Poezija
06 30. Vičiūnų žemelė
Birutė Silevičienė
Štai aš sustojau ant vieškelėlio...
Ieškodama kelelio į gimtinę,
Bet jis, seniai suartas, nesurast...
Melioracija žmones iš šia išgynė,
Rankos, rodos, sušalo pavasarį nuo skausmo,
Jis mano širdį plėšė be gailesčio,
Ašarų upeliai veidu bėgo:
„Kur tu, Tėveli, kur tavo kapelis?
Nebeturiu namų ir artimųjų,
Kaimynų kaime nebėra,
Laukai tušti ir švilpia vėjas“.
Čia anksčiau kelelis vedė į namus:
Akmenėliai kalkėmis išbalinti pakelėje
Ir nasturtų gėlėm apsodinti švytėjo.
Kaimo žmonės rinkdavos pas mus –
Gegužės mėnesį į gegužines pamaldas.
Tai altorėlį išpuošdavo šventai Marijai,
Vakarais jai giesmes giedojo, meldės,
Kalbėjo rožančių, skaitė maldas.
Negelbėjo kaimo nei giesmės, nei maldos...
Į Sibirą žmones, vaikus ir senolius
Vis vežė ir vėžė... be sąžinės graužaties...
Namučiai tuštėjo. Senoliai į amžinybę išėjo,
Jaunesni namus pasistatė kitur:
Arčiau miestelio ir bažnyčios.
Jaunimas perėmė kryžiaus nešimą...
Kas grįžo iš Sibiro tolių, netekę jėgų,
Gimtinės savos nepažino, nerado savo namų,
O žemė kolūkiams priklausė.
Tėvynėn sugrįžę jie svetimais tapo,
Veido skaistumą neviltyje praradę
Gimtinėj gyventi neliko:
Viskas čia pasikeitę ir žmonės atšalę,
Kalbėtis nelinkę... Jų namelių neišsaugojo:
Išvežė ir pastatė kitur...
Taip nutarė rajono valdžia.
Jos įsakymui nepaklusti kolūkis negalėjo.
Sugrįžęs į gimtinę žmogus jautėsi
„Kad durklas iškeltas virš jo galvos,
Lyg šokis prieš mirtį nulemtas.“
Likimo kryžiau, kodėl toks sunkus,
Jei tavęs mes negalime nusimesti?!
Ištiesk rankas
“Ištiesk rankas, mieloji, kviečiu šokiui –
Ši diena priklauso Tau ir man...“
Likimas mus vėl suvedė kartu,
Kad prisimintume senus laikus...
Laimė mums nušvietė gražius kelius.
„Ar jauti, kaip plaka mūsų širdys,
Kaip akyse liepsnoja nematomos žarijos,
Kaip kaista veidai nuo laužo liepsnos?“
Meilė gyva dar mūsų širdyse spindi,
Mintys svajingos žavi, siela kyla į skrydį.
Žvilgsniai dega be žodžių, vilioja...
Šokis baigės. Dainos skamba prie upės.
Mes sustojam prie senojo ąžuolo:
Išminties įgausim iš šito senolio –
Jėgų gyvenimui jo paprašysim naujų...
Šiąnakt, Joninių naktį, mes šoksim ilgai:
Lig Aušrinės ir pirmųjų gaidžių!
Tu šypsojais ir sakei laimingas:
„Tu esi gimtinės žiedelis, gražiausias visų,
Tik žydėk tam sodely sodžiaus ilgai.
Juk draugai išsiskirti negali,
Degant ugnelei mylinčių širdžių!“
Svajingas valsas Gėrio, Vilties pasaulyje...
Visada vienas kitu tikėjome...
Dainos sielą guodė, žavėjo...
O, praeitie!
Skiriu J. K.
Tu sugrąžinki į jaunystės dieneles,
Į mūsų svajones, pokalbius brangius,
Į vakarus saulėlydžio prie Nemuno, Neries,
Nuneški, vėjau, rūkų šydus...
Nors valandėlei sugrąžinki žodžius...
O, mintie, sugrąžinki man prisiminimus,
Suteik jėgų skaityti bičiulio laiškus
Dienoraštyje, eilėraščiuose, dainose –
Tavo mintys apie „Sodo našlaitėlę,
Palinkusią prie Tėvelio kapo“,
Tu mano skausmą išverkei ir iškentėjai,
Ir, rodos, viską pavertei dainomis,
Tu dėl manęs rašei ir dainavai,
O ąžuolai žodžius į aukštį kėlė –
Į Paukščių Taką debesėliai vedė.
Gera ir smagu tą laiką prisiminti...
Tik laikas negailestingai bėgo,
Atrodė, daug ką nuveikti spėsime –
Gyvenimas nors vietoje nestovi.
Gyvenimu ir ateitim gražia tikėjome,
Tačiau su juo koja kojon eiti nespėjome...
Tai tolome gyvenimo keliuose,
Tai vėl artėjome ir džiaugėmės,
Kad gyvi esame, kad Lietuva laisva,
Ir šluostėm ašaras, trispalvę išvydę,
Ant aukšto kalno virš pilies Gedimino!
Ir mūsų V.Kudirkos „Tautiška giesmė“
Laisvai skambėjo Lietuvoj!
„Ir mūsų tautos valiuta – litai – tikras džiaugsmas!“
Ir Sibiras – „legenda“ tolima paliko,
Nors kančia, skausmas naktimis miegoti neleido.
Bet Tu džiaugeis, kad gyvas sugrįžai,
Ir dar artimuosius savo suradai.
Dorybė, Gėris, Meilė, Džiaugsmas –
Iš Tavo akių veržėsi į žmones.
Tu Žaliakalnio giedojai bažnyčioje,
Meldeisi Dievui, klūpėdamas ant kelių.
Iš visos širdies dėkojai už Tėvelius,
Brolį ir sesutę, kad gyvi ir sveiki
Tavęs sulaukė jų akys ir širdys.
Tėvelius savo Tu labai mylėjai,
Jais rūpinais, džiaugeis...
O silpstant jų jėgoms –
Pas gydytojus vedžiojai...
Garbingai savo pareigą Jiems atlikai
Iki gyvenimo jų pabaigos:
Lankydamas kapelius Tu verkei
Ir gėles sodinai Tėveliams, Broliui...
Bet laikas negailestingas
Tave išsivedė į Amžinybę...
O, praeitie, tu kartais sugrąžini
Man gražiausius prisiminimus,
Aš mintyse praeinu tais takeliais,
Kur vaikščiota, kur Laimės juosta
Virš Nemuno, Neries šviesomis spindi.
Atgal
.jpg)
