POLITIKA
01 17. Ar patyčios - demokratija?
Mečislovas Zasčiurinskas
Atėnuose prieš 2500 metų žinojo, kad demokratija tada, kai kuo daugiau piliečių dalyvauja darant sprendimus. Lietuviškai „demokratija“ – liaudis valdo. Na tuomet pažiūrėkime, ar Lietuvoje liaudis valdo? Konstitucijoje pirmieji sakiniai:„Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Lyg graikų rašyta, vadinasi demokratiją turime! Netgi stipriau nei graikai, nes mūsų demokratiją saugo pagrindinis Valstybės įstatymas – Konstitucija. O Konstituciją skrupulingai prižiūri ir demokratijos pažeidėjus kaip mat išryškina specialus Konstitucinis Teismas. Už išskirtinai svarbų ir atsakingą demokratijos saugojimo darbą Konstitucinio Teismo teisėjams niekada negali būti mažinamos algos ir pensijos, nes tai prieštarauja Konstitucijai, t.y. demokratijai. Taip pasakė teismas. Ir štai čia visu stiprumu pasireiškė mūsiškės demokratijos esmė, nes piliečiai, vykdydami naktinius valdžios sprendimus, paaukojo nemenkus procentus nuo savo skurdžių algų ir pensijų, sunkmečiu gelbėdami Lietuvos valstybę. Konstitucinis Teismas neginčijo, kad Tauta, tikrasis suverenas ir turi prerogatyvą tai daryti. Taip Tauta buvo paversta suverenu, kuris viską iškenčia.
Atėnuose demokratija buvo gana dažna. Visuotiniai Tautos susirinkimai vykdavo ne rečiau karto į mėnesį. Kad nereikėtų bėgioti kasdien, burtų keliu rinkdavo atstovus į Tarybą, kuri užsiėmė politikos įgyvendinimu ir administraciniais reikalais. Vyksta rinkimai ir Lietuvoje. Prezidentą renkame tiesiogiai ir visuotinai ir, reikia pasidžiaugti, Tauta savo pasirinkimu visada buvo ir yra teisi. Mišriai (vienmandatė ir daugiamandatė sistema) renkame Seimo narius. Kaip bus toliau, sunku pasakyti, bet sutikime, čia su teisingumu nėra blogai, sąrašinis balsavimas leidžia reitinguoti ir laikas parodys, kuris balsavimo variantas demokratiškesnis. Lietuvos Seimas bene labiausiai atitinka graikiškąjį modelį, esame parlamentinė Respublika. Žinoma, seimūnus renkame ne burtų keliu, bet tikriausiai teisinga, kad žmonės turi galimybę įvertinti visus kandidatus, pasirinkti, apsvarstyt ir balsuoti. Svarbiausia, kad rinkėjai, šiuo atveju Tauta, kiekvienas jos atstovas, daro savarankišką laisvą sprendimą. Tačiau demokratiškajame Seime netrūksta ir vieno kito šaukšto viską pagadinančio deguto. Tautos atstovai pernelyg paskęsta paragrafynuose, pamiršdami pagrindines atstovavimo funkcijas. Priežastis tokiems dalykams rastis labai aiški – valdžia (tiek vykdomoji, tiek įstatymų leidybos) po truputėlį tolsta nuo ją rinkusios Tautos, o žmonių pagalbos nesulaukia, nes beveik nėra atgalinio ryšio ir valdžios kontrolės mechanizmų. Juos būtina sukurti, tai vienas svarbiausių demokratijos gyvavimo komponentų. Tai įtvirtinta ir Konstitucijoje: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“.
