Poezija
11 29. Poetė Eugenija Strazdienė – Valkininkų žemės šviesulys
Birutė Silevičienė
Eugenija Strazdienė gimė Kėdainių rajone, Ramėnų k., baigė Dotnuvos vidurinę mokyklą, 1983 m. – Lietuvos Žemės ūkio akademijos miškų fakultetą. Gyvena Valkininkuose ir dirba miškų urėdijoje inžiniere. Poezija, menais domėtis ir kurti pradėjo dar mokykloje.
Eugenija yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, rašo eilėraščius, prozą. Išleido ir redagavo savo Motinos eilėraščius „Likę svajonės“, pati 2001 m. yra parašiusi „Girių sakmė“ ir knygelę vaikams „Gedimino miestas“, 2004 m. – „Metamorfozės“, 2006 m. – knygelę vaikams „Miško pasaka“, su bendraautoriumi R.Mankumi istorinę monografiją „Valkininkų krašto miškų istorija“. Visas knygas iliustravo pati. 2007 m. redagavo ir sudarė Trakų r. poeto Vytauto Vilkišiaus poezijos rinktinę „Iš gimtinės versmės“.
2009 m. išleido 6-ąją poezijos knygą „Tavo vardą kaip maldą kartoju“.
2008 m. miškininkų kūrybos parodoje Druskininkuose „Girios aido“ muziejuje fotografijos, poezijos, tapybos, skulptūros srityse pelnė laureatės vardą. Už knygą vaikams „Miško pasaka“ 2007 m. tapo poezijos pavasarėlio, skirto A.Matučio sukakčiai paminėti, laureate.
„Ar tu žinai, kaip kvepia žemė? –
Priglusk prie įsčių jos plačių,
O šilumą, kurią ji skleidžia
Aplink visa kame jaučiu...
Už mūsų žemę – motinėlę
Nuolankiai tyloje suklupus –
Maldą šventą aš kalbu“
E.Strazdienė
Susipažinkite, mieli valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ skaitytojai su šios darbščios ir kuklios poetės kūryba.
Mano širdis
Paminklo Tau nepastačiau
Tikriausiai jau nepastatysiu.
Bet Tavo vardą saugoju šventai
Ir mirdama tik jį kartosiu...
Juk aš esu šios žemės vaikas –
Čia pat gimiau ir čia užaugau...
Kalbos skambumo neištrynė laikas –
Nuo pat vaikystės šventai saugau...
Kodėl išvykstat sesės, broliai
Į užjūrio šalis plačiąsias –
Nejaugi paviliojo toliai –
Aš jų taip niekad nesuprasiu...
Tik čia mums duona kvepia –
Nuo seno protėvių auginta...
Per gimtą šalį vinguriuoja upės,
Vilioja giriose takai išminti...
Aš čia gimiau ir čia užaugau –
Čia mano mylima Tėvynė...
Jau metų tūkstantį jos vardą saugau –
O jis toks mielas – Lietuva vadinas...
Tėviškė
Mano tėviškė – rymantis kryžius prie kelio,
Ąžuolai remia dangų šakom.
Ir ugnis, kur kadaise senoliai kūreno,
Aukurai likę po samanom.
Mano tėviškės upės, šilojai,
Vyturys čiviruoja aukštai,
Laukuose dainas gieda artojai,
Parugėm, pabarėm ir prie upės žemai.
Mano tėviškės naktys rasotos,
Žvaigždėtas dangus ir pelėdų balsai,
Ūkanoti rytai ir dienos saulėtos,
Ak kaip gera, kaip miela čionai...
Žemė
Po žiemos nubudus žemė
Žmogaus rankų išsiilgus...
Basos kojos švelniai prisiliečia
Prie drėgnos ir šiltos jos krūtinės.
Gyvybe pulsuoja, ramina
Meilę šilumą dosniai dalina
Be atlygio – visiems kas ima...
Rankos glosto, purena, sodina –
Kad bevaisė, bežiedė neliktų...
Pirmą liauną daigelį išvydus –
Savo įsčioj priglaus ir išsaugos...
Besišypsanti saulei ir vėjui
Subrandins žemė naująjį grūdą...
Rugiai
Per nupjautas ražienas
Keliauja rugiai –
Tas mielas duonos kvapas,
Sužadinęs prisiminimą
Tėviškės dulkėtų vieškelių,
Klystkeliais išbarstytų
Po visas keturias vėjų šalis...
Per rudens ražienas
Keliauja rugiai
Po vieną ar draugėn į jaują –
Po sunkiom akmeninėm girnom,
Į motulės ąžuolinį duonkepį,
Į prieždą ir molio krosnį...
Į abišalę, tėvo atriektą,
Laikoma mažyčių ir
Apsunkusių nuo darbo rankų...
Per rūškanas rudenio ražienas
Keliauja vienišas rugio grūdas
Atrodo, pavėlavęs ir pavargęs,
Nežinantis, ar jo dar laukia...
Duona
Medinėje troboj su sienom
Dar aprūkusiom dūmais –
Ant ąžuolinio stalo –
Balta lininė staltiesė.
Ant jos ruginės duonos kepalas –
Alsuoja krosnies šiluma...
Ir tiesias rankos didelės ir mažos –
Laukimas virtęs amžinybe,
Kada supjaustys tėvas padalins...
O duona kvepia ir garuoja
Primindama tą ilgą kelią
Kuriuo atėjo grūdas iki stalo.
Saulutė šildė, lietus laistė
Ir, žinoma, žmogus – artojas
Kasdieniu prakaitu žemelę girdė –
Todėl ir skonis jos sūrokas gavos...
O pirkioje ant stalo duona –
Tokia kasdienė, truputį sūroka...
Į girią
Į girią bėgu lyg į šventę –
Jausmų krūtinėje nesutalpinu...
Greičiau, greičiau prie seno ąžuolo –
Aš tiek papasakoti jam turiu...
Prisiglaudžiu prie jo rūpios žievės –
Viliuosi ar senolis vėl mane girdės?..
Galvoje bėga sukas mintys,
Širdis vis tuksi ir nerimsta...
O jis šakom lyg rankom apkabina -
Sudirgusią taip greitai nuramina.
Ir aš žalioj pavasario žolėj,
Žalias svajas svajoju vėl...
Širdyje dega aukuro ugnis –
Tokia rami lyg snaudžiantis žaltys...
Ir mintys plaukia vejasi aplink šakas
Kol išskrenda į tolius ir dausas.
O apkeliavus tolimus kraštus –
Tokia rami senolio ąžuolo glėby –
Aš susitaikiusi su sąžinės savastimi –
Tokia lengva išplaukiu vakaro rūke...
Širdim dėkoju tau – giria žalia.
Ąžuolinės mintys
(skobiant ąžuolinę skulptūrą)
Mano rankos sugrubę nuo darbo,
Bet dvasia šilumos prisipildo,
Vos prie ąžuolo senojo kelmo,
Prisiliečiu ir dirbu, dirbu...
Ir dėkoju tau, ąžuolo kelme,
Už atgimstančią naują gyvybę,
Nors kaltai griūna iš delno,
O mintys kažkur begalybėj...
Vis vien aš sugrįžtu prie darbo
Ir kalu nors prakaitas varva...
Juk šis triūsas ne veltui –
Senas ąžuolo kelmas
Į naują gyvenimą žengia...
Atgal
.jpg)
