Poezija
05 16. Laiškas tavo mamai
Jaunius Čiulada
Aš rašau laišką motinai, laišką mamai be galo,
Be rašto, raidžių, dviprasmybių, be tralo,
Laišką sniego taškais ant pasaulio gobtuvo,
Natomis ant kompakto ir ant mano grotuvo.
Aš rašau, nekvėpuoju – įkvėpimas praeina,
Aš bijau išblaškyti besibaigiančią dainą
Mintimis, gatvės slenksčiais, gelžbetonio stulpais,
Man taip trūksta tavęs kaip vaikystės laikais
Netikrais, bet šiltais, širdimi išgautais,
Naktimis surašytais ir iškart pamirštais
Mažo vaiko sapnais niekada nesibaigia
Tarsi mylint rytojų, tariant pirmąją raidę,
Bet kapuose tyla nebyli ir laukimas,
Juosta trūkusi, taip – viskas baigias kaip kinas,
Įtakotas kitų, režisierių, lavonų,
Norinčių šaudyti, mirti, atkartojamų klonų
Ir kai rašalas baigiasi, atsiranda pradžia,
Mano ašaros skaidrios saldžiai krenta tada,
Tu nubusi ryte taip šiltai tarsi vakar
Puse lūpų kalbėsi, kad užmigsiu šįvakar.
Aš užmigsiu, galvosiu, bet dangus – jis kitoks,
Nežinau – geras, blogas, žinau tai, kad ne toks.
Jeigu tu išėjai, tau reikėjo išeiti.
Bet aš lauksiu vaikystės – neturiu, pas ką eiti…
2006.06.12 03:13
Pasaulinė hipnozė
Tavo akyse – stiklo vandenynai, aukso dulkių miestai ir miestų tuštuma,
Tavo akyse – Londono tramvajai, Minsko judesys ir Vilniaus pilkuma.
Metro be traukinių, betonas be šešėlių, fontanai be vandens, deguonis be minčių,
Aš norėjau mirt, bet mirt nesugebėjau, aš tau bučiuoju kaklą, bet pelenus jaučiu.
Dangoraižius – į debesis, saulę – į antenas, greitkeliai į tolį ir niekad nesibaigs,
Mane – į miego krištolą, tave – į beprasmybę, o noras nemylėti vis vien rytoj ateis.
Žolė dabar žydra, spygliai dabar kaip speigas, sąmonė blokuota ir virtus skaitmenim,
Tu – mano nuosavybė, nes man priklauso miegas, ir visada, kai miegu, aš stengiuos būt savim.
Neonas, megabaitai, transliacija iš kosmoso, baitai ir pikseliai – tiesiogiai į akis,
Naujienas kuria žinios, herojai – realybę, aš noriu būt kitoks, aš noriu būti jis.
Ledo krislai, kai lyja, purslai, kai šviečia saulė, Ašigalis Jamaikoj, Sacharos spinduliai,
Tu prišaukei taifūną, nors niekam jo nereikia, cunamis jau pakilo, Niujorkas dings visai.
Aš leidžiu tau numirti, nes dar galiu prikelti, magnetiniai laukai – vėl pirštų galuose,
Kai aš tampu žmogum, man reikia daugiau laiko, bet visos laiko galios – ne tavo plaukuose.
Tu numirei prieš pusmetį, bet aš tave prikėliau, tu pavirtai rūku ir aš juo kvėpavau,
Tu išplėtei ribas suspausdama pasaulį, bet kaip naikint pasaulį nubudęs pamiršau.
Ne jie mane formuoja, jie trina mano atmintį, akis verčia šešėliais, šešėlius – negalia,
Aš būnu atsparus ir suformuoju ateitį, aš perrašau istoriją, ji – mano akyse.
Bet kartais aš ne toks, mane praryja miestas, jo sutemos apgaubia ir aš lėtai tirpstu,
Jeigu galėčiau keistis, aš nieko nebekeisčiau, nes kai esu kitoks, patirti negaliu.
Maldauju išrišimo, nes tau seniai atleidau, prisimenu dienas ir pamirštu naktis,
Ryšių centrai neveikia, aš nesvarumo būsenoj, o nesvarumo būsena – tai dar 1 mirtis.
Vėl Amsterdamo kodai, vėl Reikjaviko tūsai, Paryžiaus šurmulys ir CNN garsai,
Aš pažinau narkotikus, kalnagūbrių snobizmą, aukštai ant Everesto – platininiai karstai.
Kai žodžiai ima baigtis, prabylame formatais, o klišės ir šablonai lipdo akis vašku,
Mane suformatavo, o tu jau suformuota, belieka mirt stilingai, statistiškai laiku.
Viso pasaulio miestai tai – mano veido bruožai, baimė save prarasti, ekranų praraja,
Tu – mano praradimas, Egipto sfinksų meilė, pasaulinė hipnozė, grėsmė ir visuma.
2005.07.16
Pasaulis mano – mano tiesos
Aš užsimerkiu: šou gamyklų kaminai,
Jų pelenais dangus padengtas juodas smogas,
Kur buvo plienas, raumenys – plastmasė ir taukai,
Nulūžta denial attack nebeatlaikęs blogas.
Aš žodžių nuotrupas pasėju į žemes,
Ironiškai parodau masėms vidurinį pirštą,
Jos suveši kaip piktžolės ir plinta į sales,
Depresija triumfuoja, bet euforija… Ji miršta.
Šamanai taria – ištaria 5 žodžius,
Jų kūnus krečia, trupa dantys, stiklas:
Šizoafektinis pasaulis atveria vartus –
Dabar įrodyki, kad jis netikras.
Prie fabrikų – ginkluoti pogrindžio kariai,
Tavo namuose tyliai gęsta šviesos,
Kreditinės neveikia internetas – tu bijai,
Dabar pasaulis mano – mano tiesos.
2008.02.20
Atgal
.jpg)
