VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

09 08. Gyvenk, kaip išmanai

Prof. habil. dr. Danielius Gužas

Išmanyti, reiškia mąstyti.

Nėra gyvenimo be mąstymo,

Nėra tobulybės be prigimties,

Mintis turi užgimti...

 

Gimstanti mintis

Tobulina mus,

Ji gimsta smegenų ląstelėse,

Subręsta kaktoje tarp sielos sienelių.

 

Mintis gimdo mintį,

Ji auga ir didėja.

Žmogaus galybė nenuspėjama,

Ji leidžia žmogui pasirinkti.

 

Pasirinkti ugnį – saulę

Debesų rūkuose.

Gal geriau gyventi

Angelų žieduose?

 

O, angelėli, ištikimas palydove,

Saugok mūsų šalį ir jos valdovą.

Čia bus sutvarkyta, kaip numatyta

Dar labiau mylėti žemėje gyvybę.

 

Gyvybė tai upės,

Ežerai ir kalvos,

Kas jų neperžengia,

Atrodo kaip kelmas.

 

Kelmų yra daug,

Jie mums reikalingi.

Gal medis ir naudingas

Be kelmo pražuvo...

 

Skubu gyvent

Gyventi, tai reiškia veikti,

Dirbti tai, ką dar gali

Veikla suteikia dvasinę stiprybę,

Darbu praskaidrinsi dangaus mėlynę.

 

Tebūna mėlynas visad dangus,

Be debesų ir be audrų.

Aukotis reikia ir savo Tėvynei,

Nes daug kas ją pamynė.

 

Mynė, trypė, kas norėjo...

Teršė iš vidaus ją ir šalies.

Daug kas išvyko gėrio ieškoti,

Skatiko didesnio, erdvės svetimos.

 

Gėrį gali surasti, blogis pats ateis,

Kvietimo jam niekas nerašo,

Šėtono  prigimtis atneš,

Galybė Dievo už tai atsako.

 

Kovos būdu atsako,

Griaunant šėtonų rūmus,

Ant kurių užrašas juoduoja:
Pekla čia egzistuoja.

 

Daug peklų priraizgyta,

Ant viršūnių uodegų priraityta,

Juoduoja kaip gyvatės,

Kas jų yra nematęs!

 

Skubu gyventi,

Kol juodais simboliais

Velniokiška dvasia

Dar neužvaldė ir mane.

 

Kas dar neskaityta

Neskaitei tu savo proto,

Kas jame prirašyta.

Protas – aukso skrynia,

Suprask, kas ten sumanyta.

 

Taip, protauti reikia,

Lavint savo protą,

Kas jo nepripažįsta,

Tampa jis menkysta.

 

Protą galim nuskaityti,

Kai atlieki kokį darbą,

Ar gerai jis padarytas,

Klausinėja vienas kitas.

 

Tavo darbas puošmena,

Gilaus proto išraiška.

Reiškėsi jis per jausmus,

Rodo proto darbo rezultatus.

 

Begalybę protui skirti,

To nereikia mums daryti,

Galim smarkiai išsiskirti,

Protui viską suardyti.

 

Tad protaukime iš lėto,

Perlo grūdą nusitvėrę.

Perlas nepavirs kitu:

Nei auksu, nei sidabru.

 

Keleivis

Keleivi! Gal jau pavargai,

Žingsniuodamas per savo kraštą,

Žvairuodamas ir dairydamasis į Nemuno krantą?
Gal nematai, kad Nemunas nuseko?

 

Nuseko Nemunas, neprisipildo naujai,

Nutilo šūviai, užmigo Žemaitijos ąžuolai,

Nebeteka kraujas paviršiu žemės,

Kurią laistė partizanai.

 

Bus šiltas pavasaris,

Išdygs ant kraujuoto kranto.

Žali dobilai primins,

Kad Laisvę gynė lietuviai kariai.

 

O Nemunas platus

Nuo didžio upės kranto

Iki siauro Nemunėlio Latvijos pakrašty

Kraujas buvo ir čia toks pat, kaip praeity.

 

Nemunėlis, tai Panemunis,

Šimtai žuvę, durpyne guli,

Jų kraujo jau nematyt,

Per daug seniai tas buvo.

 

Sielvartas yra

Anūkas laukia rimtyje,

Gal partizanas

Su šautuvu sugrįžta?

 

Ir vėl užvirs kova,

Tarp priešo ir paklydusio žmogaus,

Ir niekas niekad nežinos,

Kodėl verkia motina prie kryžiaus.

 

Kur skubi?

Kur skubi, žmogau...

Sustok ir pailsėk.

Tavo širdžiai bus geriau,

Laimę reik turėt.

 

Laimingais netampame

Laimę reikia iškovoti,

Priversti save mylėti,

Už visų meilę dėkoti.

 

Štai ir kryžius jau pakrypęs,

Jis paseno Sibiro taigoje.

Čia gyveno broliai lietuviai,

Neturėjo kur nakvot.

 

Traukinys per taigas dundėjo,

Šluostė prakaitą nuo kaktos.

Kai jam ašara riedėjo,

Buvo atskirtas nuo šeimos.

 

Liko vienas stiprybėje

Dirbo Sibiro miškuos.

Kai pastatė savo gryčią,

Teko dainą sudainuot.

 

Prie Raseinių, ant Dubysos

Saulė kasdien teka.

Lietuvaičių nebeliko,

Gelsvas kasas meta.

 

Saulė ir laimė

Lik, saule, mūsų gelsva auksinė,

Pakibusi tarp žemės ir giedrios dienos,

Nušviesk kelius, kuriuos mes mynėm,

Nuo rytmečio lig saulėlydžio žaros.

 

Pakimba žemė saulės sistemos vidury,

Ir sukasi kartu žvaigždžių sūkury,

Koks žaismas ramus ir tvarkingas

Sapnuoji sapnus, esi laimingas.

 

Laimei šypsnio mums užtenka

Pro pakraštėlį spinduliuos,

Kai saulė juokiasi, neverkim,

Dainuokim dainą gimtinės laukuos.

 

Apie orą, apie paukštį,

Kurs išskrido į dausas,

Gal  grįš į lizdą savo,

Tėvų žygį pakartos?

 

Uždanga

Pakelkim uždangą geležinę,

Kuri prislėgusi mus ir Tėvynę buvo,

Žūtis mums artimesnė buvo,

Negu prarast savo gimtinę.

 

Kova vyko begalinė,

Kraujas tekėjo žemės paviršiuj,

Daug laiko jau praėjo,

Jo niekad nepamiršiu.

 

Senam mirti nebaisu,

Daug atlikta darbų.

Kas nebuvo padaryta,

Liko laiko, bus sutvarkyta.

 

Mano laikas labai brangus.

Net sekundė amžina.

Ji nutildys mano širdį,

Jei bus Dievo ji skirta.

 

Negrįžusiam

Nukeliavai, bet negrįžai,

Iš Sibiro platybių.

Širdies skausmą tu patyrei,

Daug kuo čia nusivylei.

 

Važiavom, mus vežė

Per Sibiro sniegynus.

Paukščiai čiulbėjo giesmes savo,

Motina sūnelį verkiantį ramino.

 

Cit, neverki sūnaitėli,

Reiks dar tau gyventi.

Savo gyvenimą paskyrė,

Medžius girioj vertė.

 

Sąvartynų ir šiukšlynų

Pilni miškai buvo,

Šalčio sukaustytoj bakūžėj

Jau Tėvelis mirė.

 

Mirė palaidotas

Virš žemės šaltos.

 

Atgal