POLITIKA
03 10. Nepriklausomybės priklausomybės, arba Laisvės ir nepriklausomybės dialektika (4 dalis)
Mes turėjome unikalią galimybę pamatyti, kaip nuo mamų atskirti vaikai kaip pamišę ilgisi mamų. Prieš kokį dešimtmetį su fotografu lankėmės Pikeliškių globos namuose, kuriuos globojo buvusi Aloyzo Sakalo padėjėja, rodos, Kuprienė(?). Tada jos nesutikome, vaikus prižiūrėjo kažkoks vyras, kuris džiaugėsi, kad jį ponia priėmė į darbą, nes buvo papuolęs į tokią situaciją, kad išspausdino „Lietuvos ryte“ skelbimą, jog parduoda akį. Tai tik prisiminimai, dabar išblukę. Visą tų namų istoriją gerai žino Riešės vidurinės mokyklos mokytojai, turėtų žinoti, pas jas pravažiuodami buvome užsukę. Šiaip mums tie globos namai tada padarė neblogą įspūdį, bet žvelgdami atgalios ir iš dabartinio išsilavinimo ir patirties pozicijų, atrodo, tai buvo verslas. Bet mes ne apie tai norėjome norvegams parašyti.
O apie Pikeliškių mamas ir vaikus ir jų jausmus. Štai vaizdelis. Vaikai sėdi to namų, buvusio vaikų darželio, gana nykaus, verandoje. Visi išplėtę akeles žiūri į kairę, kur asfaltuotu vieškeliu važiuoja automobiliai. Klausėme, kodėl neatitraukdami akių ir nereaguodami į mus, žiūri į tą pusę. Sako choru, laukiame, gal sustos autobusas ir išlips mama. Paskui, atsisveikindamas klausiu: „Ką dabar apie jus parašyti laikraštyje“. Vienas, gal Gabrielius, atsakė: „Parašyk, kad greičiau atvažiuotų mama“.
Tai koks Norvegijos vaikų apsaugos tarnybų interesas taip kankinti tą Gabrielių? Ir kam norvegams jis reikalingas, jeigu jie neturi, kaip sako, penkmetinių, kaip buvo pas mus komunizmo laikais, svetimšalių vaikų asimiliacijos planų? Kokią teisę norvegai turi kankinti mamas ir jų vaikus? Ir kodėl jų negina nei Amnesty International, nei Human Rights Watch? Tai dar vienas klausimas, vertas 64 tūkst. dolerių.
Į šį klausimą galime atsakyti, kadangi aktualus ir jautrus, dabar, ne šio teksto pabaigoje. Norvegai mato, čia mus stebi jų ambasada, jų verslininkai, analizuoja mūsų decimvyrų elgesį, politiką ir mato, kad mūsų politinės klasės moralė žema: ši klasė negina savo žmonių nei Lietuvoje, nei užsienyje. Vadinasi, incidento nebus, padės jiems, turtingiems norvegams.
Taip, taip, toks rasistinis mūsų politinės klasės elgesys. Kai anais metais, per Vasario 16-ąją, išprotėjęs lietuvis Zavistanavičius, apsimetęs lenku, kad sugadintų santykius su strateginiais partneriais, iššaudė visą Draučių kaimą, mūsų politinė klasė nepaskelbė gedulo, neiškėlė vėliavų su juodais kaspinais, neapverkė aukų. O norvegai, kai jų Brevik‘as nušovė 77 žmones, gedėjo tris savaites. Dabar galima išmatuoti ir mūsų politinės klasės moralę, kurioje nėra jokio užuojautos jausmo – kaip plėšrių gyvūnų. Jeigu padalysime 77 iš 9, turėsime skaičių, kuris rodys, kiek mūsų politinės klasės moralė žemesnė už norvegų.
