POLITIKA
02 27. Kodėl Kėdainių laikraštis „Kėdainių mugė“ bijo tiesos?
Vaclovas Volkus
Žinau, sunku šiandieną tau,
Tavam veide skriaudas matau.
Tėvyne, mano Lietuva,
Nors tu laisva savam krašte,
Be svetimų bloga ranka
Žaloti bando vėl Tave.
Siekėme laisvės, nepriklausomo gyvenimo. Išsikovojome. Ar būdami laisvi turime galimybę nevaržomai, neblokuojami ja pasinaudoti? Nors tokia galimybė numatyta Konstitucijos 33 straipsnyje, susidūrus su realybe, vadovų biurokratų politinės kultūros ribotumu, siaurais, savanaudiškais interesais, jų užvaldytomis, monopolizuotomis masinės informacijos priemonėmis, ji darosi sunkiai įgyvendinama. Visuomenę sukausto pilietinio, moralinio sąstingio nuotaikos, abejingumas, nepasitikėjimas valdžia – tokia šiandieną išsivaikščiojančios Lietuvos gyvenimo tikrovė.
Tai buvo charakteringa Kėdainiams su įsigalėjusia politine realybe, vienos partijos, vieno vado per masines informacijos priemones – laikraštį „Rinkos aikštė“, vietinę televiziją nuolat brukama viena nuomonė, kuri bukina eilinius žmones. Rajono, ypač kultūros, švietimo vadovai, siekdami išsaugoti savo socialinė padėtį – kopti karjeros laiptais – būrėsi apie Darbo partiją. Apie tai ne kartą esu rašęs „Lietuvos aide“. Ne atsitiktinai rajono Taryboje visiškai užteko tos partijos mandatų priimti vienašališkus sprendimus. Dėl to į Seimą pakliuvo net keli tos pačios partijos kėdainiečiai – V. Baltraitienė, V. Gapšys, V. Fiodorovas, J. Kundrotas, Europarlamente – V. Uspaskichas.
Pradžios be pabaigos nebūna. Įgriso kėdainiečiams girtavimas darbiečių masiniuose renginiuose, o su jais nutinkančios įvairios bėdos, nusikaltimai. Įgriso saldi panegirika, nepriimtinas asmenybės kultas. Galiausiai rinkimų metu per Darbo partijos valdomas informacijos priemones siekta konkurentus apdrabstyti purvais, nekorektiškais, orumą žeminančiais rašiniais. Kėdainiečių tolerancija baigėsi. Nors ir nežymia persvara vietinius rajono Tarybos rinkimus laimėjo liberalų koalicija, o rajono meru išrinktas liberalas S. Grinkevičius. Gimė viltis, kad jau nebus blokuojamas politiniais sumetimais kėdainiečių istorinis paveldas, rajono Atgimimo Sąjūdžio gimimas, atkurtos Nepriklausomybės įamžinimas, to meto žmonių veiklos prisiminimai, ginant Lietuvos laisvę. Rajono masinės informacijos priemonėse jaunimui nuolat turėtų būti primenama, kaip sunkiais Lietuvai metais laisvę gynė jų seneliai.
Tų minčių vedamas parašiau ir elektroniniu paštu persiunčiau į rajono laikraštį „Kėdainių mugė“ straipsnį „Sąjūdis vedė tautą išsivadavimo keliu“. Būdamas rajono Sąjūdžio kūrėju, jo sekretoriumi, 1995 metų pirmos kadencijos tarybos deputatu, tarybos prezidiumo nariu, drąsiai ir aktyviai dalyvavęs to meto politinio gyvenimo sūkuriuose, turiu moralinę teisę ir pilietinę pareigą pasakyti rajono gyventojams tiesą apie to meto įvykius, juose dalyvavusius aktyvistus.
