POLITIKA
04 21. Kas pasinaudojo?
Vaclovas Volkus
…“Idealistai, tokie kaip R. Ozolas, kuria revoliucijas, vykdo pragmatikai – praktiškai jas pritaiko, o pačios revoliucijos vaisiais naudojasi niekšai. Lietuvoje mes šitai matome”.
( Iš Nepriklausomybės akto signataro prof. Bronislovo Genzelio kalbos, pasakytos laidojant R.Ozolą).
Net penkis dešimtmečius užtruko pavergtos tautos idealistų ir pragmatikų siekimas būti laisvais, nepriklausomais, gyventi demokratinėje valstybėje. Jų krauju, nežinomais kapais, kančia, ašaromis ir trėmimais paženklintas Golgotos kelias. Jiems gėrio pergalė prieš blogio imperiją buvo Dekalogas – net tik religija, bet ir ideologija, ant kurios pamatų buvo puoselėjamos tautos dvasinės vertybės. Sąjūdžio idealistų iškovota nepriklausomybė negarantuoja demokratinių laisvių, visuotinės gerovės. Ji tik suteikia galimybę jas įgyvendinti. Jų kokybė priklauso nuo visų grandžių valdžios institucijų, valdomų jų tautinės savimonės, moralės ir padorumo svertų.
Po Nepriklausomybės atkūrimo tarnavę svetimiems niekur nedingo. Buvę jėgos, kompartijos struktūrų ir slaptų KGB agentų veikėjai, kurie fiziniu smurtu ir bolševizmo ideologijomis slopino tautos balsą, tebėra šalia mūsų. Dalis “persidažė” savo ideologiją, bet liko su buvusia morale ir šalį valdančiais metodais.
Vertas dėmesio išskirtinis faktas, kai daugumos jų bei jų parankinių rankose išliko Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijos, kurios sąmoningai ar nesąmoningai nesibaigiančiomis reformomis žlugdė pavaldžias įstaigas, Jų mokyklų vadovai su savo kompartijos sekretoriais ir biurais ne plojimais sutiko Persitvarkymo sąjūdžio iššūkį. Šie žmonės, anksčiau ištikimai tarnavę Maskvai, šiandien tapo klapčiukais ir demonstruoja savo ištikimybę Briuseliui. Persitvarkymo sąjūdžio programos kūrėjo, Nepriklausomybės akto signataro R. Ozolo parengtas istorinės atminties įstatymo projektas buvo atidėtas pataisyti. Istorinės atminties pabūgo, anot R. Ozolo, niekšai. Tokie jie ir liko, nesvarbu, kokios partijos rūbais vilki. Ne išimtis ir teisėsaugos sistemoje užsisėdėję kadrai.
Kas gali paneigti, jog visais laikais valstybės valdymo veiklos rezultatus lėmė kadrai, jų kompetencija? Nuo aukščiausio iki žemiausio rango valstybės tarnautojai, statistiniai pareigūnai be Tėvynės meilės, be patriotizmo, būdami abejotinos moralės, sąžiningai neatliks jiems patikėtų pareigų, nesuks sau galvos ir nepaskirstys visuomenės gerovės labui materialinių išteklių, lėšų. Tokie žmonės greičiau yra linkę pasinaudoti tiek valstybės, tiek privačios įmonės dirbančiųjų sąskaita. Manau, jog yra nemažai ir dorai dirbančių. Jiems sunku. Gyvenimo praktika rodo, kaip nelengva būti balta varna tarp būrio plėšikaujančių, lakštingalom suokiančių juodų varnų. Apie tai dienų dienomis rašo, kalba, rodo neparsidavusios informacijos priemonės. Tai pastebi net bemoksliai, politiniai mulkiai.
Kad tai, kas rašyta, nebūtų tuščiažodžiavimas, teprašneka faktai. O jie mūsų valstybės vyrų kelių dešimtmečių darbo rezultatas ir pasekmė.