Galim atlikti dar vieną matavimą pagal visiškai šviežius duomenis. Kai Prancūzijoje teroristai nušovė 17 žmonių, suvažiavo 40 šalių vadovai, ėjo susikibę už parankių, verkė ir mus, prie televizorių, virkdė. Gedėjo kelias dienas. Ir tai teisinga, humaniška ir krikščioniška. Ir vieno žmogaus žūtis – pasaulinė nelaimė, nes išnyksta to žmogaus pasaulis, o čia - 17, o čia - 9, visas kaimas. Prancūzijoje yra 60 mln. žmonių, pas mus - du milijonai, tai proporcingai 9 žmonių žūtis prilygsta kokio nors nedidelio Marselio sudeginimui. Iš tos proporcijos išvedę mūsų politinės klasės moralės rodiklį, suprastume, kodėl buvo dėl tų Draučių tokie abejingi, kodėl taip elgėsi: nėra žmogaus, nėra problemos.
Mūsų žmonės užsienyje pažymėti lietuviškumo ženklu (iš anksto neigiamu, kaip negrų odos spalva), pagal kurį juos atpažįsta, kad galėtų žeminti (angl. „inferiorize“, inferiorizuoti): mokėti mažiau, versti dirbti nešvarius darbus, atimti vaikus ir t.t. Situaciją galima pailiustruoti vaizdeliu, kurį dažnai matome filmuose, internete, televizijos laidose apie Holokaustą. Rodomas vaikelis, kuris išsigandęs iš baimės, raitoja rankovę, kad apnuogintų rankelę, kur ištatuiruotas jo numeris. Šalia stovįs nacis jį atpažįsta iš to numerio. Jam svarbu, ne ką tas vaikelis jaučia, ne kad išsigandęs, svarbu numeris. Lietuvių vaikų, kuriem paskiriamas likimas būti atskirtiems nuo motinų (tegu ir padraikų), toks paskirties ženklas yra lietuviškumas.
Norvegija turi savo procedūrą svetimšalių vaikeliams asimiliuoti. Susidaro įspūdis, kad nacių pozoje stovi vaikų teisių apsaugos tarnybos, ta Bene .... Kaip ji ten vadinasi, kuriam lietuvės, iš kurių atima vaikus, turi įrodinėti, kad yra žmonės. Bet juk tai gryniausias rasizmas. Labai griežtai seka, kad vaikai ir tėvai laikytųsi nustatyto režimo: visada būtų mokyklose, skųstų savo tėvus kaip Pavlikai Morozovai (angl. „whsitleblower), eina į šeimas ir stebi, kaip tėvai elgiasi su savo vaikais. Vienu žodžiu, griežtai seka, kad asimiliacijos procesas nesutriktų, už tai prižiūrėtojams daug moka. Susigalvoję taisykles, kurios leidžia prisikabinti, prisikabina ir pradeda atėmimo procedūrą. Paskui būna teismas, kaip senovės Romoje, kai aukštesnei klasei prireikus, būdavo buriama iš jaknų (kepenų). Čia sukasi dideli pinigai, čia didelė pramonė: visi veikėjai gauna milžiniškus pinigus, taip pat ir mokančios norvegiškai lietuvės, kurios teikia vertimo sekso (?) paslaugas.
Kaip aną dieną postringavo ponas Linas Linkevičius, mūsų užsienio reikalų ministras, neseniai apdovanotas už toleranciją, Norvegija yra teisinė valstybė, tai reikia klausyti, ką jie sako ir jiems paklusti: sako, nežinia, ką tos motinos daro (matyt, turi omenyje, kad muša savo vaikus).
