2010-2014 metų strategijos“. Ten pateiktas specialus skyrius „Grėsmės“, kuriame skaitome: „Lietuvių kalbai šiandien nėra pavojaus išnykti iš kasdienės vartosenos, tačiau jau seniai pastebimi jos degradacijos reiškiniai, susiję su kalbos ir humanitarinės kultūros suskurdimu mokykloje ir viešojoje erdvėje, lituanistinės aukštosios (mokslo, filosofinės, politinės ir kt.) kultūros nykimu. Orientavimasis į tarptautiškumą moksle, pusiausvyros tarp publikavimosi užsienyje imperatyvo ir apskritai vertimo į lietuvių kalbą stoka gresia mokslinio ir apskritai intelektualinio kalbos lygmens nuskurdimu bei praradimu, lietuvių kalbą ilgainiui vis labiau uždarant į „buitinės kalbos“ registrą“ („Valstybės žinios“, 2011, nr. 2, p. 33).

Tų grėsmių lietuvių kalbai šioje „Strategijoje“ nurodoma gal aštuonios iš kelių sričių – politikos, sociokultūrinės raidos, ugdymo sistemos. Tarp jų pabrėžiamas ir čia jau minėtas anglų kalbos pavojus viešajai erdvei, pasireiškiantis kalbų mokymo politika, socialine visuomenės dezintegracija, smunkančiu lietuvių kalbos prestižu mokykloje ir kt.

Kas jau kas, o Švietimo ir mokslo viceministrė N. Putinaitė savo viršininko  Gintaro Steponavičiaus 2010 m. pačioje pabaigoje patvirtinto dokumento neturėtų būti pamiršusi. Bet greičiausia pati  „Strategija“ dėl kai kurių radikalių išvadų nugrūsta į gilius stalčius.

Kalbos norminimas nenutrūkstamas        

Bet kokią dabartinės lietuvių kalbos naujovę, nesvarstydami, kiek ji atitinka bendrinės kalbos normas ir vartosenos polinkius, daug kas bando įteisinti kaip nuolatinio kalbos kitimo rezultatą.

Kad gyva, funkcionuojanti kalba gali kisti, niekas neabejoja. Tik verta prisiminti, kad lengviausiai kitimams pasiduoda tam tikros žodyno sritys. Bet ir žodyne veikia kitimo priešprieša – išlaikyti kalbos stabilumą ir tapatybę. Garsinė bendrinės kalbos sistema ir su ja daugiau ar mažiau  koreliuojama rašyba yra gerokai atsparesnė kitimams. Stabiliausia yra kalbos gramatika, ypač morfologija, kuri gali išlikti nepakitusi ne vieną šimtmetį. Nesuprantama, kaip galima pripažinti kalbos kitimo rezultatus ir kartu netaikyti naujiems reiškiniams norminimo reikalavimų – tai sudaro sąlygas bendrinėje kalboje atsirasti plyšiams ar net pertvaroms.

Dauguma pokalbininkų lyg ir linkę sutikti, kad norminti reikėję, kai buvo klojami bendrinės kalbos pamatai, nustatomi norminimo dėsniai ir polinkiai. Visur vengdami kalbėti konkrečiau, tiksliau čia vienas kitas iš jų pamini XIX a. pabaigą, nes tuomet tikę lietuvių kalbą valyti nuo gausybės svetimybių. O dabar, šiukštu: reikia stabdyti „kalbininkų diktatą“, „atšaukti kalboje komendanto valandą“. O kada gi, pagal pokalbininkus, turėjęs prasidėti tas „diktato atšaukimas“? Gal po Jono Jablonskio mirties, gal pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai Lietuva liko  Sovietų Sąjungos dalimi? Gal atkūrus Lietuvos nepriklausomybę?

 Ypač užgaulus kitur gana nuosaikiai kalbančio rašytojo M. Ivaškevičiaus metoniminis gretinimas  pageidaujamo kalbininkų pasitraukimo taip, kaip turėjusi pasitraukti iš Lietuvos nacius sumušusi rusų kariuomenė. Būrelis žymių mūsų kalbininkų (Leonardas Dambriūnas, Petras Jonikas, Antanas Salys, Pranas Skardžius) 1944-1945 m. pasitraukė į Vakarus bėgdami nuo rusų kariuomenės, o ne su  ja. O pasiekę JAV, tie priverstiniai emigrantai kalbininkai ir ten tęsė kovą su senomis  ir su sovietmečiu atsirandančiomis rusybėmis, ir su JAV lietuvių kalboje įsikerojusiomis anglybėmis.

