Poezija
02 20. Vakaras
Birutė Silevičienė
Vakaras juodais šešėliais nutįso,
Apgaubė vėsa seniai pečius.
Pasislėpė pavargę mano akys,
Pailsės prie mylimo pečių.
Šitą vakarą mūsų žvaigždė –
Danguje švytėjo aiškiai.
Degė pievoje piemenėlių laužai –
Mūsų širdys, mielasis, kaitriausiai.
Glamonėjo tos mylimos akys –
Pievų kilimą žiedais nusėtą.
Žvilgsnis žvilgsnį sugavęs džiaugsmingą
Juoką į lūpas įrašė.
Vėl vienatvėj, skausme sustingstu,
Ašara veidu vėl rieda.
Nemokėta draugystės branginti,
Bučinį siunčiu į tuštumą...
Norėčiau meilę surasti...
Norėčiau meilę žmonėse surasti,
Pagarbos, ramybės, laimės uostą.
Kad patys sugebėtų kaukes nusimesti
Ir blogio įpročius iš savęs išmesti.
Be meilės – gėlės žydėti negali,
Sunyksta žiedai, stiebai –
Be meilės – grūdai žemėje neauga
Ir derlius nedera visai.
Be meilės – neikime į žmogų,
Be meilės – nedarykime darbų,
Nes šilumai – reikia saulės...
Bendravime – išlikti žmogumi.
Už jūrų, marių neieškokim meilės –
Tik šalia esančią turėkime
Ir dekime saulutės šiluma,
Kam reikia jos ir dovanokime.
Teskraido meilė kaip balti balandžiai,
Nes jie – simbolis taikos!
Harmoniją, draugystę – žmonijos
Jie neša visoms planetoje tautoms!
Meilė – ugnis, kūrybos spindulys;
Meilė – išminties estafetė, kurios reikia;
Meilė – sunkumams nugalėti reikalinga,
Tikėjimo lašelį jai ar paliekame?
Daina, skirta laiškininkei Janinai
Pasikinkiusi bėrąjį arkliuką
Janė skuba per laukus.
Aplankys kaimų sodybas
Ir pradžiugins senukus.
Jos krepšelyje korespondencija:
Laikraščiai, žurnalai ir laiškai.
Rašo, rašo kaimo žmogui –
Siunčia giminės vaikai...
Janina pradžiugina senuką,
Moka močiutes raminti.
Ji prakalbins verkiantį anūką –
Dovanėles visiems išdalins...
Kam laiškelį, atviruką duos,
Laukiančią žinios mergaitę guos:
Kitą kartą, kitą kartą –
Vėl krepšelis aplankys...
Atskubės laukais Janina
Dviratėlį mindama.
Lyg išdykusi mergaitė –
Saulės spindulėlius berdama.
Ją pažįsta kaimo žmonės –
Ryt ji pensijas atveš...
Pakalbės užsukusi į gryčią
Ir vargus žmonių išveš...
Ateik, svajone
Ateik, maža mano svajone,
Pabūki kartu su manim.
Drąsos įduok aušros žaroje
Ir širdį mano nuramink.
Įsiklausau į paukščių rytmetinę maldą,
Į saulės spindulius žvelgiu.
Kokia esi graži, saulute,
Kai kyli už miškų.
Čia surandu ramybę,
Užplūsta tyras oras ir gaiva.
Pabūk, Šventoji, man drauguže,
Į sielą man ramybę pasėk...
Tegul rūstybė su banga nuplaukia,
Ir gerumas, meilė lieka tik...
Gyvenime švelnumo taip reikia,
O jį suteikti gali tik žmogus.
Jau įpratau dainuoti pievoms.
Žiedelį lyg kūdikį priglausti.
Trokštu pievomis bėgiot basa,
Rasas lyg perlus susirinkti.
Atgal
.jpg)
