POLITIKA
02 21. Nepriklausomybės priklausomybės, arba Laisvės ir nepriklausomybės dialektika (1 dalis)
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
Nepriklausomybė - tiktai laisvės sąlyga, tik siena, už kurios gyva laisvė. Tautos kankinasi ir miršta kovodamos (dabar Ukraina), kad būtų nepriklausomos, t.y. sukurtų ar atstatytų valstybę, kuri suptų tautos lopšį – kad tauta jaustųsi saugi ir laisva. O laisvė – tai galimybės įgyvendinti savo lūkesčius. Niekas už žmogų-pilietį negali atsakyti, ar laisvas, ar ne. Tik jis pats. Jeigu galimybių mažai, jeigu jos privatizuotos savų oligarchų ar kolonizatorių , tai nepriklausomybė, kaip laisvės, sąlyga, nefunkcionuoja, laisvės neužstoja. Tokia tad dialektika: nepriklausomybė negarantuoja laisvės. Afrikoje dabar visos tautos turi nepriklausomas valstybes, bet laisvės ir su Biliūno laimės žiburiu nerasi. Ar Lietuva laisva, galima sužinoti tik referendumu. Turint duomenis, kiek žmonių jaučiasi laisvi (t.y. gali įgyvendinti savo lūkesčius, nesijaučia nereikalingais, nekeikia savo tėvynės, t.y. nesirengia bėgti į Vakarų viešnamius), galima galvoti apie strategijas ir taktikas, kaip laisvės padauginti. Beje, toks referendumas - tik diagnozė: nei vartai į laisvę, o ir ne pati laisvė
Įžanga. Popieriai po stalu
„Apgyvendino mane profesorių bendrabutyje ir patarėju paskyrė profesorių Pra Nah‘į, Oksfordo universiteto daktarą (...) Kartą paklausiau, kodėl šlavėjas neiššlavė mano nukritusio popieriaus. „O kur buvo nukritęs?“ –„Po darbo šlavėjas šluoja patalpą ir palieka neiššluotą popierių po stalu, padarius pastabą, atsako: „Neužkliuvo už šluotos“. – „Tai kam šlavei?“ – „Tai mano pareiga, ar ne – bara sahib?“ – „Bet šluoti reikia tam, kad būtų švaru“ – „Šluosiu vėl rytoj“. Papasakojau apie tai profesoriui. – „Matai jis yra šlavėjas, tai ir šluoja. Tai turėdamas galvoje turi suprasti studijuodamas hindų filosofiją – svarbu veiksmas, o ne rezultatas“. (Antanas Poška „Mano gyvenimo pasaka“. LR leidykla, psl.94. 2003 m.)
Dabar persiskelkime į Lietuvą ir pažiūrėkime, kokie čia popieriai.
Išėjusi į Baltijos kelią, Lietuva pasijuto nepriklausoma. Bet svaigulys greitai praėjo, nes laisvę suprato ne kaip galimybes įgyvendinti lūkesčius visiems, ne tik grupei draugų, o kaip įvairovę (nuomonių, prekių) ir kaip pliuralizmą.
Susidaro įspūdis, kad Lietuva gyvena pagal hindi, kaip sako Antanas Poška, filosofiją. Mums patinka abstrakčiai postringauti apie laisvę ir demokratiją, mums patinka pats procesas, be nemokame žiūrėti likimui į nasrus: rezultatų arba nėra arba menki.
Susidaro įspūdis, kad taip atsitiko todėl, kad iš kažkur atsiradęs (iš Indijos“) valstybės vyrų, vadinamosios politinės klasės, mentalitetas - kaip šlavėjų? Tai yra vergų mentalitetas, per jį kai kurie iš vergų pasidaro vergvaldžiais
Friedrichas Nietzsche, tas mokytas devynioliktojo amžiaus vokietis, poetas ir filosofas, mokė, kad Dievas ir moralė mirė, reikia kitokios, ne vergų moralės. Anot jo, krikščioniška moralė - vergų moralė. Paskui juo kliedėjo visa Europa, o dabar, atrodo, kai kuriuos kliedesius įgyvendina direktyvomis, o jo proto atradimus, sakysim, kad politikas turi būti filosofas ir moralus kaip kunigas, numetė po stalu kaip šiukšles.. Taigi F.Nietzche rašė, kad politikas turi būti filosofas, turėti idėjų ir jas paversti įstatymais, kuriuos įgyvendinus, blogio būtų vis mažiau. Politika, sakė jis, turi būti tarsi religija, o politikas – tarsi dvasininkas. Tai pozityvus požiūris, bet tokios direktyvos, tokių popierių, kad politika būtų religija, Europa neišrašo.