Štai puikus pavyzdys, kaip Tauta tiesiogiai vykdo aukščiausią suverenią galią. Deja, kol kas ne Lietuvoje. 1992 metų birželio 2 dieną Danijos piliečiai referendume pasisakė prieš Europos Sąjungos sutarties ratifikavimą. Įdomiausia, kad danai nebuvo prieš įstojimą į ES, tačiau valdžia, skubėdama ratifikuoti, nesuteikė laiko projekto svarstymui visuomenėje. Tokio danų elgesio svarbiausias argumentas buvo, kad valdantieji nesusikurtų precedento priiminėti skubotus sprendimus neatsiklausus visuomenės nuomonės. Štai kur tikra Atėnų demokratija! Ir tuo pačiu prisiminkime, kaip strimgalviais buvo ratifikuota Lisabonos sutartis, kai, vieno tuometinio (ir dabartinio) Seimo nario žodžiais, devyniasdešimt procentų Lietuvos žmonių, o ir ne visi Seimo nariai, buvo ją skaitę. Ar kas nutiko? Nieko, Tauta net nemirktelėjo, nes nespėjo susivokti. Nes nėra nei demokratijos patirties, nei priemonių Konstitucinei kontrolei vykdyti.
Pacituosiu keletą faktų iš brošiūrėlės, išleistos dar 1997 metais. Mažas Gjerrildo miestelis Danijoje, turintis 600 gyventojų. Jame yra parapijos valdyba prie bažnyčios, miestelio piliečių sąjunga, namų šeimininkių draugija, trys sporto draugijos su skirtingomis programomis, bitininkų draugija, medžiotojų draugija, skautų korpusas, vakarinė mokykla suaugusiems, liaudies šokių draugija, vyresniųjų žmonių draugija, du politiniai susivienijimai. Šis miestelis priklauso komunai, kurioje 7800 žmonių ir toje komunoje yra 107 draugijos! Draugijos neįtikėtinai aktyvios, organizuoja įvairius renginius ir būtinai pagal savo kompetencijas diskutuoja visomis aktualijomis, taip pat ir apie rengiamus įstatymus. Toliau jų sprendimai per stambius šalies susivienijimus, kaip Moterų sąjunga, Darbininkų federacija ir pan. nukeliauja iki valdžios. Kitokio valdžios sprendimų kelio danai nesuprastų. Kiekvieno žmogaus balsas yra labai svarbus ir per visuomenines organizacijas pasiekia valdžią. Štai čia yra didysis Lietuvos skirtumas nuo tokių senų demokratijų, kaip Danija. Atkreipkite dėmesį: liaudies valia keliauja į viršų ne per rajono valdžią, bet per sąjungas, asociacijas, federacijas.
Panašus analogas Lietuvoje lyg ir formuojasi. Kiekviename rajone yra nuo 20 ik 60 bendruomenių. Labai grubiai skaičiuojant vidurkį, 30-čiai tūkstančių gyventojų tenka apie 40 bendruomenių (palyginkime su Danija, nepilni 8000 gyventojų - 107 draugijos). Na, bet mes pradedame ir tos bendruomenės lyg ir būtų neblogas pagrindas demokratijai vystytis. Tačiau reikalas štai koks. Praktiškai visos bendruomenės pavaldžios Vietos veiklos grupėms (VVG), o tos grupės - citata iš įsakymo: „...viešasis juridinis asmuo, kurio ... ne mažiau kaip 50 proc. valdymo organų narių sudaro kaimo bendruomenių, ... iki 25 proc. – verslo atstovai ir iki 25 proc. – vietos valdžios atstovai”. Ką tai reiškia? O tai reiškia beveik visišką bendruomenių kontrolę. Ne tik administracinę, bet ir politinę. Dar daugiau, be VVG bendruomenės negauna finansavimo, sunkiai gali pretenduoti į Europinius projektus. Apie kokią visuomenės demokratiją tuomet galime kalbėti? Tokių bendruomenių rūpesčiai ir viltys sustoja rajonų valdžios kabinetuose. Taigi, tenka su gailesčiu konstatuoti, kaimuose, miesteliuose demokratijos vektoriai apsukti 180° kampu – nėra saviraiškos, yra tik vietos valdžia.
O dabar pažiūrėkime, kas ta rajono valdžia. Visų pirma ji politinė. Leidimas kelti kandidatus nepolitinėms organizacijoms per praeitus rinkimus nepadarė jokios įtakos. Partijos rinkimams pateikia kandidatų sąrašus, kurių žmonės neskaito, nes balsuoja pagal partijų lyderius, paprastai apvažiuojančius visus rajonus. Tokie rajoninių tarybų nariai, patekę sąrašu, absoliučiai nėra įpareigoti jaustis atskaitomingais rinkėjams. O ir rinkėjams jie nelabai rūpi. Nėra abipusio Tarybos ir žmonių kontakto, nėra jokios kontrolės iš „apačios“, nes nėra ir kandidatų siūlymo iš apačios. Vadinasi šitoje pozicijoje nuo demokratijos atsiliekame 2500 metų. Dar blogiau, nerenkami netgi patys artimiausi žmonėms lyderiai – seniūnai, juos paskiria naujai išrinktos Tarybos politinė dauguma.
