VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Poezija

11.19. SUSIGRĄŽINKIME LIETUVIŠKĄ SUDIE

 Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 
Kodėl pamiršome lietuvišką sudie?
Tą "viso gero" svetimi įpiršo.
Nubusk, atgimk, apsivalyk, širdie,
Ir kopk į dangų, kilk aukštyn į viršų.
 
Kol neišduos kalbos - tauta gyva
Pasauliui švies ir saugos savo garbę,
Kol bus lietuviška Tėvynė Lietuva,
Jos priešų užmačios bus smulkios ir nesvarbios.
 
Susigrąžinkime LIETUVIŠKĄ SUDIE,
Pamirškim svetimą ir šaltą "viso gero".
Nubusk, atgimk, lietuviška širdie,
Tegu SUDIE sugrįš be ginčų ir be karo.
 
Post scriptum
Kalbos priešai, sudie  apšaukę buržuazinio nacionalizmo
prietaru, savo "spasibo"- gelbėk , Dieve, neatsisakė.
 
KĄ SUDĖTI Į DAINŲ SKRYNELĘ
 
Ką sudėti į dainų skrynelę,
Ji lig šiolei dar visai tuščia,
Degina žodžius kaitri ugnelė,
O širdis jos tuštumai kurčia.
 
Dieve, kur man rasti tokią dainą,
Kad neslėgtų juodas ilgesys,
Užmokėčiau net didžiausią kainą,
Betgi kas tą norą išklausys.
 
Dainomis net velnias neprekiauja,
Net už sielą jis dainos neduos.
Kaip be jos sukurti žemę naują,
Kurioje joks vargas neraudos.
 
Gal tokios dainos visai nebūna,
Gal tai tik miražas įstabus?
Tad plepys, įkopęs į tribūną,
Mums sukurs ne dainą, o stabus.
 
Garbinsim juos tarsi išprotėję,
Kol išsiurbs mus lig pačios odos.
Jau ne mūsiškai, o tiktai per vertėją
Gal paklaus: ar gavote naudos?
 
KĖKŠTAS
 
Tą paukštį kažkodėl tik smerkia,
Naikina, nes esą plėšrus.
O aš mačiau, kaip kėkštas verkia,
Mačiau akis jo, ne nasrus.
 
Jo niekad nevarau iš sodo.
Tegu pasivaišins, pales,
O jis man dėkingumą rodo,
Sodina ąžuolo giles.
 
Čia niekur ąžuolai neaugo.
Iš kur jis atneša gilių?
Dabar jau jo sodintus saugau,
Tik kėkštui padėkot galiu.
 
DELNAI 
 
 Delnai šiurkštėjo, kol sugrubo,
O jūs ir likote maži.
Nesimatuokit mano rūbo,
Jisai netiks jums, dievaži.
 
Neiškentėtas kelias siauras.
Ir eismas tik viena puse.
Viena kryptim - tiktai į šiaurę,
Kur vien šaltų ledų gausa.
 
KAS MUS PAKEITĖ
 
Daug ko trūko. Duonos ir aliejaus.
Žibalas perkūniškai brangus.
Bet išduot Tėvynės negalėjom,
Pats brangiausias - tėviškės dangus.
 
Kas mus pakeitė? Ir kogi mums pritrūko?
Tapom svetimi tarp svetimų.
Ar sapnuojam dar, ar matom nors pro rūką?
Ar dar ilgimės gimtų namų?
 
TIK ABEJOPAS
 
Našta vis nešinas
Likimas žvairas,
Paduok jam dešinę,
Ištiesk ir kairę.
 
Tik abejopas
Įveikia kliūtį,
Užgydo opą 
Ir žindo krūtį.
 
Žemyn pažvelgęs,
Pažvelk į viršų.
Blogai, jei žalgos
Mažus pamiršo.
 
SUNKUS TAS PAVELDAS
 
Kol plunksna dar iš rankos neiškrito,
Su ja dirvonus tėviškės ariu.
Tiek daug darbų lig šiol nepadarytų,
Bent mažą dalį jų įveikt turiu.
 
Skandalas vėl per šalį nusirito.
Kas valdo mus - uabas ar valdžia?
Korupcija prislopo, bet nekrito,
Dar Atgimimo tik pradžių pradžia.
 
Penki dešimtmečiai raudono lazareto
Ir užkratas negydomos ligos,
Tačiau prieš jį lig šiol nėra dekreto,
Mums vis žadės, tačiau tik garsiai los.
 
Sunkus tas paveldas, jisai tiktai gramzdina,
Vėl gimsta komisarų šunauja.
Kaip sąžinę, kaip protą sugadino.
Ar tik neužsikrės karta nauja?
 
LAPAS
 
Kur gena vėjas nudraskytą lapą,
Lyg bloškia jį aukščiau, prie debesies.
Tas skrydis vien tik baisią klastą slepia,
Trumpa rudens diena tuoj įpusės.
 
Į balą telkšančią jis prie kitų nukrinta,
Kur merks lietus ir gruodas surakins.
Pamirškim grožį saulės išaugintą,
Net mūsų niekad niekas neapgins.
 
BUVAU MINIOJ
 
Buvau minioj, tačiau pirštu
Parodė į mane.
Jo akys - degančios kerštu.
Ir štai aš kamine.
 
Už ką jūs deginote mus?
Atsakymo nėra.
Lig šiol pasaulis neramus.
Širdy lig šiol audra.
 
MES KAIP OBELYS
 
Mes nesenstam. Mes tik tobulėjam,
Širdimi kasdien vis gražesni.
Jei ko nors pasiekti negalėjom,
Tai todėl, kad buvom per jauni.
 
Mes kaip obelys. Baltai baltai pražystam,
Bet ir vasaros, ir darganos rudens
Tik patvirtins - laimė mus pažįsta,
Dar ilgai ji su mumis gyvens.
 
Eikime ir džiaukimės kuo turim,
Net jei kas pamirš, ar kas išduos,
Patys sau gyvenimą mes kuriam,
Džiaukimės, tegu kiti raudos.
Atgal