Lietuvoje likę keletas vyresnės kartos kalbininkų, greitai bręstantys kiti norminamosios veiklos darbininkai įvairiais būdais tęsė bendrinės kalbos priežiūros ir jos puoselėjimo darbą. Jeigu tuomet būtų „atšaukta“ lietuvių kalbos gryninimo ir gynybos valanda, tai dabar būtų  sunkiai beiškrapštomi tokie posakiai, kaip antai: šiandien liepos devinto (liepos devinta, devintoji), kviečiame ant arbatos (išgerti arbatos), Seimas jau prabalsavo (pabalsavo, nubalsavo), statome (keliame) naują klausimą ir pan.

Dr. L. Vaicekauskienės skelbiamą mintį, jog „lietuvių kalbos išlikimo garantas yra tai, kad jinai vartojama nesvarbu kokiom atmainom, kokiais variantais“ (2011, Nr.1), galima interpretuoti ir taip: nėra skirtumo tarp lietuvių bendrinės kalbos, jos tarmių, žargoninės vartosenos, lietuvių ir kitos kalbos mišinio. Pagal tokią logiką gal ir mokyklose galima dėstyti visus dalykus ne tik bendrine kalba, bet ir jos tarmėmis, ir mokinių žargonu... O kaip tuomet visi abiturientai turėtų laikyti vienodą lietuvių kalbos brandos egzaminą?

 Nei tarmės, nei socialiniai žargonai viešojoje vartosenoje negali atstoti bendrinės kalbos, šio  visos tautos bendrojo turto, o jis reikalauja nuolatinės priežiūros. Šiuo metu norminamasis darbas jau remiasi paklotais bendrinės kalbos pamatais ir apie 120 metų jos puoselėjimo įdirbiu.

Savitų sunkumų iškyla diegiant sakytinės bendrinės kalbos formas. Čia veikia keletas skirtingiausių veiksnių: kalbos vaikas pramoksta iš tėvų, iš draugų, iš pokalbių su kitais savo aplinkos žmonėmis, tad atėjęs į mokyklą jis daugiausia rūpinasi, kaip išmokti rašyti, skaičiuoti. Daugelio dalykų mokytojai dažnai dėsto toli gražu ne pavyzdine bendrine kalba. O dabar, kai dažnai mokinys, atsakinėdamas išmoktą pamoką, ne balsu pasakoja, o tik testų langelius brauko  ar kompiuteriu tarškina, tad sakytinę bendrinę kalbą lavinti dar mažiau galimybių. Be to, ir pačioje toje kalboje stūgso ne visiems lengvai įveikiamų kalnelių: nepastovus kirtis, ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša, nevienodas minkštųjų balsių žymėjimas ir kt. Nenuostabu, kad pakankamai neišmokta sakytinė bendrinė kalba neretai kai kam kelia baimę. Prie tokių kalbos vartotojų priskirtini ir mūsų aptariamojo pokalbio dalyviai. Jų išvada labai paprasta: sakytinės kalbos norminti negalima, nereikia, net būtina tai uždrausti. Vadinasi, jokiai sakytinei bendrinei kalbai turi nelikti vietos. Jeigu tokių moderniųjų intelektualų būtų valia, tai visi norminamieji tarties, kirčiavimo žodynai, vadovėliai turėtų kuo greičiau atsidurti šiukšlių sąvartynuose.

Dr. L. Vaicekauskienė čia kyšteli norvegų kalbos pavyzdį, kurioje, esą, įsakymu uždrausta norminti sakytinę kalbą. Dėl to mums nei šilta, nei šalta. Latviai paprastai kirčiuoja pirmąjį  žodžio skiemenį, lenkai – priešpaskutinį, prancūzai, regis, paskutinį, tai prie kurių patarsite taikyti lietuvių kalbos kirčiavimą?

