VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika

11 05. Paskutinės dvi minutės

Ignas Meškauskas

Kiekviena tauta siekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti laisvą ir saugią raidą. Aukščiausias tikslas – nacionalinis saugumas. Konstitucija įpareigoja kiekvieną pilietį užpuolimo atveju, nelaukiant įsakymų, priešintis. Lietuvos gynybinė galia grindžiama pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui. Juk atsidūrėm padidintoje rizikos zonoje, kur netoli ne tik brazdina ginklais, bet ir atplėšia svetimas teritorijas, liejasi kraujas. Šalies saugumas pripažintas vidaus ir užsienio politikos prioritetu visų parlamentinių partijų parašais, tačiau partijų programose neatsispindi, kaip siūlo rengtis ginkluotam ir pilietiniam pasipriešinimui. Patys kandidatai į Seimą, nepasisakė kaip siūlo vykdyti prioritetą apie nacionalinį saugumą. Parlamento rinkimai, kaip labai svarbus valstybės gyvenime politinis įvykis, turėjo daugiau ar mažiau paliesti nacionalinį saugumą, kaip kitų programų garantą. Televizijos 2016-10-07 laidoje partijų forume, kurią moderavo E. Jakilaitis, daugiausia klausimų buvo paruošta ekspertų, bet laidos pabaigoje davė laisvės gūsį kiekvienai partijai dvi minutes pasakyti, kas jai yra svarbiausia. Žiūrovų nuostabai nebuvo nei vieno žodžio apie nacionalinį saugumą. Tartum gyventume ne tarp geopolitinių skersvėjų, o Dievo ausyje. Argi vykdant prioritetą, nėra aktualių klausimų dėl karinės prievolės pratęsimo, dėl savanoriškų, nebiudžetinių karinių pajėgų, kurių nereikia kasdien nei rengti nei maitinti, dėl šaulių pamainos, šauliukų, kurie sulaukę pilnametystės išsivaikšto.

Jei nekyla klausimų, vargu ar kandidatas žino, kad sėkmingai susikūrusi savanoriška armija SKAT sumažėjo tris kartus, o atsikūrusi Šaulių sąjunga sunyko iki tokio lygio, kad deklaracijoje apie Lietuvos karines pajėgas jos nebėra Kandidatai į Seimą, nesvarsto galimybių, kad, norint atgrasinti potencialų agresorių, sudaryti sąlygas, aplinką augti savanoriškoms organizacijoms, nacionalinei gvardijai, kad ginkluotas šaulys stovėtų prie kiekvieno krūmo ar namo.

Patogi, paguodžianti viltis, kad mus apgins kiti, bet paguodą drumsčia žodis „bet“. JAV R. Trumpas ne vienas. Jei jo nemaitintų rinkėjai, jis būtų tapęs politiniu lavonu. Informacinio karo, apmokami ir neapmokami komentatoriai siūlo amerikiečiams sotų ir patogų gyvenimą nekeisti, nelipti iš limuzinų ir neiti į Pabaltijį ir savomis rankomis žarstyti svetimų žarijų. Priklausomai nuo informacinio karo eigos, balansas gali keistis ir R Trumpo rinkėjų naudai, nes Trumpo šalininkai joja ne ant paprasto išmirusių kilmingų riterių kuino, o ant pragmatiškai pakaustyto žirgo - Pabaltijo gelmėse nieko nėra, o tik įtampa su Rusija. Savitarpio gynybos sutartis sudaryta ne tarp diktatorių, autokratų, o tarp demokratine tvarka išrinktų piliečių atstovų, kurie pildo liaudies valią, kuri nėra konstanta, lemiama aplinkybių. Judas dar nemirė. Apie puse amerikiečių nenori karo. Pavojus neatmestinas, nebent rusų gausios divizijos, pamačiusios pagalbos pajėgas, batalionus, išmirtų iš juoko.

Didesnio atgarsio susilaukė virtuviniai rakandai, negu pati kariuomenė ir savanoriškų gynybinių jėgų kaupimas. Kandidatų dėmesio nesulaukia reikšmingesni faktai. Kodėl savanoriškų karinių organizacijų kovinė ugnis neišaugo, neliko ta pati, o susilpnėjo? Jokio murmėjimo, kad karinės žinybos vadovai - kvalifikuoti inžinieriai, komjaunuoliškų renginių organizatoriai, partinių mokyklų auklėtiniai, pediatrai, chirurgai, ir nei vieno kareivėlio.

Partijų forumo pabaigoje LRT dalyviams E. Jakilaitis suteikė visoms partijoms iš eilės galimybę po dvi minutes pasisakyti, tartum teisme paskutinį žodį - kas jiems svarbiausia. Pasirodo, svarbiausia - keisti Sveikatos apsaugos ministeriją, keisti pensijų kaupimo fondus, gerinti vaikų teisių apsaugą, sumažinti vaistų kainas, bet nei žodžio apie vidaus ir užsienio politikos prioritetą. Niekas neprabilo apie grėsmės prevenciją, nacionalinį saugumą, kuris suponuoja ne tik kovinę ugnį, Krašto apsaugos ministerijos veiklą, bet ir socialinį teisingumą, socialinę atskirtį, emigraciją. Pastūmus prioritetus į paraštes, netekus politinio ir ekonominio suvereniteto, įgalintų paprašyti pigesnių vaistų, didesnių pensijų vėl tą pačią Maskvą. Pilėnų Margiris pirmiausia rūpinosi pilies sienų sutvirtinimu, o tik po to piliečių buitimi. Dėl keliamų aktualių problemų, gautų atsakymų turinio yra kalta Vyriausioji rinkimų komisija, kuri ekspertų pagalba nesugebėjo atskleisti aktualių nūdienos klausimų.

 

 

 

Atgal