Todėl ir rezultatų popieriai prasti. Aritmetika sako, kad Lietuvoje tokių filosofuojančių politikų-humanistų nėra. Pavyzdžiui, europarlamentarų kohorta tikrai ne tokia. Nežinia, ką ten veikia. Į televizorių išlenda tik prieš rinkimus – kad išrinktų. .
Dabar pažvelkime į popierius, kurie rodo, tokios politikos, kurią įgyvendina visokie auštrevičiai jau 25 metus, rezultatus.
Štai rezultatai.
Apie milijonas Lietuvos gyventojų pabėgo iš šalies, iš esmės, juos evakavo. Juos vadina emigrantais, bet iš tikrųjų tai pabėgėliai, bėga nuo diskriminacijos, nes jiems čia nėra jokių perspektyvų integruotis į visuomenę; tas niekam ir nerūpi. Pabėgėlių, proporcingai gyventojų skaičiui, daugiau negu iš Somalio, Sirijos ar Eritrėjos. Ir jie, pabėgėliai iš Lietuvos, pabėgę į Vakarus, persiėmę neapykanta savo Tėvynei ir sau, ten kankinasi ir integruojasi, nes mano, kad gali įgyvendinti kai kuriuos lūkesčius; geriau pavalgyti, turėti įvairesnio orgazmo ir t.t..
Pas mus žinomas anglas Edward Lucas, „The Economist“ laisvai samdomas žurnalistas, laikomas Baltijos šalių ekspertu, viename savo tekste parašė, kad Lietuva darosi neprognozuojama valstybe. Apie Latviją jis parašė, kad per naujos nepriklausomybės laikotarpį prarado daugiau žmonių negu per visas okupacijas. Tą patį galėjo parašyti ir apie Lietuvą. Tada ponas Lucas‘as būtų prognozuojamas.
Jeigu per tokį trumpą laisvos Lietuvos egzistavimo laiką prarasta milijonas gyventojų., vadinas, galimybės atkurti savo identitetą sumažėjo tris kartus. Politinė klasė už tai turėtų atsakyti, pasitraukti arba pasislinkti į šalį, užleisti vietą kokiam nors lietuviškam DeGaulle, Golda Meir , Franklinui Roseveltui. Mahatmai Gandi. Bet kur tie mūsų gelbėtojai? Ir kodėl mūsų politinė klasė pasirodė tokia netikusi? Ir kodėl tautos gelbėjimas nepopuliarus, kodėl niekas nesiima tokios strategijos? Tai klausimas, kaip sako amerikiečiai, vertas 64 tūkstančių dolerių. (Atsakymai paskutiniame paragrafe)
Moralė ir aritmetika
Nepriklausomybės priklausomybė nuo moralės. Paklauskime apie tai Nicollo Machiavelli: „et inde libertatis captare auram, unde servitutem dimendo, in eum statum republica adduxerunt“ (lot „Nusivilia tas, kas laukia laisvės prošvaisčių iš ten, kur anksčiau matė vergovės šaltinį, kai baimė prieš jį ir privedė valstybę prie tokios padėties“ „Samprotavimai apie pirmąjį Tito Livijaus dešimtmetį“ psl. 209, rusų kalba).