Išvada labai aiški – Lietuvoje savivaldos nėra. Nei politinės, nei visuomeninės. Jau kalbėjome, kad demokratija kyla iš apačios viršun. Kaip buvo senovės Atėnuose, kaip yra šiandieninėje Danijoje ir kitose šalyse. Atvirkštinis variantas neįmanomas, nei vienas valdovas nepasakys savo liaudžiai „imkite ir valdykite mane“. Štai atsakymas, kodėl aukščiausieji atitolsta nuo žmonių ir nėra Tautos kontrolės aukščiausiajai valdžiai, nes neturime demokratijos pirminėje grandyje. Šiemet rengiamės tiesiogiai rinkti merus. Tai, be abejo, bus rimta slinktis link demokratijos ir nors tie merai neturės galių, bet pradžia optimistiška. Kaip sako, norint nueiti didelį kelią, reikia žengti žingsnį.
Na ir ketvirtoji valdžia. Patys žurnalistai save vadina sarginiais demokratijos šunimis. Ir tai tiesa, šuniško toje valdžioje netrūksta, begalė pastangų įtakoti, netrūksta įvairių persipynimų, priklausomybių. Tiek su pirmosiomis trimis valdžiomis, tiek su kitomis interesų grupėmis. Tačiau kaip ten kas su kuo bebūtų, savo funkcijas žiniasklaida atlieka gana garbingai. Daugelis žurnalistų sąžiningai laikosi objektyvumo, nešališkumo principų, rašo ir kalba laisvai, cenzūros niekas net neįsivaizduoja. Žiniasklaida yra svarbus garantas, kad Lietuvoje demokratijos procesai vystytųsi ir stiprėtų.
Žinome garsųjį V.Čerčilio (W.Churchill) pasakymą „Demokratija yra blogai, bet tai geriausia ką turime”. Šitų žodžių dviprasmybę matome kiekviename žingsnyje. Pakanka atsidaryti bet kuriame portale vadinamuosius „komentarus“, kur anonimai be jokios atsakomybės, nes atsakomybės nėra, pačiais niekingiausiais išsireiškimais žemina žmonių orumą tuo pažeisdami jų teises. Ar tai demokratija? Sėdintys kalėjime maitinasi geriau, nei vaikai darželiuose ir mokyklose, ar tai demokratija? Sergančių tuberkulioze negalima priverstinai gydyti, nes pažeidžiamos jų teisės, tačiau sveikų žmonių teisė neužsikrėsti paminama, ar tai demokratija? Vaiko pilna galva utėlių negalima tvarkyti be tėvų leidimo, kurio dažnai negaunama ir užkrečiami sveiki vaikai, ar tai demokratija? Pensininkai verčiami valandomis stovėti paštuose absoliučiai nereikalingų laiškų, nes reikia pateisinti išleistą milijoną, ar tai demokratija? Turčiams dvigubai sumažinamas nekilnojamojo turto mokestis, ženkliai padidinant sunkiai galus suduriantiems, ar tai demokratija? Aukštas valdininkas gali besti pirštu bet kam ir tujinti, ar tai demokratija? Mokyklose, internete, televizijoje patyčios ir įžeidinėjimai tapo kasdiene norma, netgi mada, ar tai demokratija?
Ir taip galima rašyti puslapius. Sunkų dalyką sukūrė laisvieji Atėnų piliečiai, bet mes jo pasieksime. Prie daugelio labai reikšmingų, strateginių demokratijos laimėjimų per keletą metų taip pripratome, kad jau nebepastebime, jie tapo savastimi. Esame gerame kelyje, tikrai įsisavinsime demokratiją. Pajuokaujant: juk jau turime „Šiaurės Atėnus“ ir ne vieną „Akropolį“...
Atgal
.jpg)