Ponas Linkevičius stovi ant teisinio objektyvizmo platformos, kuri tapati senovės Romos būrimui iš jaknų (kepenų). Procedūra populiari ir Rusijoje. Jeigu Rusijos teismas, Dūma nusprendė, kad Krymas jos, galima jį užimti. Kitaip sakant ponui ministrui svarbu, ne tai, ką ta lietuvė jaučia, ne tai, kad vartojamas smurtas prieš Lietuvos pilietį, dar baisiau, kad mažą, bet svarbu, kad tas vaikas iš jos būtų atimtas. Ministras, kaip ir teismas nei pas vaiką, nei pas motiną neklausia, ar jis nori būti norvegu, ar jis nori būti Brevik. Jeigu motina nori parduoti vaiką, kad galėtų, susiradus saugesnį gyvenimą, išmaitinti kitus, gal dar nepagimdytus, vaikus, tai būtų nekrikščioniška ją smerkti, nes Lietuvoje dėl politinės klasės amoralumo ne visos turi galimybes vykdyti savo biologinę programą. Kapitalizmas yra didelė, žiauri ir kvaila rinka, čia viskas parduodama, nereiktų stebėtis, kad motinos dėl komforto, orgazmo, pinigų, narkotikų (kai kurių mūsų motinų, kalinčių Lukiškėse, atvejis) atsisako savo vaikų. Ir teisinė valstybė Norvegija būtų tada, jei jos institucijos be visokių kankinimo cirkų paprašytų tą vaiką parduoti. Turi tiek milijardų naftos dolerių, tai kam kombinuoti įsigyti vaiką veltui? Jeigu turi omenyje, kad užmokėjo pašalpomis, tai juk jos atsidūrė Norvegijos BVP, niekur nedingo. Bet to, vykdant nusikalstamą planą, kartais būna ir nuostolių. Matyt, vengdami išlaidų, norvegai nevažiuoja į Tailandą ar Indiją, kur galima pasisamdyti surogatinę motiną, kuri pagimdytų vaiką iš savo spermos. Tose šalyse toks verslas legalus, veikia visokios klinikos, vaikas kainuoja apie 15 tūkst. dolerių. Dėl įdomumo: bet ne į šalį: neseniai Tailande kilo vadinamas GEMMAbaby skandalas: surogatinė motina pagimdė dvynukus, vienas buvo su Dauno sindromu, kitas sveikas. Sveiką pasiėmė australas, o Dauną išmetė į šiukšlių dėžę. Surogatinės motina pagailėjo ir pasiėmė. Štai kokia civilizuotų australų moralė. Tai tik replika į šalį.
Žinoma, ponas Linkevičius yra liberalas, jam svarbu iš Lietuvos išvaryti, kuo daugiau žmonių. (Jeigu koks Gabrielius parvažiuos namo, jį dar reikės išlaikyti. Apie viską pagalvota.) Pabėgėliai atsiunčia pinigų, didina BVP, todėl mūsų oligarchai, mūsų krašto apsaugos ministrai gali nesirūpinti mokesčiais, pinigais vaikų globai, 2 proc. BVP gynybai. Perlaidos iš Norvegijos, patekę į Lietuvos BVP, leidžia pasididinti sau algas už „proporcingai svarbų darbą“ (Lietuvos evakuaciją?). Sako, kad evakuotieji iš viso per metus atsiunčia 1,7 mlr. eurų. Atrodo, kad nesirūpinant verslu ir gamyba (ir neturint savo QE), darbo vietomis, siekiama sukurti naują pramonę - vaikų eksportą. Susidaro įspūdis, jog mūsų politinei klasei baisu, kad norvegui neišplukdytų mūsų „Independence, todėl polit. korektiška jiems nuolaidžiauti lipant ant real politik platformos. Žinoma, būtų nemaža bėda, jeigu taip atsitiktų: jeigu išplukdytų tą „Independence“. Jeigu išvarytų visus 60 tūkstančių lietuvių, parvažiavę čia jie išeitų į Maidaną ir verstų valdžią. Tai visiems nenaudinga.
Bet reikia manyti, kad Dievas neapleis skandinavų, Amudseno, Nanseno ir Hamsuno tauta nepames sveiko proto, kaip tada, kai buvo pametusi per antrąjį pasaulinį karą (nes nenorėjo išlikti, nenorėjo būti kaip žydai), kai rėmė nacius. Nes tada visi pamatytų, iš kur skandinavai prisigaudė arogancijos ir baltojo rasizmo ideologijos. Kaip žinoma, Antrojo pasaulinio karo metais skandinavai (suomiai šiame epizode nelaikytini skandinavais) kolaboravo su naciais.
Iš psichologijos mokslo žinoma, kad žinios nekoreguoja elgesio. Žino, kad negerai gerti (apie tai rašo visos veidmainiškos alkoholio reklamos), bet geria. Visi žino, kad negražu iš motinų atiminėti vaikų, griauti jų biologinių instinktų, o iš vaikų biologinės apsaugos. Net laukiniai žvėrys visaip gina savo vaikus. Bet štai švedai norvegai, Nobelio palikuonys, smurtauja, elgiasi antihumaniškai, lyg trokštų ir už tai gauti Nobelio premiją. Jiems nusispjauti į tai, ką jaučia lietuvė, iš kurios atima vaiką, ką jaučia dėdė, kai švedas iš jo atima vaiką. Ir ką jaučia tas atimtas vaikas. Kai Brevik‘as atėmė iš keliasdešimt norvegų vaikų, norvegų motinos verkė. Ir mes prie televizorių verkėme, Tai kuo norvegų ašaros skiriasi nuo mūsų ašarų, ar tos nelaimingos pabėgėlės iš Lietuvos (beje, per televizorių atrodo visai nešpetna) ašarų?
