VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika

05 10. “Našy“ (arba šis tas apie kaltę ir atgailą)

Aleksandras Kavoliūnas

Šiais laikais mes daug ką bevelyjam nutylėti vien dėl kažkokio efemeriško politinio korektiškumo. Toks tylėjimas arba kai kurių abejingumas tiesai bei vartotojiškumas yra vienos iš priežasčių, dėl kurių mūsų tauta emigruoja, serga įvairiomis sunkiai pagydomomis ligomis, miršta bei sparčiai nyksta... Tai – pavojinga tendencija. O gal nereikia jokių perspėjimų, nes būsi palaikytas įkyruoliu?!

Pasvarstykim, kas būtų, jei tėvai tylėtų ir vien tik klausytų naujųjų emisarų pamokymų, bet nesivadovautų savo intuicija ir leistų savo vaikams daryti ką tik panorėjus – pvz., žaisti su degtukais... Kas po toko auklėjimo liktų: sudeginti namai ir sueižėjusi gelda?! O jei tai vaikai...

Arba kelininkai pamirštų išdėlioti kelio ženklus judriausioje miesto autostradoje?! Ar tai įkyrumas, ar rūpestis, jei įspėji žmogų, kur ir kada reiktų pasisaugoti?!

Arba epidemijos metu įspėjantys rankų plovimo ženklai ligoninėse, instrukcijos dėl vaistų vartojimo, negi jie bergždi?..

***

Taigi galima ir reikia liudyti tiesą, bet klausimas būtų toks: kokiu tikslu tai daroma, kokie motyvai?! Ar dėl kažkieno neteisingai primestos melagingos kaltės?! Melaginga kaltė vargina, išsunkia ir apgauna. Ar dėl pelno…

Taigi “Našy“?! Ką gero ir kokią naudą atneša panašūs “edukaciniai“ kūriniai?!

Kažkas yra pasakęs, kad pragare bus daugiausia tiesos ieškotojų. Patikslinimui pasakysiu, kad savo tiesos. Kažin kodėl?! Matyt svarbu motyvai, dėl ko ką nors darai: rašai, pieši, kažką tyrinėji ir visa tai eksponuoji ir pateiki, arba kitaip sakant – ieškai tiesos. Tiesos galima ieškoti praeityje, dabartyje ir ateityje. Šaltinių yra ne vienas. Bet tik vienas šaltinis yra unikalus ir neturintis sau analogų – tai Biblija, Dievo Žodis, pasaulyje labiausiai skaitoma knyga. Tad jei tiki Biblija, tai ją skaitydamas sužinai, kas yra Tiesa (tiesa yra Asmuo). Jei netiki ar dar niekada jos neskaitei, bet turi dorą širdį, tai bedarant, bekuriant ar ką nors analizuojant, iš dalies kažkiek užčiuopsi tiesą. O jei tavo širdis sugedusi ir darai vedinas neteisingų motyvų, tai ne kažin kokie bus tavo rezultatai. Kodėl?..

Tiesos sakymo motyvai gali būti įvairūs: tiesa apšviečianti problemą; tiesa dėl tiesos arba vien sausi faktai, kai tame nedalyvauja rašančiojo ar faktus sumuojančiojo širdis. Tai gali būti ir kieno nors užsakymas, prieš tai rašytoju gudriai sumanipuliuojant, lyg rašantysis – vienintelė išeitis išspręsti amžiaus problemą (perdėto išskirtinumo požymis arba puikybė). O gal kažkuriam dar ir naudinga tai, ką padarys (materialinė nauda arba pelnas).

Išsakyta tiesa gali kaltinti: smerkti arba vesti į atgailą. Gailestingumas ir teisingumas (Dievo savybės) atveda į atgailą ir atneša laisvę bei palengvėjimą, kitaip – išteisinimą (kaip, pvz., buvo F. Dostojevskio atveju).

Tiesa gali būti ir neutrali – kaip jau sakiau, sausi faktai ir tiek. Bet svarbiausia, kokie išsakytos tiesos vaisiai: atnešantys atgailą ir sutaikinimą, ar skaldantys bei kiršinantys. “Iš vaisių pažinsite juos...“ Iš kokio šaltinio ta tiesa, iš kokios širdies: mylinčios, rūpestingos ir užjaučiančios, ar teisiančios bei nuolat kritikuojančios...

Tad matome, kad tiesa gali būti žalinga, žlugdanti arba statydinanti bei paliekanti viltį. Bet viskas priklauso nuo kalbančiojo širdies: jei širdis tulžinga, pilna kaltės dėl neatgailautų blogų gyvenimo įvykių, tai vargu, ar išsakyti žodžiai bus naudingi. Raštas sako: “Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį...“ (Hebrajams 12, 15).

Širdies turinys ir apspręs, ar ta išsakyta tiesa gydys, ar žeis. Ar būsi apdrabstytas purvais, ar nuplautas ir išteisintas...

Taip pat parašyta, kad iš širdies gausos kalba lūpos: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga. Jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Luko 6, 45).

Arba dar griežčiau: “Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mato 12, 34). Čia turima omeny kalbančiųjų bei smerkiančiųjų širdžių būklė.

Galiausiai tiesa turi atnešti susitaikymą tarp konfliktuojančių pusių. Bet tikra taika, kurią turėtų atnešti tiesos sakymas, praktiškai negalima be Kristaus dvasios. Tai galioja tautoms ir pavieniams asmenims, valstybėms ir jų vadovams... Nes mūsų sutaikinimas – tik Kristus, sugriovęs bet kokias skyrusias sienas (žr. Efeziečiams 2, 14).

***

O dabar apie tai, kas yra daugiau už bet kokį teismą, pasmerkimą ar viso pasaulio galimus kaltinimus...

