Poezija
01 17. Janina Matevičienė – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė
Birutė Silevičienė
Man visada malonu imti į rankas mūsų sąjungos narių knygas. Jas labai pagarbiai skaitau po keliolika kartų, saugau ir pateikiu valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ skaitytojams.
Šiandieną parinkau Jums Janinos Matevičienės eilėraščių iš jos pirmosios knygos „Saulės delnuos“.
Autorė gimė ir užaugo Vieštovėnų kaime, brolis yra vyresnis. Turėjo be galo darbščius ir mylinčius tėvelius.
Mokėsi Kulių vidurinėje, Klaipėdos pedagoginėje mokyklose. Sėlenių aštuonmetė – pirmoji darbovietė, vėliau – Babrungėnų mokykla.
Po daugelio klajonių metų grįžo į gimtąjį kaimą. Dirbo, kol privatizavo mokyklos pastatą. Tada su mokiniais „išvarė“...
Janina yra Ožiaragis. Mylimiausias medis – beržas, spalva – žalia, gėlė – jazminas. Brangiausias metų laikas – vasara.
Rašo nuo 6 klasės. Kūrybos impulsas – Gimtinė: užsnūdę tėviškės miškai, pailsėti prigulę laukai, vingrioji Vieštovė, net oras – tyras, vaiskus ir lengvas, lyg pienių pūkas...
Autorė rašo: „Eilėraščius „pinu“ iš gimto kaimo vaizdų, apraizgau jausmais, sušildau širdimi“.
Autorė dėkoja skaitytojams, jei klajos kartu Būtojo laiko takais...
Liečiu vaikystės žemę...
Sodinsiu gėlių ant vaikystės pasaulio,
Kartu pasidžiaugsime vasaros saule,
Nors metų našta slegia mano pečius,
Širdis kūdikystėn sugrįš – į svečius.
Lysvelę kasu ant trobos pamatų,
Molžemis gulasi saulėn dugnu,
Rodosi, tėviškė siunčia jėgų,
Kol pusšimtį metų atgal sugrįžtu...
Kai pamatinį paglostau ranka,
Veidą užlieja graudi šypsena...
Kojom – į žemę vaikystės remiuos,
Duonkepio plytą surasti tikiuos...
Nėra jau tų rankų, kur ant ajerų
Duonutės paguldė šimtus kepalų...
To kvapo kas dieną be galo ilgiuos,
O žemę gimtinės – bučiuoti klaupiuos...
Tėvelio tiksius
Skiriu a.a. Tėveliui
Vos virpuliuojantis, bedvasis,
Bevertis kaip pernykštis sniegas,
Beprasmis kaip išblukęs sapnas –
Prislopęs laikrodžio tiksėjimas...
Ilgai rikiavo jis tėvelio laiką...
Kol vienąkart širdis tuksent pavargo...
Kampe parvirtęs, pamirštas, be amo
Senasis tiksius tarsi nusigando.
Išgverėlį jaunesnės ima rankos...
Delnuos sušildę, prašo nesustoti,
Pagarbiai jį priartinu prie skruosto –
Te ašara nuplauna ir nuglosto...
Raukšlėtų rankų šilumą sugėręs
Į mano veidą, širdį liejas
Tėvelio žadintuvo kvapas –
Toks artimas, pažįstamas ir mielas...
Miražas
Skiriu a.a. Mamytei
Baltos galvos šalikele leidžias,
Išsidraikiusiais lino plaukais,
Tai Senelės ir Mamos pareina,
Kur gyventa ir mirta kadais...
Vyšniom žydinčiom Motinos grįžta
Trešnių tviskančiais saulėj žiedais;
Lyg girdžiu seną dainą mamytės,
Ją dainavom kartu vakarais...
Ant motulės išvaikščioto tako
Vainiklapiais lyja lietus...
Vėjas vedasi baltą žydėjimą,
Išsisėja miražais brangus.
Savo širdį nešuos...
Skiriu Žemės dienai
Išmainysiu gelsvąsias kasas
Į virpančią ežero bangą,
Aplankysiu undinių valdas,
Su viltim vėlei grįšiu į krantą.
Palypėsiu lediniais šlaitais
Ant aukščiausios pasaulio kepurės,
Mano kojos pusnynuos paskęs,
Debesų plauks išdriskusios burės.
Jei akių gelmėse pasislėps
Edelveiso žavingasis žiedas, -
Tegu žemė sau duoklę atrieks,
Ir tamsa su naktim mane vedas...
Atiduosiu tau savo rankas...
Dar tik leisk vienąsyk apkabinti
Nuo pusiaujo lig Polių šaltų,
Kol gyva – kad mokėčiau branginti.
Išsilies paskutinė daina...
Prie šaltinio? Prie Marių? Ar kopų?
Savo širdį nešuos – į tave!
Nei parduot, nei iškeist jos nemoku.
Neišbraukta praeitis
Sukrypusiom sąsparom, sijom,
Suplyšusiais skiedrų stogais,
Suknežusios stypso sodybos,
Samanotais sienojais senais.
Košia vėjai akiduobes juodas,
Plaikstos sienų margi apdarai,
Slegia skausmas sodybą prie tako –
Kam, žmogau, ją liūdėt palikai?
Guodžia eglės išlakios ir dosniai
Kankorėžius krečia sausus,
Kantriai lauki pavasario žalio –
Nors kregždutė sugrįš į namus!
Sena koplytėlė suzmekus,
Obelis ją žiedais vainikuos,
Amžinatilsį tam, kurs negrįžo,
Gegutė giesmėj iškukuos...
Žemės ašaros
Jos tyros, gaivios – iš gelmių!
Pravirko žemė šaltiniu...
Virvena, skubinas šlaitu
Nuskaidrint upės vandenų.
Vaiskumas varva pro pirštus,
O žemės ašaros – delnuos,
Suvirpa lūpos laukimu:
Sušalę perlai jas bučiuos...
Nubrauks voratinklį akių
Šaltinio skambanti versmė,
Jei ašara – dvynė – įkris,
Sušalę perlai jas bučiuos...
Minčių dėmėtas drobules
Aš panardinsiu tavyje:
Žėruojančius širdies dyglius
Tu užgesinki gelmėje...
Laikas
Išdykęs, tartum mažas vaikas
Senas sodybos lanko Laikas,
Užvertas radęs langines
Jis valiūkauja į valias:
Po pievą piktžolių prisėja,
Viršūnę kriaušės vėjams pamėtėja,
Užlygina visus takus,
Nes nebevaikšto jais – Žmogus...
Prie nuotraukų juodais kraštais,
Prisėlina – voratinkliais apleis!
Sekundę mąsto: „Jiems jau buvo laikas...“
Tik brūkšteli kukliai iš krašto
Suspėjęs kaminą užkimšti suodžiais
Kitų sodybų linkui skuodžia.
Skubėkim tėviškėn (jei nevėlu?)
Nušluostyt dulkes nuo tėvų veidų.
Atgal
.jpg)
.jpg)
