Poezija
02 21. Meilė mūsų širdyje
Kėdainių krašto literatų klubo „Varsna“ pirmininkas Vaclovas Volkus
Nesenai netekome didelio Lietuvos patrioto, 2002 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, okupacijos metais kentėjusio nuo kolaborantų už „sovietinės tikrovės juodinimą“ rašytojo Jono Mikelinsko. Jo pilietinė nuostata ilgame literatūros-kūrybos kelyje buvo: „mylėti Tėvynę, vadinasi, rašytojiška plunksna ištikimai jai tarnauti“.
To siekia ir Kėdainių krašto „Varsnos“ klubo literatai, kiekvieno mėnesio rajono laikraštyje spausdindami savo poezijos posmus, kuriuose atsispindi šių dienų mūsų gyvenimo šviesos ir sopulių tikrovė.
Šiandieną minėdami Vasario 16-osios – Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atkūrimo dieną mylėkime Tėvynę, dėl kurios idealų aukojosi geriausi tautos sūnūs ir dukros. Nepavarkime, kurkime, ieškokime, puoselėkime patriotiškumą mūsų tėvynainių širdyse, branginkime tautos dvasinį paveldą vardan tos Lietuvos.
Klemensas Mitrius, kuriam šių metų vasario 2 dieną sukako 90 metų, yra politinis kalinys, eilėraščius pradėjęs rašyti dar sovietiniame lageryje.
Už auštantį rytojų
Klemensas Mitrius
Kasdien tie patys ūkanoti rytai,
Saulei tekant tarpukalniuose.
Tematyti apaugę miškais kalnai,
Kur pažvelgsi plačiai dykumose.
Kalinių didžiausi būriai
Kasdien varomi prie darbo sunkaus,
Kurie prie komunos nepripranta greitai,
Tiems gyvenimo nėra ramaus.
Kasdien purvas po kojomis teška,
Einant kalnuotais Uralo keliais.
Sargai kiekvieną iš jų laiko niekšu,
Negailestingai varydami šimtais.
Ištikimi kalinio draugai –
Viltis minty ir uolos akmeninės.
Laisvės neduoda užkalti langai,
Kaip liūtui – grotos geležinės.
O kada gi vėl, brangi Tėvyne,
Matysim tavo žydinčius darželius?
Kada vėl skambės daina gimtinė
Po laisvus Lietuvos laukus?
Kuomet nebebus raudonų rusų
Mūsų miestuos ir kaimuos,
Kuomet vėl atgausim, kas mūsų,
Kuomet vėl Lietuva laisva gyvuos?
Nepaveiks lietuviškos valios kalėjimai,
Nei Sibiro tolimi kraštai,
Tik visados liks prisiminimai,
Kaip lietuviai gynėsi karštai.
1953 m.
Gedimino kalno nemarioji
Minint Vasario 16-osios dieną
Vaclovas Volkus
Per negandų, audrų metus
išliko vienijanti mus
trispalvė mūsų atgaiva.
Aukštai virš Vilniaus, ant pilies,
atgimusi iš netekties
valstybės simbolio dvasia.
Tijūnų niekinta, bet ji
kaip švyturys tamsioj nakty
vienijo laisvę nešdama.
Tarp Vilniaus bokštų nemarių
budėk daug šimtmečių kartu
su savo kuriančia tauta.
Vasario 16-oji
Kazimieras Daniūnas
Tą pavasarėjančią dieną lemtingą
Būrelis tautos vyrų drąsių
Pasirašė Aktą Garbingą,
Kad atgimtų lietuvių tauta.
Tačiau laisvė taip greit neatėjo,
Teko iškęsti daug kančių ir vargų.
Už laisvę Tėvynės brangios
Daug žuvo jos sūnų narsių.
Pasiaukojančiu savo darbu
Suklestėjo mūsų Tauta.
Ir dabar rezultatais gerais
Esam lygūs su Europa visa.
Vasario 16
Julijonas Kęstutis Malinauskas
Kasmet laukiame šventės šios
Nuotaika šventiška, pakilia.
Gėrimės trispalve plazdančia,
Gražų rytojų tautai žadančia.
Daugel metų jau prabėgo,
Greitai šimtmetį atšvęsim.
Sekoje metų mūs kančios
Netekę Laisvės buvome savos.
Mūsų žemė primaitinta
Paraku, krauju.
Smurtu, ašarom, kančia,
Išsakyta netiesa.
Mes nevardinsim grobikų,
Kurie brovės su ginklais.
To nenorim prisiminti,
Trokštame taikoj gyventi.
Mūs Tėvynė išgražėjus
Skęsta sodų žalumoj,
Geltonų javų laukais
Skrenda viltys lyg sparnais.
Visko matėm ir patyrėm,
Išsakyti būt sunku.
