VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

10.21. Eilėraščių šviesa

Lietuvos mokytojų literatų ,,Spindulio” draugija šiuo metu vienija apie pusšimtį narių. Glaudžiamės po Vilniaus mokytojų namų stogu. 2005m. išleidome almanachą ,,Lėkimas virš žemės”. 2013m. – ,,Užkūrė aukurą Čiurlionis”. Rengiame literatūrines – muzikines popietes, rytmečius, vakarones, susitikimus su rašytojais, konkursus.  Rašome apie tai, kas mus džiugina, jaudina, skaudina, žeidžia. Norime matyti pasaulį gražesnį, žmogų geresnį.

LML ,,Spindulio” draugijos pirmininkė Albina Tumaitė

Jaunystė

Bronislava Daunorienė. Vilnius

Nužydėjo ir nuėjo

Pievomis basa,

Palydėta šalto vėjo,

Nuprausta rasa.

 

Ant lelijų balto žiedo

Suposi ryte,

Ją bučiavo ir gaivino

Ežero vėsa.

 

Nukvatojo ir išnyko

Tarsi pilkas dūmas.

Širdyje žaizda paliko,

Ašarų kartumas.

 

Pirmoko verdiktas

Juozas Elekšis. Vilnius

Grįžta vaikelis pirmą dieną pabuvęs mokykloje. Visi apstoja klausinėti:

-Kaip patiko mokykla?

-Labai graži. Visur išdažyta. Švaru.

-Ar suolas nebuvo per didelis?

-Kaip tik. Labai geras.

-Ar berniukai nesimušė?

-Ne. Visi labai mandagūs.

-O kaip mokytoja?

-Mokytoja niekam tikusi.

-Vaikeli, pirmą dieną pabuvai mokykloje. Kaip nustatei, kad ji netikusi?

-Nieko pati nežino. Klausia ir klausia mūsų.

 

Eilėraščių šviesa

Diana Trijonytė – Jusčienė

Jie –

Kaip muzika,

ženklų baltoj tyloje

užkoduota.

Garsais nuskambėję,

šviesa išsilieja

erdvėje

ir žmogaus širdyje...

 

Dobilai

Vlada Banilytė – Kvedarienė. Joniškėlis

Takuos žėruoja dobilai,

Senokai jau baltavo sodai.

Visi mes mylime savaip,

Mes mylime visi vienodai.

Kai žydi, žėri dobilai

Ir kai brandina vaisių sodai.

 

Nuo dalgio virsta dobilai ,

Žalia skara užklojo sodus.

Visi mes kenčiame savaip,

Bet skauda mums visiems vienodai,

Kai nebežydi dobilai,

O vėtros laužo žalią sodą.

 

Žėruoja, žydi dobilai –

Balti tie džiaugsmo laimės sodai.

Tu – mano svajos ir sapnai,-

Todėl ir myliu nevienodai.

Žėruoja sieloj dobilai...

Tokie balti tie meilės sodai.

 

Malda 

Nijolė Puzanauskienė. Klaipėda

Aukštai, padangių platybėse

Tai šen, tai ten

Sklando Tamsos paukščiai juodieji,

Dangaus skaidrią šviesą užkloja.

 

Sklando ir sklando...

Grėsmingais sparnais

Sėja mirtį klastingą

Naktį gūdžią.

Nuodingom stėlėm

Skina karžygių gyvastį narsiąją.

 

Raudona...

Raudona...

Raudona...

 

Dega dangus...

Dega žemė...

Dega dejuodama Meilė mirties agonijoj...

Dega!

Ant skaisčiaveidžio Žemės delno.

Vėl!

 

Žeme, žemele,

Žemynėle mieliausioji,

Mūsu motina,

Mūsų lopšy,

Gimdytoja mūsų,

Gyvybės šaltini,

Tyro pavasario mėlio

Verdene…

 

Duok mano žirgui

Skrydį eiklųjį,

Aukštyn, ten aukštyn…

Į žvaigždynų erdves,

Kalnų smailiabriaunę šviesybę!

 

Aukščiau, dar aukščiau,

Ten, kur šlama

Erelių sparnai galingieji.

Nubraukia nuo saulės skaisčios

Šešėlius ir tamsumas.

 

Meldžiu, žemynėle žemele mieloji,

Padėk mano žirgui -

Vėl

Šviesą

Parnešti

Namo…

 

Mūšis ties Šiauliais

Akrostichai

Albina Tumaitė. Vilnius

Saulės mūšis – Lietuvos mūšis.

Apsiginklavę kryžium ir kardais,

kryžiuočiai norėjo

Užimti Žemaitijos žemes.

Lietuviai, žemaičiai ir latviai:

-Ėgi, broliai, į kovą! Ir kilo, ir ėjo.

Senieji dievai pergalės linkėjo.

Mūšio būta nuožmaus.

Ūksmingos girios klaidino

ir kelią pastojo.

Šimtai riterių nuotykių ieškojo

ir galvas paklojo.

Iš mūšio grįžo tik kas dešimtas.

Senovės lietuviai mokėjo gintis.

 

Kristijonas...

Kristijonui Donelaičiui

 

Ramybė tvyro Tavo bažnyčioj -

Ima begalinis noras

Sielos skausmą išsakyti.

Tolminkiemis – jau ne - Čistyje prūdy.

Išrautas, išraudotas lietuviškas žodis.

Jo čia neliko...

Oir prūsų, ir sodų.

Nelaiminga tauta

Atminimuos palikus –

Sunaikinta, nušluota...

 

Donelaitis...

Orai vėl gaivina,

Nerimstančią širdį glosto.

Esi būriškai šventas.

Laimingas – sukūręs ,,Metus‘‘ –

Atgimimą tautos įamžinęs

Išdidžiai iškilus, ir šypsos dangus –

Tai tikra ir amžina.

Iškalbingas žodis

Skambėte skamba.

 

Simono Daukanto svajonė

Universitetas –

Lietuvos akių šviesa.

Niekur nemačiau aš

didingesnių rūmų !

Iš gimtųjų Kalvių kaimo

ir laisva valia

Vienas garbingiausių

lietuvių tautos sūnų

Eiti pėsčias į Vilnių

mokytis sumanė.

Ryte jo basos kojos

mynė viešą kelią.

Sustojęs nusilenkė

Žemaitijos žemei.

Ištikimas svajonei

ir nepriklausomas –

Toks jau buvo jaunuolis

Simonas Daukantas

Esmingas žygis

apvainikavo pergale.

Teisėjas laikas

įvertino jo pastangas.

Amžiną šlovę

pelnė Tėvynei  Lietuvai.

Senatvėj, deja,

liko vargšas ir vienišas.

 

Lietuvai

Lietuva – lietus – Lietava.

Istorija skaudi.

Europos širdis.

Tėvynė.

Unikali.

Vilniaus kultūra.

Aš esu čia.

Atgal