Griežčiausiai sakytinės kalbos taisyklingumo reikalaujama iš radijo, televizijos pranešėjų ir laidų vedėjų, iš scenos artistų, iš oficialiai kalbančių politikų. Pravartu, kad gerą sakytinę kalbą girdėtume iš viešai kalbančių pedagogų, kunigų, sinchroninių vertėjų. Neviešojoje kalboje sakytinę bendrinę kalbą galima vartoti pagal pokalbio situaciją ir jo dalyviams rodomą pagarbą. Su sakytine kalba paprastai daugiau ar mažiau koreliuojamas ir rašytinis jos pavidalas. Kas nuolatos taria ne posūkis, o posukis, ne Kęstutis, o Kestutis, ne miškas, o myškas, tas, žiūrėk, ir parašo ne taip, kaip reikia bendrinei kalbai.

Kiekviena kalba, nors ir vartodama tą pačią lotyniško pagrindo abėcėlę, savo rašybą paprastomis taisyklėmis susieja su sakytine kalba. Didžiausią prarają tarp rašytinės ir sakytinės kalbos matome anglų kalboje.

Pokalbio įkarštyje nuskambėjo mūsų rašybos istoriją ir apskritai tiesą iškreipiančių pasakymų. Štai prof. A. Bumblauskas sielojasi, kad Jonas Jablonskis „galutinai sunormino net abėcėlę, galutinai išgrūsdamas dvigubą w“.  Čia nutylėta, kad lietuvių kalbos abėcėlė be tos w jau pateikta M. Mažvydo „Katekizme“ ir 1856 m. išleistoje A. Šleicherio pirmojoje moksline laikomoje lietuvių kalbos gramatikoje. (žr. August Schleicher. Litauische Gramatik, p. 17  ). Iki galutinio sunorminimo toji dviguba w mūsų raštijoje neretai vartota vietoje paprastosios v . Dabar dėl tos dvigubos w lenkai kelia reikalavimus, siejamus net su elektros tiltu per Lenkiją į Lietuvą. Iš tiesų, toji w gal panaši į elektros laidus. Juokaujame.

Nei prof. A. Bumblauskas, nei kiti tos w gynėjai  nieko nesako, kaip lietuviai tą raidę turėtų tarti. Lenkai ją taria kaip mes paprastąją v, vokiečiai raidėmis w ir v  žymi du skirtingus garsus (  v tariama kaip f  ). Anglai tą w dažniausiai taria panašiai lyg tarpinį garsą tarp v ir u. Matyt, mums norima įpiršti lenkiškąjį w  tarimo variantą ir visai atsisakyti raidės v, nors pastaroji paimta iš lotynų kalbos abėcėlės, o w ten nevartota.

Požiūris į kalbininkus ir redaktorius

Dėl visų lietuvių kalbos vartosenos problemų ar „negalių“ daug kas neretai visą kaltę verčia kalbininkams. Smarkiai kalbininkų kailį skuta ir aptariamojo pokalbio dalyviai.

Pradėdama visas šnekas,  dr. L. Vaicekauskienė kalbotyrą bando griežtai skirti į preskriptyviąją, nurodinėjančią, kaip ką sakyti, ir deskriptyviąją – kaip tikrą mokslą, aprašinėjantį kalbos sistemos realizacijas arba tiriantį pačią sistemą, bet jau nenurodinėjantį, kaip turi būti vartojama. Paprastai kalbant, preskriptyvinė – tai norminamoji kalbotyra, o deskriptyvinė – nepaisanti, kas atitinka normą, kas ne. Baisiausia, kad visi norminamieji darbai nepripažįstami tikruoju mokslu. Konkrečiai autorė nemini nė vieno lietuvių kalbos deskriptyvisto, nenurodo, kada tas iš   amerikiečių XX a. vidurio kalbotyros paplitęs skirstymas praktiškai imtas taikyti Lietuvoje. Sunku įsivaizduoti, kaip neaprašinėjant kalbos sistemos, galima ką nors norminti. Kur pagal tokį vienpusį skirstymą turėtų atsidurti lyginamuoju istoriniu metodu paremti kalbos mokslo darbai? Kur čia rasti vietą transformacinei generatyvinei gramatikai?

