VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

12 08. Ties riba

Paslaptis

Algirdas Kavaliauskas

Šiaurės poliaratis.  Užpolerė. Speigratis –

Kaip bevadinsi: svetimumo begalybė...

Autai pėdas, ginklai pečius nutrynė,

Ausys nušalo, tik širdin dar neprisnigo.

 

Šiaurės pašvaistė malonino lepečkojus ir karius – 

Lokė uosto naują kvapą, pasišaukia mažus.

Maldavome: meškučiai, šleivokite atokiai, bus ramu.

Tik ant ginklo gaiduko pirštas – o jeigu?

 

Kai baltakailiai dingdavo už sangrūdos ledų,

Atsikvėpdavom lyg aisbergui nuslinkus nuo pečių,

Bet greit  nauji pavojai per tyrus atsibaladoja.

Tad  patys šaldami ledynuose gyvų ieškojom.

 

Sniegynai rūstavo karių vardus pusnim užnešdami.

Su pūgom galynėjomės kaip meškinai balti –

Ne visi pajėgė iš speigračio ištrūkti šaldami,

Paliko jų vardai skaudžia paslaptimi.

 

Skausmas

Likusiam  sniegynuose

Už Chibinų kalnų,

Jų ledinių skliautų

Paslaptis vilioja...

Kiek ten vyrų jaunų

Nesuprato kalnų

Bei pusnynų gilių –

Amžinai žiemoja.

 

Įsiklausai – nesumoji:

Tikrai ne meška riaumoja,

Ne pusnys dejuoja...

Verkia ir vaitoja

Ne nuskriaustas vaikas,

Ne sužeistas laikas,

Ne pūga baisioji

Verkia ir vaitoja.

 

Rauda, aimanuoja

Stingdančiame šalty –

Nakties tamsumoje –

Gal jauti, sapnuoji...

Ir nurimt neleidžia,

Nuojauta baisioji:

Regi šiurpų vaizdą,

Praradimų žaizdą...

***

Ir girdi: bejėgė

Šaltoj vienumoje,

Lyg nuskriaustas vaikas

Verkia ir dejuoja.

 

Gruodžio naktis

Išėjusiam negrįžti

Koks sunkus gruodžio dangus.

Susigraudinęs ašarų negaili jis,

Gal užjaučia našlaičius mažus,

Jų tėveliams užmerkia akis.

 

Staugiantį vėją per gruodį šaltą

Prašėm nerūstauti ir nesibarti,

Užteks neteisybės, tapusios lemtim –

Te žvaigždelės šviečia  nevilties viltim.

*

Koks bebūtų likimas nuožmus –

Belsis laikas į kraujo vartus.

Smuikas griežia melodiją žiemos,

Jaunas šešėlis prie durų sustos,

 

Neužmiršęs kas su artimaisiais skyrė ir rišo,

Ką sužeista širdimi jaunas paliko...

Amžinai tobulas pažinojusių  atminty,

Niekad nesenstantis artimųjų širdy.

 

Gruodžio šlapdriboj visas sulytas

Kils kalnelin,  lyg būtų išvytas

Nuo savųjų iš  gimtojo  namo... 

Sumokėjo gyvybe už įtaigų melą.

*

Po viduržiemio dangumi tamsiu

Kada nors likimai susitiks kartu.

Nepažįstamasis neišvengs lemties,

Atėmęs  naktį išdidumo ir vilties.

 

O gruodžio melodija skambės

Pilna širdgėlos,  meilės ugnies.

Baltas gruodis neišduos paslapties, –

Nepaliks šaltyje be vilties.

 

Pasimatymas

Mylimai

Atėjau į pasimatymą.

Sninga jazminų žiedais.

 Prisiartins nematoma...

Pabučiuos ir nueis.

 

Net gėlių nepaduosiu

Ir žvakelės vaškinės,

Viską švelniai padėsiu

Ant smėlėtos  krūtinės.

Atgal