Bet norvegams ir švedams atrodo, kad jų ašaros brangios, o antrarūšių lietuvių - tik pasūdytas vandenėlis.
Praktinė psichologija, ta mokslo dalis, kuris, vadinasi, biheiviorizmu, t.y. elgesio mokslas, be kita ko, nagrinėjantis pažemintųjų ir dominuojančiųjų elgesį, atsako į klausimą, kodėl šiuo atveju švedų ir norvegų elgesys toks pakrypęs. Ir kodėl žinodami, kaip nežinos, jeigu dalina pasauliui Nobelio premijas, kas yra sąžinė ir garbė, bet žino ir kaip išduoti tuos elementarius padorumo principus.
Šios tautos Antrojo pasaulinio karo rėmė nacius, nors nebuvo bolševikų okupuotos. . Per visą karą Švedija tiekė strategines medžiagas Vokietijai, iš jos geležies pagamintais ginklais naciai žudė rusus, prancūzus, lenkus, anglus, žydus. Kai naciai buvo sumušti, švedai sėdėjo kaip pelės po šluota , bijojo rusų keršto. Kai rusai suėmė Wallenbergą, kuris per karą Budapešte gelbėjo žydus, švedai nusiplovė rankas kaip Poncijai Pilotai, jo negelbėjo, vykdė real politk (kaip dabar Lietuvos institucijos negelbsti Gabrieliaus), išdavė garbės ir sąžinės principus. Tai rodo, kad švedų tauta buvo demoralizuota, pergyveno dėl kolaboravimo. Tokie pažeminti žmonės po kurio laiko, kompensuodami savo pažeminimą, elgiasi taip kaip jų prižiūrėtojai. Beheiviorizmo teorija tokį elgesį laiko kompensaciniu, bet normaliu: tai reakcija į pažeminimą, ar pasižeminimą. Dabar, praėjus tiek metų po karo, švedai atgavo amą ir elgiasi arogantiškai kaip naciai, t.y. taip kaip jų buvusio kalėjimo prižiūrėtojai. Čia mes nenorime įžeisti eilinių švedų, kalbame apie politinės klasės elgesį, norime išsiaiškint, kodėl jie taip elgiasi. Tas elgesys toks nežmoniškas, kad tiesiog reikia nežmoniškų pastangų vaizduotei įtempti ieškant kokio nors pateisinimo švedams pateisinti.
Mes, lietuviai, esame praėję dar didesnį kalėjimą ir, matyt, neišliksime – per sunki našta, kurią reikia nusimesti, o pavykus, atsitiesti. Nes ir pas mus pilna Poncijų Pilotų, kurie elgiasi kaip buvusio gulago prižiūrėtojai: savo žmones niekina, džiaugiasi didėjančiu taip vadinamu Non-Lithuanian Lithuanians sluoksniu, išduoda savo rinkėjus, žmonių negina, užsiiminėja biurokratiniais show (angl. . cirkais). Tai suprantama: tai dominuojančiųjų elgesys, kuris nepriklauso nuo žinių ar moralės. Elgiamasi vadovaujantis iš kalėjimo laikų atsineštai įpročiais ir stereotipais.
Švedai, laikydami mus žemesniais ir degradavusiais, dar moko, kaip gyventi, iš to kai kurie susikūrė verslą. Pavyzdžiui, Jonas Ohmanas (angl. och vyras, och žmogus). Ohmanai tiesiai šviesiai nepasako: kodėl, jūs, durniai lietuviai, neįsivedate tokios mokesčių sistemos kaip pa mus, tokio Ivano Bratto blaivinimo, tautos gynimo nuo alkoholizmo strategijos (beje, labai sėkmingos ir paprastos) kaip pas mus Švedijoje.
Atgal
.jpg)