2001 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 3,5 milijono žmonių. 2014 metų pradžioje liko 2.944 milijono. 2014 metais emigravo 38.471 žmogus. Per penkiolika metų Lietuva neteko pusės milijono jaunų, darbingų piliečių, tai yra tiek, kiek jų priaugo per visą okupacijos laikotarpį. Jeigu pasaulyje emigracija siekia 3 proc., tai Lietuvoje - 30 proc. Kodėl žmonės bėga iš savo Tėvynės? Atsakymas paprastas - valdžia nesukuria tokių gyvenimo sąlygų, kad žmonės turėtų darbo, o jį turintys - pragyventų. Bėga ten, kur ne tik pragyvena, bet ir tūkstančiais remia artimuosius. Antra - valdžios nepagarba žmogui, nesiskaitymas su jo poreikiais. Biurokratizmas, gobšumas, melagystė atstumia dorą žmogų. Kuo paaiškinti, kad net socialdemokratams esant valdžioje pirmiausiai pasirūpinta atkurti krizės metu sumažintus atlyginimus ponams su tūkstantinėmis algomis, bet ne eiliniam materialines vertybes kuriančiam žmogui, gyvenančiam žemiau skurdo ribos. Vietoj žadėto mažinimo turtinė atskirtis tarp eilinių dirbančiųjų ir valdžios bei verslo atstovų tik didėja. Tai pastebėjo net ES vadovai. Siūlė daryti išvadas.
Net Prezidentė buvo žadėjusi siūlyti taisyti Seimo ir savivaldybių rinkimų įstatymą, kuris neužtikrina rotacijos. Žmonėms įgriso nuo Nepriklausomybės laikų užsisėdėjusių šiaulienių, kirkilų,vėsaičių veidai, išsekusios iniciatyvos. Pabodo ir dešimtys kitų personų. Žmones piktina partijų pasirinkti (kodėl ne visuomenės) sąrašiniai kandidatai į Seimą, savivaldybių tarybas. Į savivaldybių tarybas patenka menkos kompetencijos, abejotinos moralės, suteptos sąžinės, neatsakingi už savo darbą, mėgėjai pasipinigauti. Už ką reikia, už tą jie ir ranką pakelia. Rinkimų biudžetinis finansavimas, Seimo narių buvimas sąraše ir individualioje rinkiminėje apygardoje, savivaldybių sąrašuose, atvejai, kai ministrai yra ir Seimo nariai, kai perbėgama iš partijos į partiją yra rinkėjų valios išdavystė. Trūksta drausmės ir atsakomybės vykdant rinkimų pažadus. Pažeidimai, papirkimai, nupirkimai. aukštų valdininkų neleistini skambučiai tampa rinkimų kasdienybe, nėra jokios atsakomybės.
Mokesčių mokėtojams kasmet didėja Seimo institucijos išlaikymas. Nepaisant gero finansavimo, ši institucija kasmet, „Baltijos tyrimų“ gyventojų apklausos vertinimu, tarp 21 institucijos atsiduria gale, ja pasitiki tik 25 proc.gyventojų.
Lietuvos respublikos Konstitucijos, priimtos 1992 metų spalio 25 d., 55 str. skelbia, kad Seimą sudaro 141 Seimo narys. Tada Lietuvoje, kaip minėjome, gyveno 3,5 milijonai gyventojų. Šiai dienai jų liko 2.940 milijono. Vienam Seimo nariui tenka keli tūkstančiai rinkėjų. Tuo pačiu kaimyninėje Lenkijoje tenka 21 tūkstantis, Ukrainoj – 100 tūkstančių. Argi Lietuvoje, sumažėjus pusei milijono gyventojų, reikalinga tokia prabanga, lyg būtų mūsų problemos didesnės nei kaimyninių valstybių.
Jei 2013 metais Seimo narių algoms skirta 49 milijonai, tai 2014 – jau 7,5 milijono daugiau. Šiais finansiniais metais Seimo nario alga vėl padidėjo, skaičiuojant litais, iki 8.730 litų. Be šios algos kiekvienam seimo nariui dar skiriama po 2.340 litų parlamentinei veiklai - kanceliarinėms prekėms, automobilio, kompiuterio išlaikymui, brangioms gėlių puokštėms. Tai sudaro visą solidų 11.075 litų atlyginimą. Neeilinių Seimo narių – Seimo pirmininko, penkių jo pavaduotojų, seniūnų, opozicijos, frakcijų vadovų algos vidutiniškai didėja 15 proc.
Kiekvienas Seimo narys turi tris pavaduotojus, kurio kiekvieno alga buvo 2.538 litų. Tokių priskaičiuojama iki 423. Milijonus kainuoja Seimo kanceliarijos, ūkinės dalies išlaikymas.
