POLITIKA
03 18. Patikslinimas
Lietuviai į Krymą ne tik buvo įžengę, bet ir įjoję.
Juozas Elekšis
Česlovo Iškausko straipsnyje „Krymo totoriai vėl patiria rusų represijas“ yra gana esminis netikslumas. Jame rašoma, kad „į Krymo pusiasalį Lietuvos kunigaikščiai niekada nebuvo įžengę“... Buvo! Ir dar kaip buvo! Pavartykime įvairiu laiku išleistus pusiasalio žemėlapius. Pasirodo į šią teritoriją įvažiuojame per „Litovskij poluostrov“. Siauriausioje įvažiavimo vietoje pasirodo besąs „Litovskij (turieckij) val“, prie kurio Vrangelis bandė sulaikyti raudonuosius, vėliau raudonarmiečiai vokiečius, o šiems traukiantis bandyta sustabdyti sovietų kariuomenę. Yra dar ir „Litovskij liman“. Negalėjo gi tiek pavadinimų palikti koks atvykęs pirklys, ar pasiuntinys. Matyt taip įamžinti mūsų Vytauto 1397 ir 1398 metų įsiveržimai į Krymą. Jis paėmė totorių sostinę Bachčisarajų, neprieinamą, karaimų gyvenamą kalnų tvirtovė Čiufut – Kalė, kai kuriuos kitus miestus. Tada jis parsivarė ir apgyvendino Lietuvoje karaimus, dalį totorių. Baltarusių viename žemėlapyje net mačiau pažymėta, kad pusė Krymo pusiasalio priklauso LDK. Vis dėl to jam tada, matyt, nepavyko galutinai pajungti Krymo, todėl 1399 m. surengė naują žygį, kuris deja baigėsi Vorkslos katastrofa. Totoriai išsigandę lietuvių susivienijo ir gal būt tada kasė tą „Litovskij valą“. Pabuvus Čiufut – Kalė, negali atsistebėti, kaip lietuviai galėjo paimti tokią neprieinamą, ant statmenų uolų pastatytą tvirtovę, net pačią sostinę Bachčisarajų. Jo buvimą ten patvirtino Ukrainos mokslininkai. Ant Čiufut – Kalė vartų aptikti apsamanoję Gedimino stulpai. Neseniai tokie stulpai aptikti Bachčisarajaus viename kalnų urve. Taigi baltarusių mokslininkai gal ir nesuklydo, nes herbai kalami kaip priklausomumo simbolis.
Atgal
.jpg)
