VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

02.19. Ateina ne tik pasidžiaugti, palinkėti. Ateina ir sunerimę

Vaclovas Volkus

Į Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį kiekvienas kūrėjas ateina su savo vertybėmis: ateina su meile ir pagarba prisiminti tuos, kurie ant Tėvynės laisvės aukuro paaukojo savo gyvenimą, -gyvybės kaina ją gynė.

Ateina pasididžiuoti savo tėvyne Lietuva - sąžiningai: dirbančiais ir kuriančiais, puoselėjančiais gėrį ir grožį.

Ateina pasigedę socialinio teisingumo.

Lietuvi!

Nepamiršk tu savo vardo,

Kurio bočiai neapleido -

Negandų sunkiam kely.

Saugok savo tapatybę,

Kaip brangiausiąją vertybę.

Dabarties laisvoj šaly.

 

Net aklam jau pasimato,

Ką beždžionžmogiai suprato.

Sekti mada svetimų

Su žiniasklaidos pagalba

Darko mūsų būdą, kalba

Tautai daros neramu.

 

Nepamiršk tu savo vardo.

Kurio bočiai neapleido.

Nuo seniausiųjų laikų

Garsink savo darbščią tautą,

Savo būtį dainą austą,

Iš lietuviškų žiedų.

 

 

Ateik

Ateik, nepamiršk, aš ateisiu krantais.

Su tyra širdimi su saulėtais sparnais.

Palydėsim vakares žaras.

Mums lakštingala suoks, aidais atskubės.

Per bemiegius šilus su šešėliais nakties,

Prie žaliųjų Nevėžio krantų.

 

Mėnesienos tyloj mums sietynai žvaigždžių.

Sužaruos vandeny ant sidabro bangų,

Skaičiuoti baltas lelijas.

Mums vėjelis švelnus tylią dainą sudės,

Iki ryto aušrų, neišduos paslapties.

Kol rytmetis barsto rasas.

 

 

 

 

Per negandų, audrų metus

Buvai viena tautos kely

Tokia ir liksi nemari -

Trispalvė mūsų amžina.

Aukštai virš Vilniaus, ant pilies,

Atgimusi iš netekties -

Valstybės simbolio dvasia.

 

Tijūnų niekinta bet tu

Kaip švyturys šalia audrų,

Vilniji laisvę skelbdama

Aukštai virš Vilniaus pastatų,

Budėk daug šimtmečių kartu

Su savo kuriančia tauta.

 

 

 

Lenkiuos prieš tuos kas laisvę gynė

Lenkiuos prieš tuos kas laisvę gynė,

Kas kentė, žuvo be žinios.

Kas kvietė pavergtą Tėvynę,

Aukotis gėriui, garbei jos.

 

Lenkiuos prieš tuos, kas prievartautas,

Dėl laisvės, sąžinės tautos.

Išliko tvirtas, nepalaužtas,

Lig paskutinės valandos.

 

Lenkiuos prieš tuos, kurie išdrįso,

Grobikų valiai nepaklust.

Jiems rankų niekšas nesurišo -

Vergais garbė neleido būt.

 

Lenkiuos prieš tuos, kas laisvę gynė.

Kas krito didvyriais dėl jos.

Kas garbę aukštino Tėvynės,

Nesiekę žemiškos naudos.

 

 

 

 

Užteks jų posmų

Užteks jų posmų, tauškalų,

Užteks naujovių svetimų.

Poeziją su proza pamaišyti.

Be vaizdo, turinio, minties.

Be meilės, gėrio, be prasmės.

Kas gali ją skaityti!

 

Matau tai skolinta mada,

Lietuvio širdžiai svetima.

Atbaidanti skaitovą.

Tik ritmas, rimo skambesys.

Aiškumas, paprasta mintis.

Atneš Maironio šlovę.

 

 

Jei širdis išsiskiria

Ir saulė šviečia ta pati,

Tie patys spinduliai,

Pavasaris šviesiam lange

Bet šypsos atskirai.

 

Ir butas, laikrodis tas pats,

Tie patys kambariai.

Ir židinys kaip visada,

Jau spragsi - atskirai.

 

Kasdienė duona ta pati,

Tie patys jos kvapai

Ir stalas stovi kambary,

Bet riekės - atskirai.

 

Jei viskas liko, kas tada,

Nutiko negerai?

Neklausk, širdis išduoda tai

Kas buvo šventa jai.

 

 

Noriu būti

Noriu būti debesėliu,

Plaukti dangumi.

Ir gaivint žibutės žiedą

Ryto lietumi.

 

Noriu būti ąžuolėliu,

Miško gūdumoj,

Ir skrajoti aušrai bundant

Vyturio dainoj.

 

Noriu būti aš upeliu,

Ar skambia rasa,

Noriu girdyt baltą ievą

Žydinčią krante.

 

Noriu būti spindulėliu.

Saulės delnuose.

Nešti šilumą ir gėrį

Širdimi tyra.

 

 

Čia buvo sodyba

Čia obelys, vyšnios žydėjo,

Čia svirtys - daug metų stovėjo,

Čia buvo sodyba gyva.

Ir žirgas ir juodmargės bliovė,

Sodiečio šeimynos šventovėj,

Su vyturio ryto giesme.

 

Tai kas gi šiandien atsitiko,

Kad joj net gyvybės neliko.