Čia Machiaveli‘s komentuoja situaciją, kai Romos valdovai, dešimt vyrų, toliau decimvyrai, išrinkti valdyti vietoj konsulų (kai šie visiškai nesiskaitė su paprastų žmonių interesais ir liaudis, pasitelkusi neramumus, juos išvaikė ), iš baimės prieš oligarchus, pradėjo spausti liaudį (plebsą), t.y. tuos, kurie juos išrinko, taip kaip anksčiau diktatoriai konsulai. Tada liaudis ėmė dairytis į kilminguosius (nobilius), amžinus savo socialinius priešus. Šiems liaudies nepasitenkinimas buvo proga vėl ateiti į valdžią. Toliau Machiavelli‘s pasakoja, kaip decimvyrai, mėgindami, išsilaikyti valdžioje, visaip engė liaudį: nuteistųjų turtą atiduodavo savo favoritams iš jaunimo. Šitos dovanos „tvirkino jaunus žmones, kurie savo ištvirkimą laikė didesne vertybe negu visų laisvė“, - rašo Machiavelli tame pačiame puslapyje. Kai kas nors skųsdavosi vienam decimvyrų kolegijos pirmininkui, ir, jeigu likdavo nepatenkintas, nueidavo pas kitą, tas iš solidarumo su savo sėbru bausdavo prašytoją dar skaudžiau. Kai prasidėjo karas, visi išėjo į karą, Romai vadovauti liko vienas iš decimvyrų - Appius. Jis užsimanė Virginijos meilės ir panaudojo jėgą (išprievartavo). Tada tėvas, gelbėdamas dukters garbę, ją nužudė. Prasidėjo neramumai, liaudis susirinko ant šventojo kalno ir tol nesiskirstė, kol decimvyrai neatsisakė valdžios. Į Romą grįžo senoji tvarka: konsulų ir tribūnų valdžia.
Kodėl teisėtai į valdžią išrinkti, liaudies išrinkti, decimvyrai, taip elgėsi?
Decimvyrams pritrūko padorumo, kaip sakoma, moralės. Istorija kartais pasikartoja vienas prie vieno. Tokių paralelių galima, kiek nori, jeigu nori, surasti ir mūsų epochoje. Viskas kartojasi,
Moralė toks daiktas, kuris atrodo nematomas kai viskas gerai, bet kai moralės visai nelieka, blogis pasirodo visais įmanomais pavidalais, lenda į pačias švenčiausiais gyvenimo sferas. Štai tada, kai pasirodo tie pavidalai, visų laikais, ne tik daba, politinės klasės moralę galima išmatuoti skaičiais, nereikia ir aritmometro.
Apie tokią procedūrą pasakoja žinomas rusų rašytojas Vladimiras Korolenka. Jis buvo kovotojas prieš carą, kelis kartus nuteistas į katorgą. Kol kas negalime jo pacituoti, kažkur užsimetė šaltinis, tai atpasakosime savais žodžiais.
1920 m. V.Korolenka gyveno Poltavoje, Ukrainoje. Čia dar buvo kapitalizmo. Dėl pilietinio karo sutriko tiekimas, bet bado nebuvo. Buržuazinė Poltavos savivaldybė leido miestelėnams susikasti lysves miesto parkuose ir pasisodinti bulvių. Kelis metus tos bulvės gelbėjo ukrainiečius nuo bado. Bet paskui Poltavą užėmė bolševikai. Pradėjo be teismo šaudyti žmones, atrinktus pagal klasinį principą, o jų turtą dalijo savo šalininkams. V.Korolenka, kurį bolševikai laikė savu (rus. „naš“), vos spėjo juos gelbėti, daug kartų pavėlavo užtarti: jau buvo sušaudyti. Bolševikai atsinešė savo moralę: leido visiems vogti . Vagys, vos bulvės užsimezgė, jas kasė, trypė lysves, po nakties į daržus atėję miestelėnai verkė. Nebuvo kas daryti, priėmė sprendimą nesubrendusias, dar visai mažas bulves nusikasti. Nešė namo į sandėliukus, bet neprinokusios bulvės neišsilaikė iki žiemos: supuvo. Tais metais Poltavoje buvo badas. Jį sukėlė bolševikų moralė. V.Korolenka, matydamas tokį chaosą ir nieko negalėdamas padaryti, parašė bolševikų komisarui Lunačarkiui šešis laiškus. Šie laiškai buvo išspausdinti tik prie Jelcino, anksčiau buvo tabu. Tai štai viename laiške V.Korolenka maždaug taip rašė: bolševikų moralė tokia pat menka, kaip tų nesubrendusių bulvių, kurias miestelėnai buvo priversti nusikasti, kad neišvogtų. Ją, moralę, sakė jis, galima išmatuoti skaičiais. Proporcingumas atvirkščias: kiek subrendusi bulvė, kuri gelbėjo Poltavą nuo bado, didesnė už tą, kurią nukasė bolševikų reanimuoti vagys, tiek pat kartų bolševikų moralė žemesnė už buvusios kapitalistų valdžios, kurią jie nuvertė ir sušaudė, moralę.