Laikas bėgdamas aklai,
Klaidas daro amžinai.
Atėjūnų palikimas lūkuriuoja,
Aplinkoj ir žemėje jo randam.
Rūmas laisvės kyla pastangom kilniom,
Apdainuotas mūsų sukurtom dainom.
Lietuvai
Laima Goberytė-Bačiliūnienė
Tėvyne, tu mano Tėvyne,
Šalele brangi Lietuvos,
Kiek dar Tu ištversi, gimtine,
Keiksnojimus savos tautos?
Čia protėviai mūsų per amžius
Gyveno, augino vaikus,
Čia kraują ir prakaitą liejo,
Kentėjo vardan Lietuvos.
Kiek Sibiro žemėj užmigo,
Tačiau nepalūžo dvasia,
Kad laisvėj - ne priespaudoj gimę
Laisvi mes gyventume čia.
Bet štai tarsi viską pamiršus
Nutukusi, soti minia
Be skrupulų šaukia, kad krizė,
Gyvent neįmanoma.
Tikėki, o broli lietuvi,
Greičiau geresni bus laikai,
Jei valtį, kurioj visi sėdim,
Irkluosim kantriai, išdidžiai...
„Lovys”
Romualdas Kasmauskas
Kur valdžia, ten ir ,,lovys”,
Kur ,,lovys”, ten – kiaulės.
Vos prie ,,lovio” kas prilįs,
Dygsta vilos naujos.
Valdžia gali daug ką leist,
Tam ji yra rinkta.
Gali mokesčiais prispaust,
Gali būt perrinkta.
Gali premiją paskirt,
Pasodint už grotų.
Tarsi musmirę paspirt,
Net išvest iš proto.
Jeigu valdžiai lojalus,
Jei katučių plosi,
Virš galvos - tau tik dangus,
Nieko nebijosi.
Pūst prieš vėją nebandyk,
Daug problemų rasis.
Tik verčiau apsidairyk,
Iš kur pučia tasai.
Negaliu Tavim nesižavėti
Nijolė Pocienė
Žodi… Lietuviškas žodi…
Esi toks paprastas,
Toks artimas ir graudžiai mielas,
Kai liejasi skambėjimu,
Kuris balzamu atgaivina sielą.
Kai nuaidi
Suprantamų ir nesuprantamų
Garsų chore
Gražiausiąja lakštingalos giesme.
Tave tėvai ir protėviai
Man lūposna įdėjo,
Žilagalvėlių motinų
Lopšinėse išsaugota,
Garsiausių tautos dainių
Į posmus sudėta,
Lyg ašaros žėrėjimu
Nuskaidrinta,
Išpuoselėta
Ir išgryninta.
Todėl, gimtasis mano žodi,
Aš negaliu Tavim nesižavėti
Ir negaliu netrokšti,
Kad niekad nesiliautumei
Lakštingalos giesme
Pasaulyje skambėti.
Kuo papuošt rytojų augančioms kartoms?
Marija Kaupaitė-Kazakevičienė
Neilgai mus guodė žydinčios svajonės
Iškovota laisve, širdies atgaiva.
Vėl vergiją jaučia tyros sielos žmonės;
Greit dings net iš knygų žodis LIETUVA.
Jau šiandieną aidi užsieninės dainos,
Žaidimai, linksmybės svetimos mados.
Kaimai ir mokyklos nebūtin išeina,
Kuo papuošt rytojų augančios kartos?
Jie dar nesupranta ateities pavojų,
Tiki tuo, ką girdi, lyg malda dangaus.
Svetimybių pančiai apraizgys rytojų,
Kas svetur našlaičius nevilty priglaus,
Kai neliks gynėjos motinos Tėvynės,
Už skolas parduoti svetimiems vergaus.
Tautos išdavikai lemtį jų sumynė,
Klastą jų išpirkti ainiai širdim gaus.
Sėdėjimas
Rasa Stankevičienė
Vakaras. Prieš ugnį atsisėdus
galvą delnuose panardinu.
Milijonai motinų sėdėjo
šitaip. Priešais ugnį. Ir šiukštu
dar ko nors iš motinos norėti.
Tegu sėdi šitaip. Tegu sėdi.
Gimtoji kalba
Genovaitė Žukauskaitė
Nelyginsiu tavęs su skambančiais varpeliais,
Su deimantais brangiais,
Nes tu įrodai savo galią
Tik žodžiais paprastais.
Nėra tavy nė dieviškojo grožio.
Tokia tu žemiška, švelni.
Tik liaudies rūbais pasipuošus
Iš lūpų lūposna eini.
Tavy girdžiu senolių šneką
Ir gimtą šnaresį laukų.
Tavy širdis Tėvynės plaka
Su mano širdimi kartu.
Atgal
.jpg)