Be šurmulio, garso kieme.

Koks blogis, koks varganas metas.

Ji daug ką per laikmečius mačius.

Jau miršta šiandien apleista.

 

Ir obelys, vyšnios sunyko,

Dar svirtis palinkus paliko.

Jos laukia sodybos dalia.

Kas atmintį saugos nemarią,

Sodyboj gyvenusių dalią

Kieno ji likimo auka?

 

 

Skiriu partizano ryšininkei

Jie viens kitą mylėjo,

Viens kitam pažadėjo.

Neišduoti jaunystės jausmų.

Sakė - laisvę apginsim,

Tik tada mes nurimsim,

Kai liksime be svetimų.

 

Bet... mylimas žuvo,

Jų laimė sugriuvo.

Bet meilė paliko širdy

Su priesaika liko.

Paliudyt kas vyko

Tėvynės nelaisvės šaly.

 

 

Jeigu paklaustų

Jei žmonės paklaustų,

Kur laimė tava,

Nuo ko ji priklauso,

Kur ji paslėpta?

 

ką tu atsakysi,

Jei tavo širdis

Nuo rūpesčių vargo

Kuprojasi vis?

 

Kai metai pilkėja

Netekę vilties

Tai siekiai, idėjos

Neturi prasmės?

 

 

Donžuano finišas

Toks jis padūkęs buvo šaunus

Ne, ne eilinis, augęs pas mus.

Sakė vienmečiai, tokia atmintis -

Apie jo būtį ne paslaptis...

 

Aukštas, nuaugęs, gymio dailaus,

Širdžių graužiko būta šaunaus.

Daugel mylėjęs. Daug pažadų,

Žarstęs, žadėjęs, nevengęs jų.

 

Lyg tuščiažiedis, be kvapo, spalvos,

Bėgo sijonui jis iš paskos.

Toks jis padūkęs buvo šaunus -

Lėkštas, bedvasis žemės gimtos.

 

Skraidęs be tikslo drugio sparnais,

Vėjais nuskrido metas keliais,

Vyto suvyto veido spalva,

Susiraukšlėjo, prapliko galva.

 

Liko jis vienas, be atžalų,

Be geradarių smuklės draugų.

Blausi vienatvė liko šalia -

Tarsi gyvenimo viso skola.

 

 

Baltieji beržai

Vis skuba upelis šnekus.

Pasvirę baltieji beržai.

Tokią tėviškėlę regiu.

Mane išlydėjo seniai.

 

Kai metų rūdis nuvalau,

Vėl supas baltieji beržai.

Atrodo, aš vėl sugrįžtu,

Kur augau, kur ošė šilai.

 

Kur liko jaunystė. Menu

Tą seną malūną krante.

Ir kūdrą. Bangas vandenų,

Ir pievą žaliam slėnyje.

 

 

Miela tėviškėlė esi,

Kur slėnis, upelis, beržai.

Šviesi palikai atminty,

Mane išlydėjus seniai.

 

 

 

Nesiderėsim

Nebebijau, nesiderėsiu,

Savęs išduoti negaliu.

Nesislapsčiau kitų pavėsy

Ir nesislėpsiu nuo audrų.

 

Toks jau buvau, esu ir liksiu -

Tai mano nuostata šventa.

Aš ją paveldėjau. Nė žingsnio

Nebesitrauksiu kelyje.

 

Aš ją paveldėjau. Ji mano.

Ji priedermė tos giminės,

Kuri daug amžių nesitraukė,

Bet kūrė būvį ateities.

 

Aš niekada nesiderėsiu

Su savo sąžinės balsu.

O priesaką genties tesėsiu,

Nes dvasią jų kasdien jaučiu.

 

 

 

Ar mums to purvo negana

Kai kryžkelė, keliai nešvarūs,

Neaiškūs ponai renkami,

Vai kas supras, kas tie nemarūs,

Daug metų stovi priešaky.

 

Niekšybės, tvaikas nedorybių

Nuo pat viršaus lig apačios.

Tiesos rodyklė pasiklydo

Tarp blogio, gėrio ir šviesos.

 

O svetimas pajuodęs varnas

Jau kranksi ašarom žmonių.

Čia pat pragertas blogio vergas

Normuoja dozę kvaišalų.

 

Ten gatvės skurdžius elgetauja -

Šiukšlyno, šimtagramio auka.

Tokia pajuodusi jo siela.

Ar dar išgelbėtų malda?

 

 

Pakilk, šviesi tautos svajone,

Niekšybių, kyšių pavergta.

Užbaikim kryžkelių dejonę,

Ar mums to purvo negana?

 

 

Aš patikėjau

Aš patikėjau tavo saule,

Manoji žeme - Lietuva.

Nesuklaidins jokia apgaulė -

Kad laisvė jos nebetikra.

 

Aš patikėjau tavo laime -

Gražios lemties šviesia žvaigžde.

Tikiu, padės didi PALAIMA,

Nes kryžius laimino tave.

 

Aš patikėjau tavo siekiais -

Pagarsint vardą Lietuvos,

Neleist išplėšti laisvės niekam,

Kol tavo sūnūs čia gyvuos.

 

Ir palinkėjau savo žemei

Sulaukt laimingos ateities,

Nes jos vaikai stiprybę semia

Iš jos didingos praeities.

Atgal