Dvi bulvės: bendrasis vidaus produktas ir biudžetas
Nepriklausomybės priklausomybės nuo finansų struktūros. Dabar grįžkime į nepriklausomą Lietuvą. Pažvelgime į skaičius. Lietuvos biudžetas – 10 mlrd. dolerių (pagal „World Almanac“, New York Times žinyną, 2008 m). Jos BVP – 55 mlrd. dolerių. Vienam gyventojui – 15,5 tūkst. dolerių. Vadinasi, per biudžetą perskaičiuojama 18 proc.
Važiuojame į Airiją. Žinoma, Airija turtingesnė, turi gamtos turtų (apie Lietuvą mūsų žinynas sako, kad turi tik durpių). Taip pat katalikė, taip pat buvo okupuota dar žiauresnių okupantų (anglų), daug žiauresnių kolonizatorių, kaip tvirtina patys airiai, negu vokiečiai ar rusai. Airijos BVP – 180,7 mlrd. dolerių, biudžetas – 73,1 mlrd. dolerių, t.y. 40 proc. BVP, skaičiuojant vienam gyventojui, 44 500 dolerių.
Kai Airijos prezidentė buvo atvykusi į Lietuvą, matyt, svarstė už ką Lietuvą pagirti, sakė: jūs turtingi: turite dvi religijas – katalikybę ir krepšinį. Prezidentė, turbūt, nenorėjo pasišaipyti iš Lietuvos, tai padarė jos patarėjai, pasiūlę taip išsireikšti. Nes patarėjai atsivertę, minėtą žinyną, mato, kad Lietuvos biudžetas – kaip Šagrenės oda, susitraukęs. Vadinasi, Lietuvos politinės klasės moralė, daugiau kaip du kartus menkesnė už Airijos politinės klasės moralę. Ir kažin ar verta paduoti Lietuvos vadovams ranką, jeigu ne tas krepšinis?
Įbridus toliau į statistikos mišką, dar liūdniau. Lietuvoje kasmet nusižudo tūkstantis žmonių, Airijoje – 75. Vadinasi, pagal šį rodiklį, mūsų politinės klasės moralė žemesnė už Airijos 13,3 karto. Per nepriklausomybės laikotarpį nusižudė 30 tūkst. Dievas visus vienodais myli, bet Lietuvoje žmonės labai nelaimingi.
Ir kiti skaičiai nelaimingi. Airijoje vidutinis atlyginimas – 1450 eurų. Lietuvoje – 300 eurų. Pagal BVP ir biudžeto santykį, turėtų būti apie 700 eurų. Tai kodėl nėra? Vėl klausimas, kaip sako amerikiečiai, vertas 64 tūkstančių dolerių.
Kaip žinoma, Lietuva ir Airija – žemės ūkio šalys. Airijoje auginama 1,6 mln. galvijų, 6 mln. avių, 12,7 mln. broilerių, viščiukų ir vištų, 7300 ožkų. Lietuvoje auginama 800 tūkstančių galvijų (dabar daug mažiau), kiaulių - 1,1 mln. avių – 30 tūkst., 9,2 mln. broilerių ir viščiukų. Visiškai neaugina linų, juos mūsų firmos (siūlus) perka iš Prancūzijos ir Belgijos: palaiko turtingųjų ekonomiką, didina jų BVP.
Kaip matome, Lietuva negamina. Nes jos politinės klasės moralė tokia žema, kad neturi jokios žmonių užimtumo, bėgimo į Airiją užkardymo ir kitų strategijų. Laisvas žmogus turi turėti kokį nors tos laisvės inkarą. Geriausias - nuosavybė, verslas. Deja, Lietuvoje įsigalėjusi oligarchinė sistema (tai korporatyvinės santvarkos, kaip Musolini laikų Italijos ,atributas). Lietuvoje ne tik nėra avienos, linų, bet ir vidurinės klasės. Nes ant jos plėtros vartų stovi oligarchai ir neleidžia jai plėtotis.
Padėtis Estijoje ir Latvijoje daug geresnė, ten aukštesnė politinės klasės moralė.. Ir biudžeto santykis su BVP ten geresnis: Estijoje – 22 proc., Latvijoje – 20 proc. Štai kodėl Estijos politinės klasės atstovai ne visada ištiesia ranką Lietuvos politinės klasės vadams.
Atgal
.jpg)
