Poezija
04 22. Dirbk ir būsi laimingas
Birutė Silevičienė
Jau žibutės pavasarį skelbia,
Miškas ošia paukščių dainomis.
Sniegas seniai nutirpo – upeliu pavirto...
Medžiai pumpurėliais prakalbėjo.
Į širdį pavasaris nematomai atėjo,
Atsigavo šaltiniai, išsivadavo upės,
Purienos paupyje sužydo,
Šypsos karklų katinėliai pūkuoti.
Pavasaris! Gėlių jūra pievoje...
Apsodinti kaimo darželiai.
Dūzgia bitutės, medutį renka –
Atsigavo mūsų širdelės...
Žmonės laukuose sėja, sodina.
Traktoriais aria laukus, gyvulius gena.
Nuo darbų šluosto prakaitą sūrų,
Bet džiaugiasi savo darbu.
Užderės rugiai, kviečiai, miežiai, avižos –
Bus duonelės, pyragų, kruopų lig valios...
O paukšteliai ras maisto be vargo –
Išmaitins žemelė ir žmogų, ir paukštį.
Einu per pievą
Pavargau dulkėtu keleliu eiti,
Pasuku per žalią pievą –
Čia taip miela ir gražu –
Pasėdėti, liesti gėlės žiedą.
Čia varlytės drąsiai šokinėja,
Museles sau gaudo...
O toliau paukšteliai skuba
Į lizdelį savo...
Vakaras artėja. Rūkas pievas dengia...
Jaučiu drėgną gaivą.
Tik į namus neskubėsiu –
Gamtos vizijas stebėsiu.
O kai miegas merks akis –
Praversiu namų duris.
Tegul tyro oro ir kvapų –
Prisipildo mano kambarys.
Greitai prabėgs trumpa naktis.
Paukštužėliai kils iš miego.
Vėl atversiu į gamtą duris –
Mano sapnus išblaškys...
Ateik su puokšte žiedų
Kai sužinosi, kad širdis mana
Nustojo plakti nelauktai –
Atnešk prašau man gėlių
Iš pievų tų, kur vaikščiojom abu.
Atnešk grumstelį molio
Nuo mylimo Tėvelio kapo.
Padangės žydrą mėlį
Ir vyšnių žydėjimą beribį.
Ten pasilikusi mana vaikystė,
Grumstelis – juodas skausmas;
Tik toje sodyboje skani duonelės riekė
Ir šuliny – vandens gaivumas.
Atnešk, mieloji paukšte, ant sparnų
Svaigimą liepų mūsų žydinčių,
Bitučių dūzgesį žieduos
Ir mūs laukų duonelės kvapą.
Iš tų namų, kur į pasaulį išėjau,
Kur duonos riekė stiprybės teikė,
Ten degė židinys troboje ramus –
Ten ilgesys – skausmu pavirtęs...
Jeigu būčiau turtingas...
Jeigu būčiau turtingas,
Tai atneščiau Tau žiedą auksinį,
Grandinėlę auksinę užsegčiau ant kaklo,
Ranką grandinėle auksine padabinčiau.
Nežinai, mielasis, kiek skausmo suteiktų
Šitas auksas – dovana tapęs.
Suspindėjusi auksu visa –
Nebebūčiau kaimo dukra.
Tu atnešk man gėlę laukinę,
Kur klajojome kadaise abu.
Gintarėlį atvežki nuo jūros krantų,
Leisk, pati jį užsidėsiu...
Laimė švies mūsų veiduos,
Nes tai turtai – mūsų gamtos.
Jį nešiosiu, tikėk, visados –
Kaimo dukra išliksiu...
Auksas – turtas vienadienis, skaudus.
Prabanga – skurdina žmones.
Išliki paprastas gėrio žmogus,
Kad lengva, gera būtų sutikus...
Atgal
.jpg)
