Poezija
2022.09.27. AR KLYDO NET EINŠTEINAS ?
Kęstutis Trečiakauskas
Tikriausiai klydo net Einšteinas,
Visai nežvelgęs ateitin.
Greičiau už šviesą skrieja kainos.
Ir vis aukštyn, aukštyn, aukštyn.
Pavyt nespėja jokios algos.
Nes tai - iracionalu.
Sušalęs ir mažiau pavalgęs
Vos dursto galą su galu.
Kai kas dar rėkauja. Prieš "klaną".
Ir ieško bandoje žmonių.
Gal užsidekite balaną?
Ir neklausykite žinių.
Bus viskas puikiai sutvarkyta.
Į stalčiukus vėl sudėlios.
O kas netilps, ir visa kita,
Samdyti šunsnukiai aplos.
Ir bus ramybė. Kaip prie karsto.
Buldozeris toliau važiuos.
Laimingas tas, kam neapkarsta
Tikėtis rytdienos gražios.
Ne už kalnų juk ta grožybė.
Jinai visai ne už kalnų.
Pažvelkite, kaip akys žiba
Veršeliais tapusių žmonių.
VISKAS SUSIJAUKĖ
Viskas sumišo. Viskas susijaukė.
Protas, politika, klimatas, teisė...
Neįgalumas skaniai nusijuokė.
Raiško vaikigaliai uždraustą vaisių.
Bejėgiškumas slegia visuomenę.
Žvilgsnis be dėmesio temsta ir anka.
Buvęs žinojimas liko tik nuomonė.
Kad nekilnotų, nukerta ranką.
Prasmės įgauna pavidalų šimtą.
Reikšmės nesvarbios, nes nieko nereiškia.
Greit nebeliks nei ką duoti, nei imti.
Mąstančią gyvastį įsčios sutraiško...
TIK PRAŠOM NESIGIRTI
Kai kalbamės pakeltu tonu,
Tai jau ne pokalbis, o barnis.
Bet vis gyvenam "po zakonu".
O protingesnės netgi varnos.
Apie kates net nekalbėsim.
Jos gudrios net labiau nei švelnios.
Tik mes, su mąstymu pelėsių,
Kažkas tarp musmirės ir velnio.
Oi, oi! Tik prašom nesigirti,
Kad esame gamtos vainikas.
Kaip šungrybį kitus paspirti
Ir skelbtis velniu mes įnikę.
O apskritai, tai mes kenkėjai.
Savęs nemylim. Nei gamtos.
Kas perskaitęs nepatikėjo -
Į pirmą klasę! Prie lentos!
Atgal
.jpg)