Jaunieji istorikai, tarsi negirdomis praleidę ar nesupratę dr. L. Vaicekauskienės pastabų, už viską, kas, jų manymu, lietuvių kalboje yra negera, linkę kaltinti visą kalbos mokslą, „kalbos diktatą“. Daugiausia priekaištų ir niekinamų  žodžių kliūva Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.

Nerija Putinaitė papasakoja, kad jai bendraujant su britais, tekę kalbėtis apie Kalbos komisiją ir tie juokdamiesi sakę, kad jiems nereikalinga esanti jokia kalbos komisija. Jeigu filosofe tituluojama N. Putinaitė būtų pasidomėjusi ne atskirų žmonių replikomis, o, pavyzdžiui, prancūzų kalbos norminimu, tai būtų išsiaiškinusi, kad šioje šalyje kalbos norminimu rūpinasi dar XVII a. įkurta Prancūzų akademija, turinti 40 narių. Tarpukario Lietuvoje irgi nebuvo VLKK, tačiau  lietuvių kalbos norminamąjį darbą dirbo viena po kitos terminologijos komisijos, Lietuvių kalbos draugija ir kitos institucijos. Ne pavadinimas čia svarbiausia.

 Šių pastabų autoriui ne kartą tekę diskutuoti dėl atskirų VLKK  sprendimų lietuvių kalbos vartosenos klausimais. Ligi šiolei prieštarauju tos Komisijos požiūriui į  nelietuviškos kilmės tikrinių skolinių vartoseną. Tačiau visą tą Komisiją net juokais vadinti tinginiais, „chaltūrščikais“, kažkokia „šaika-laika“ , kaip daro A. Ramanauskas, nedera, nėra tam jokio pagrindo. Negražiais vardais koneveikiamos kelios  VLKK  moterys. Be aiškaus pagrindo šaukiama, kad Kazimieras Garšva esą nevertas dirbti Lietuvių kalbos institute. Ir visa tai kultūros gyvenimo mėnraštyje  spausdinama be kabučių (to reikalavo autoriai)?!

Prof. A. Bumblauskas, remdamasis prabėgomis pasakytomis replikomis, randa ir  geručių kalbininkų – Bronį Savukyną ir Aleksą Girdenį. Tačiau jie abu dirbę VLKK: prof. A. Girdenis seniau, kai buvo tvirtinamas tas  didžiųjų klaidų sąrašas, o B. Savukynas – dabartinių jos vadovių pirmosios kadencijos Komisijoje. Abu dirbę tiesoginį lietuvių kalbos norminamąjį darbą ir kitur.

 Pokalbyje nesigailima kritikos ir kalbos redaktoriams. Iš tiesų tų redaktorių esama visokių – ir puikiausiai perpratusių bendrinės kalbos reikalavimus, ir apie juos tik šį tą girdėjusių, kartais ir persistengiančių. Beje, dauguma senesnės ir vidurinės kartos redaktorių yra plušėję prie stambių vertimo darbų, kaip to pageidauja pokalbininkai.

Apie kalbos raidą ir projekto reikalus

Kadangi pokalbio tema reikalavo aptarti kalbos raidą, tai šen ten  grybštelimi ir Lietuvos istorijos, jos literatūros reikalai. Prof. A. Bumblauskas keletą frazių pasako apie laukinę pagoniškąją Lietuvą, kuri tarsi neturėjusi jokios civilizacijos. Paminimas M. Daukša, K. Sirvydas, tik nebandoma atskleisti, kokiai ideologijai jie atstovavę.

Versdamas į vieną krūvą visų amžių lietuvių kalbą, M. Ivaškevičius skelbia, kad visais laikais ji buvusi apgailėtinos būklės. Toliau, „kaip patyręs lingvistas“ prabyla, esą, mes be reikalo ją lyginame su sanskritu, laikome sena, nes ji esanti jauna. Jo nepaisoma, kad lietuvių kalbą kaip vieną iš seniausių įvardijo ir ėmė ją sieti su sanskritu lyginamojo istorinio mokslo pradininkas vokietis Francas Bopas (Franz Bopp) 1833-1852 m. išleistoje trijų tomų „Lyginamojoje sanskrito, zendo, graikų, lotynų, lietuvių, senosios slavų kalbos, gotų ir vokiečių kalbų gramatikoje“. Po jo lietuvių kalbą ne tik su sanskritu, bet ir kitomis seniausiomis kalbomis lygino dešimtys vokiečių, danų, prancūzų, lenkų ir kitų kalbų specialistų. Po jų pagaliau apie lietuvių kalbos senumą prabilo ir lietuvių kalbininkai – K. Būga, A. Salys, V. Mažiulis, A. Vanagas ir kt.