Artėjant Sausio 13 pasiteiravau laikraščio darbuotojos Vilijos Mockuvienės ( vadovas tuo metu sirgo ), kada žada straipsnį spausdinti. V. Mockuvienė atsakė, kad straipsnis pasimetė kompiuteryje. Tą patį straipsnį elektroniniu paštu antrą kartą persiunčiau „Kėdainių mugei“. Redakcijos darbuotojas patvirtino jį gavęs, bet laikraštyje siųsta korespondencija nepasirodė. Supratau, kad esu vedžiojamas už nosies. Ir ne tik aš, bet ignoruojami ir mano straipsnyje minimi Sąjūdžio kūrėjai, aktyvistai, buvę pirmos kadencijos deputatai, Baltijos kelio organizatoriai, Aukščiausiosios tarybos, Spaudo rūmų, Radijo ir televizijos pastato gynėjai, kurie per rajono Sąjūdžio grupes buvo kviečiami vykti į Vilnių. Redakcijoje nedrįstama pakelti telefono ragelį ir paaiškinti, kodėl nespausdinamas mano straipsnis, kodėl elgiamasi šventvagiškai, kodėl, pasinaudojus spaudos monopoliu, stengiamasi išbraukti to meto amžininkų, aktyvių Sąjūdžio dalyvių prisiminimus, įvykius, paveldą ateinančioms kartoms? Kodėl tyčiojamasi iš patriotų, rizikavusių netekti darbo, laisvės, straipsnyje minimų I. Meškausko, P. Baguškos. A. Čeidos, A. Laniausko, I. Leškienės. A. Kisieliaus, A. Salamakino. A. Griciaus. R. Baltrūno ir kitų, siekusių laisvės ir nepriklausomybės. Jeigu būtų laimėję Maskvos pučistai, su Sąjūdžio veikėjais būtų susidorota Stalino metodais. Būkime netolerantiški tiems, kurie vis dar serga sovietų – rusų nostalgija, kuri perėjo į chronišką sindromą, kurie viešoje erdvėje įvairiomis progomis varžo spaudos laisvę, pasirodo su Rusijos kariaunos prisegtomis Georgijaus juostelėmis, negerbdami lietuviškų valstybės simbolių. Taip prisidengiama demokratija.
Mes, to meto amžininkai, nesame atsitiktiniai žmonės. Kas anksčiau bandė slėpti tiesą, perrašinėti Kėdainių krašto istoriją – žinome. Tais klausimais esu kalbėjęs su dabartiniu rajono meru liberalu S. Grinkevičiumi. „Mes nekontroliuojame, nenurodome Kėdainių laikraščiui „Kėdainių mugė“, ką rašyti. Tai nepriklausomas laikraštis, gyvenantis iš prenumeratos, su savo redaktoriais, korespondentais, išsimokantis darbuotojams algas“, - sakė S. Grinkevičius. Reikėtų tikėti, kad meras buvo nuoširdus ir teisingas. Paaiškėjo, kad straipsnio nespausdino V. Mockuvienė.
Buvo aptartas ir antras šio laikraščio klausimas, kad laikraštyje trūksta tautinio turinio, jame nesurasi straipsnių vaikų ir paauglių pilietinio, patriotinio ugdymo temomis, apie valančiukų, maironiečių, šaulių, skautų, ateitininkų ir kitų organizacijų veiklą. O tuo pačiu Valentino – meilės dieną išreklamuotomis raudonomis širdelėmis puošiasi jaunos krūtinės. Tai rodo, kad laikraščiui trūksta tautinio sąmoningumo. O gal laikraštis ta tema neturi ką rašyti iš mokyklų gyvenimo?
Anais laikais mums, lietuviams, buvo diegiama, kad „mūsų namai – Sovietų sąjunga“. Dabar peršami jau sumoderninti kosmopolitiniai namai – Europos Sąjunga, kurioje turėtumėm gyventi betautėje, bedvasėje,
belytėje visuomenėje. Būkime budrūs ir atsparūs. Kovokime prieš tas kosmopolitines tendencijas, kuriomis siekiama išstumti iš lietuvių sąmonės valstybingumą, lietuviškumą, kalbą, tautines tradicijas. Tik jas turėdami, turėsime ir Lietuvą.
Atgal
.jpg)
