POLITIKA
07 15. Lietuva „neina“
Dr. Ričardas Kalytis
Ji stovi įsispyrusi visomis keturiomis kaip arklys - su kaprizu nužvelgęs labai perkrautą vežimą. „Eik, tave bala, eik, ar nematai, kad skęstame, greitai iki stebulių įklimpsime“. O ji neina, stovi, sako: „Eksportas atsigavo“. O ar ne matai, žmonės tave paliko, niekas į tavo pramonę nebeinvestuoja? Tu tuščia, tau reikia žmones susigrąžinti, darbo vietas pačiai kurti. O tu sakai: „Čia ne mano reikalas, tegu tą verslininkai daro“.
Jau dešimt metų kaip tuštėja mūsų Rytų Lietuva, jau tiek pat metų kaip siūlau tuo susirūpinti ir restruktūrizuoti tą žemę taip, kad iš šitų praradimų mes sukurtume naudą. Juolab, kad mes su savo stipria statybos industrija tai padaryti galime. Atsakymo nėra, toliau klimpstame. Pagaliau švystelėjo viltis - Pasaulio lietuvių mokslininkų simpoziumas. Čia tai būsiu suprastas. Pasiunčiau žemiau pridedamus samprotavimus. Tyla, tokios temos nė nagrinėjo.
Samprotavimai
Savo samprotavimus ir siūlymus grįsiu visuotinai pripažįstamu teiginiu, kad mūsų ekonomikos pagrindas turėtų būti smulkioji pramonė. Tuo pačiu pabandysiu įrodyti, kad mes dar nepadėjome pamatų tokiai pramonei vystytis, kad mes net nesukūrėme tokios pramonės filosofijos, kad esama smulkioji pramonė yra tiktai neorganizuotos atplaišos anos didelės sovietinės pramonės. Kadangi esu tų laikų dalyvis, galiu šiandien paliudyti, kad mūsų ūkinės sistemos perėjimas prie rinkos ekonomikos prasidėjo nešvariu ir neracionaliu turto pasisavinimu. Prisimenant tuometinį žemės ūkį, vienas šmaikštuolis pasakė: „Mes kolchozo turtą labai teisingai pasidalinom-vieni pasiėmėm šiferį, kiti - plytas, treti – traktorius“.
Tas pats atsitiko ir pramonėje. Lietuvoje po visų mūsų revoliucijų, išardžius ir išgrobsčius mūsų didžiausias įmones, neliko to gamybinio vieneto, kurį galėtume pavadinti smulkiąja gamyba arba verslu. Patalpos atiteko vieniems, įrengimai kitiems arba vertelgų buvo išvežti į užsienį bei į metalo laužą.
Pailiustruosiu savo sūnaus pavyzdžiu. Vaikinas, baigęs institutą, buvo paskirtas į Vilniaus skaičiavimo technikos gamyklą. Jai suirus, jis buvo paliktas be nieko. Reikėjo griebtis verslo, neturint nei lėšų, nei patalpų, nei įrengimų. Reikėjo gyventi. Šiaip taip pradėjo. Teko nuomotis patalpas ir įrengimus, kuriuos pasisavino vyresnieji „dėdės“ toje pačioje gamykloje. Štai kokia tos „gamybos“ struktūra. Gyvena Grigiškėse, patalpas nuomojasi Kirtimuose, galvanizavimą atlieka Naujojoje Vilnioje, sausą dažymą Justiniškėse, sandėliavimą Gerosios Vilties garaže. Sakykite, ar gali tokia „firma“ būti konkurencinga? Per tuos dvidešimt metų niekas nesikeitė. Augant ekonomikai šiaip taip vertėsi. Dabar bankrutuoja, nebeišsimoka už įrengimus ir patalpas. Daug tokių. Problema?
Sakykite, ar nereikia kurti ir remti smulkios gamybos vienetą?
Dabar pereisiu prie kitos mūsų šalies problemos - Rytų Lietuvos merdėjimo.
Rašydamas šį skyrelį, aš negaliu atsidžiaugti mūsų mokslininkų geografų surinktais ir apdorotais duomenimis (R.Baubinas, D. Burneika, V.Daugirdas. „Geografija“ 38(2) p.48-54). Čia viskas pateikta, telieka pasiimti (duomenys jau pasenėję, šiandien dar blogiau).
Pasirodo, Lietuvoje yra 45,5 procento nederlingų žemių. Iš tiesų, kaip jau matėme pravažiuojant, tose žemėse nebelikę gyventojų. Daug kur gyventojų tankis tesiekia 8-10 gyventojų 1 kv.km, o Labanoro seniūnijoje - 2 gyv. 1 kv.km (Europoje - 60).
Čia pat paaiškinta ir priežastis tokio sumažėjimo. Čia ūkiai maži, o žemės nederlingos. Dviejų asmenų šeimos pragyvenimui (kokio lygio?), pasirodo, reikalinga ne mažiau kaip 5 ha žemės. Žmonės suranda lengviausią išeitį - emigruoja.
Nederlingos žemės pavirtę į „Retai apgyvendintas teritorijas“ (RAT). To dar maža, visos tos teritorijos pažeistos didelės depopuliacijos (apie 5 procentus per metus). Tai jau priešmirtinis signalas!
Kas yra Rytų Lietuva? Tai Zarasai, Utena, Molėtai, Ignalina, Pabradė... Tai ežerai, tai švarios upės ir upeliai, tai miškai, kalvelės, paukščių balsai, tai retai besutinkama Europoje laisva gamta, erdvė - tai skaidrus oras... Tai Europos perlas. O jis miršta užmirštas ir paniekintas. Problema?
Dabar prisižiūrėję į nuostabų Šveicarijos peizažą, į kuklias, bet išvaizdžias jų sodybas, išsidėsčiusias išilgai kelių, su nemažu žemės plotu, su smulkios gamybos pastatais, su nedideliais viešbutėliais, nutarkime: tai ir yra smulkios gamybos vienetas! Jis gali išgyventi net didžiausių krizių metus. Juk valstybinės žemės dar turime? Ar jau prašvilpėme?
Taigi, sujunkime tas mūsų dvi problemas ir kurkime tokį smulkios gamybos vienetą. Iš dviejų minusų padarykime vieną didelį pliusą. Panaudokime tą mūsų nuostabią žemę, duokime jos atsikėlėliams, pasitelkime ES paramą, bankus, žmonių, ypač išeivių, santaupas ir kurkime Naująją Šveicariją Lietuvoje. Labai tikėtina, kad į tokį gamtos rojų grįš mūsų išeiviai ir užsiims smulkia gamyba bei verslu. Didelių gamyklų perspektyva Lietuvoje menka. Teks mokytis. Neatmestina perspektyva kviestis ir iš ES šalių išmanančių tokią gamybą.
Tenka apgailestauti, jog geriausias tam laikas jau prarastas. Atslinkus krizei, tokios didelės statybos būtų sumažinusios jos pasekmes, ypač bedarbystę ir emigraciją. Lenkija, statydama kelius, tokių didelių krizės pasekmių neturėjo. Bet laiką, nors su nuostoliais, dar galima pasivyti...
Atgal
.jpg)