Dar 1992-1996 kadencijos metų parlamentaras Č.Juršėnas siūlė mažinti Seimo narių skaičių iki 111. Apie Seimo narių skaičiaus mažinimą partijų vardu kalbėjo ne vienas parlamentaras. Seimo narys R.Žemaitaitis prieš ketverius metus siūlė mažinti Seimo narių skaičių iki 103, vietoj 71 palikti 14 rinkimų apygardų. Pasiūlė tai ir šiais metais. Seimo nariams užtektų turėti po vieną padėjėją ir patarėją. Savanaudžiai Seimo nariai su tuo nesutinka. Kur jie sutiks, kada patys sau nusistato atlyginimus, komandiruotes, atostogas, reprezentacines lėšas, neatsako už savo darbo rezultatus. Kur jau geriau rasi kito tokio darbo? Jiems pinigų užtenka. Mūsų Seimo nariai savo ir savo šeimų gerovę kuria ant tautos sprando. Tai pilvažmogių patriotizmas. Šiuo klausimu žodį turi tarti Prezidentė.
Nuo Nepriklausomybės kūrimo kaip ant mielių plėtėsi valstybės tarnautojų armija, kuri nuo 19 tūkstančių su samdomais darbuotojais išaugo iki 77 tūkstančių, Į tą skaičių įeina jėgos struktūrų tarnautojai. Faktiškai dirbo 71,1 tūkstantis žmonių. Šešių tūkstančių finansuotų, bet praktiškai neįdarbintų žmonių lėšos metų pabaigoje negrąžinamos į biudžetą, bet išsidalinamos premijoms, visokiems papildomiems atlyginimams. 2014 metais įvairios valstybinės įstaigos išsidalino 12,6 milijonus litų, o šių įstaigų vadovai išsimokėjo 467,3 tūkstančius litų. 83 proc.šių lėšų išsidalintos metų gale. Lyginant su 2013 metais tokie „darbų paskatinimai“ padidėjo 23 proc.Iki 2014 metų jie išaugo iki 12,6 milijonų litų.
Valstybinių įstaigų - 14 ministerijų, valstybinių įmonių su 10-30 tūkstančių litų atlyginimais vadovai - apsidraudėliai, nepasitikėdami savo juristais, kitais specialistais - ekspertais, samdo daugiausiai užsienio ekspertus, už kurių paslaugas 2013 metais išmokėta 29,9 milijonai litų.
Visuomenės atstovai, valstybės, Seimo kontrolieriai yra pastebėję, kai ką atskleidę minėtose valstybės institucijose, pamatę daug neūkiškumo, aplaidumo, lėšų švaistymo. Buvo milijoninių aferų , tokių kaip „Alitos“ pardavimas, LEO-Lt atominė elektrinė, Lietuvos tūkstantmečio paminėjimas, Vilniaus teatro remontas, Afganistano ąžuolų parko sodinimas, daug neaiškumų su šildymu. Sunkiai surenkami mokesčiai, lengvapėdiškai, net nusikalstamai švaistomasi, o atsakingų lyg ir nėra. Egipte, Izraelyje, Sirijoje už valstybei padarytą žalą jų vadovai buvo teisiami.
Beviltiškas jausmas apima eilinį žmogų, kada jo sunkiai iškovota laisve ir nepriklausomybe gyvenime naudojasi neatsakingi vadovai. Valstybėje šeimininkaujant ne pagal kišenę, trūkstant pinigų, lengva ranka skolinamasi. Nuo 1990 metų skolos pradeda augti. Jau 2003 metais buvo pasiskolinta 12,039 mlrd. litų. 2014 metais skola išaugo iki 48,876 mlrd litų. 2015 metais jau pasiskolinta 2 mlrd. litų.
Per 2007-2013 metus iš ES fondų gauta 42 milijardai litų, kurie papildo kiaurą valstybės biudžetą. Kur tie milijardai dingo? 9 – 9,5 tūkstančio kalinių išlaikymas valstybei kainuoja 200 milijonų litų arba 1.500 litų per mėnesį. Viena kalinio diena kainuoja 50 litų. Maistui – 5,20 lito (maisto produktai perkami pigiau iš žemės ūkio bendrovių). Tuo tarpu vienam mokiniui maistui buvo skiriama 4,5 litų.
Milijardai milijardais, o valstybėje kas penktas žmogus, t.y. 600 tūkstančių žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, apie 200 tūkstančių – iš bedarbių pašalpų. Anglai už darbo valandą darbininkui moka - 8,35 euro, airiai – 8,65 euro ir t.t. Lietuvoje už vieną darbo valandą mokama 1,81 euro. Lietuvoje tik valdininkijos atlyginimai priartėjo prie europietiškų. O pagal eilinių dirbančiųjų atlyginimus esame tarp ES valstybių paskutiniai. Paskutiniai pagal visus socialinius parametrus, o to pasekoje – ir pagal moralinius.
Atgal
.jpg)