Kas? Tai malonė. Malonė viršesnė už bet kokį teismą, nors ir konstitucinį. Nuolatinėj kaltėj murkdyti žmones be paliovos jiems prikaišiojant, tai nenuilstančio prokuroro – amžino žmonių priešo bei kaltintojo (kaltintojas hebr. kalboje – šėtonas) darbas. Apskritai, nuolatos kaltę prikišant, galima sugriauti bet kokį statinį: ar tai būtų draugystė, ar santuoka, o juo labiau – meilė. Priekaištai yra didžiausias meilės griovėjas, efektingiausias bet kokius gerus santykius griaunantis buldozeris.

„Teisti kito laikotarpio žmones nekorektiška. Kažkada klausiau savo komunisto tėvo: kaip jūs galėjote? Dabar tokio klausimo jau neužduočiau“, – sako Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, besilankanti šiomis dienomis Lietuvoje.

Tikrai, kad taip... Šie žodžiai tinka ir dabar sparčiai išbujojusiems teismams kai kurių mūsų literatūros stulpų, tokių kaip Justinas Marcinkevičius, atžvilgiu. Juk atsakyti daugelis jau nebegali. O ir galintys jau per seni...

***

Todėl kai įžengiam į draugystės kelią su tauta ar žmonėmis, žiūrėkim, kad neteistume... Nes ką sėji, tą ir nupjausi: jei sėji pasmerkimą, jį ir nupjausi. Sėji malonę: gailestingumą, užuojautą ir teisingumą – juos savo gyvenime ir pjausi. Tai sėjos ir pjūties dėsnis, kuris yra toks pat tvarus ir amžinas, kaip ir Dievo Žodis, ant kurio laikosi visata, Jo Žodžiu sutverta ir palaikoma!

Todėl vėl ir vėl skamba paskutiniųjų dienų biblinis raginimas: „Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimą ar prakeikimą. Tad pasirink gyvenimą (nekalbėkim prakeikimo žodžių nei į kitų gyvenimus, nei į savo – galvokim ką kalbam), kad būtum gyvas tu ir tavo palikuonys...“ (Pakartoto Įstatymo 30, 19). Nes mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje (žr. Patarlių 18, 21).

Masinis įvairių TV laidų skiepijamas okultizmas, tai kelias į mirtį – iš pradžių dvasinę, o paskui ir fizinę. Daugelio blogų ir nevaldomų procesų, kurių tikrai nemažės, priežastys grynai dvasinės. Būrimo salonų daugėjimas – tai akivaizdus dvasiškai sergančios bei degraduojančios visuomenės ženklas. Viešpats giliai liūdi dėl tokio mūsų tautos mulkinimo bei jos dvasinio tvirkinimo.

“Šiandien leidžiu tau pasirinkti gyvenimą ir gėrį ar blogį ir mirtį. Jei mylėsi Viešpatį, savo Dievą, vaikščiosi Jo keliais ir laikysies Jo paliepimų bei įsakymų, būsi gyvas; Jis padaugins ir palaimins tavo palikuonis...“ (Pak. Įstatymo 30, 15–16).

Taigi, iš kokio šaltinio mes nuolat geriame: dvokiančio, kupino apkalbų bei okultinių pamazgų ar švaraus ir tyro, tuo ir prisipildom.

O ir patarimas iš Šventojo Rašto – tyro ir švaraus vandens šaltinio – būtų toks: “Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, – apie visa, kas dora ir šlovinga“ (Filipiečiams 4, 8). Taigi broliai lietuviai, įsidėmėkim šias tiesas ir stebėkim, ką kalbam...

***

Mūsų atveju – dėl įkyriai brukamos kaltėsapie tautos išgamų padarytus nusikaltimus – tai Jėzus ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus (žr. Kolosiečiams 2, 14). Jei mes atgailaujame, atsiprašome žmogaus, o Lietuvos vardu žydų tautos atsiprašė mūsų šalies prezidentas, to visiškai pakanka. Mes išteisinti. Atlikta! O kas iš tiesų kaltas, tas stos prieš teismą jei ne šioje žemėje, tai amžinybėje, Dievas jam teisėjas. O jei kuris niekšas šioje žemėje ir miršta ramiai, žinokit, tik dėl to, kad Dievas jį asmeniškai pasilaikė Savo teismui! „Baisu pakliūti į Gyvojo Dievo rankas!“ (Hebrajams 10, 31).

Tad jei kalbėsim apie šalių, tautų ar valstybių draugystę ir bendradarbiavimą bei sąlygas sėkmingam jų vystymuisi, tai Izraelis ir Lietuva tik įžengė į gerų santykių erą... Ir kam šita sukelta erzelynė naudinga.?! Kam gali būti naudingas vien toks provokuojantis pavadinimas “Mūsiškiai“?! “Našy“... Juk ne vienas suprantam, kieno ausys čia kišo: vilko avies kailyje ar avies vilko...

Priminsiu, kad tautos ar valstybės požiūris į Izraelį nulems iš dalies tų tautų ir valstybių likimą. Todėl telaimina Dievas Izraelį, Lietuvą, ir visas doras pasaulio tautas bei valstybes. Dievo požiūris į tautas, jų reikšmingumas ir vertė atsispindi ir skaitomiausioje bei reikšmingiausioje pasaulio knygoje – Biblijoje: “Ir išgelbėtos tautos vaikščios jo (Dangaus miesto) šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo šlovę ir garbę. Jo vartai nebus uždaromi dieną, – nes tenai nebus nakties, – ir į jį bus atnešta tautų šlovė ir garbė“ (Apreiškimo 21, 24–26).

Atgal