Prabilęs istorikas A. Ramanauskas ėmėsi įrodinėti, kad lietuviai iš seno neturi supratimo apie demokratiją ir laisvę, mat tokios buvo istorinės sąlygos: „Taip baudžiava XIX a. maždaug apie vidurį, smetoninis režimas, aksominis fašizmas (paryškinta mano. V.L.), po to sovietmetis. Ir žmonės pripratę“ (ten pat, p. 17).

Palikime sujauktą baudžiavos laikotarpį, peršokamus carinės Rusijos valdymo metus, nes už širdies griebia po smetoninio režimo minimas „aksominis fašizmas“. Jei tai tik kokia metafora, tai ji nevykusi. Pokalbyje kabutės nepripažįstamos. Įrodinėti, koks buvęs nacių fašizmo „aksomiškumas“, neverta. Pakaktų bent perskaityti B. Sruogos „Dievų mišką“ su Štuthofo koncentracijos stovyklos baisybėmis ir apie fašizmą šitaip kalbėti turėtų liežuvis neapsiversti. Gerai, kad autoriui nekilo noro prie sovietmečio pridėti epitetą „šilkinis“. Prof. A. Bumblauskas dėl savo kolegos klaikios metaforos nesureaguoja. Jam rūpi tik tai, kaip  angliškame vertime reikėtų rašyti pavardę Radvila, kurio palikuonys esą pasauliui žinomi tik kaip Rdziwiłłai – su dvigubu „w“. Bet lenkiškai tokia pavardė rašoma ir  su dvigubu kietuoju „ł“, ir, žinoma, be galūnės „ai“ ar „a“. Vis dėlto A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorijoje“ (V.,2002) daugybę kartų minimi tik keli Radvilos.

Nustatinėjant kalbos raidos ideologijas, žinoma, neįmanoma palikti nuošaly tautos, jos kultūros ir literatūros istorijos etapų ir žymiausių kūrėjų, tačiau kalbos raida ne visais atžvilgiais vyksta lygia greta su kultūros ir socialinio gyvenimo pokyčiais. Kalbos ideologijos atspindžių galima įžvelgti ir gramatikos bei žodyno aprašuose. Beje, tuo pačiu metu gali konkuruoti kelios kalbos ideologijos ir ne visuomet aišku, kurią laikyti oficialiąja. Kokia oficialioji lietuvių kalbos ideologija buvusi draudžiant lietuvių spaudą arba sovietmečiu?

Pažindami dr. L.Vaicekauskienę dar kaip  Laužinskaitę, buvusią gerą studentę ir perspektyvią jaunąją mokslininkę, tikimės, kad imdamasi vadovauti projektui „Kalbos standartizavimo ideologijų raidos tyrimai“, neignoruos ir šiai temai artimų  Mykolo Biržiškos, Kazimiero Būgos Jono Jablonskio, Petro Joniko, Prano Kniūkštos, Ritos Miliūnaitės, Arnoldo Piročkino, Jono Palionio, Aldono Pupkio, Antano Salio, Zigmo Zinkevičiaus ir kitų kalbos istorijos tiriamųjų darbų.

                                                           *    *    *

Šį savo  rašinį norėtume baigti tuo, kas labiausiai jaudina, – mintimis apie lietuvių kalbos likimą. Čia mums tinka neseniai spaudoje paskelbti štai tokie europarlamentaro Vytauto Landsbergio žodžiai: „Kultūra – tai žmonių ryšiai, ypač pamatiniai. Kad išliktų lietuviams brangi šalis Lietuva, pamatinis ryšys ir paveldėtas lobis yra kalba. Ji yra būdas pažinti ir susikalbėti, kur kas svarbesnis už susirašinėjimą tušinuku ar kompiuteriu. Juolab paveikslėliai. Stabdykime kalbos eroziją, mokykimės lietuviškai ir prasmingai bendrauti“.

 

Atgal